Viktorijos Senkutės asmeninio albumo nuotr.

Tąkart, kai Trakų irklavimo bazėje tarėmės dėl interviu ir galimos fotosesijos, Viktorija juokavo: „Medalio atsinešti į interviu negaliu, nes jis restauruojamas. Šiuo metu sportuoti negaliu, nes baigiu gydytis po peršalimo, tad irgi nebus nuotraukos, kurioje sportuoju. Būsiu tiesiog paprastas žmogus“. Vis tik irkluotoja Viktorija Senkutė, šių metų Paryžiaus olimpiados bronzininkė, kad ir paprastas, bet labai mielas, šiltas, tuo pačiu milžiniškos valios bei užsispyrimo turintis žmogus. O gal tai – tiesiog begalinė meilė tam, ką daro. Ir nors buvo stabtelėjusi, sudvejojusi, ar eina teisingu keliu, kuris buvo ilgas ir labai vingiuotas, vis tik širdis jos neapgavo ir praėjusią vasarą Paryžiuje vykusiose olimpinėse žaidynėse atvedė merginą į milžinišką pergalę.

Viktorija, iškart po Paryžiaus Jumis nepasidalino dvi savivaldybės – Trakų ir Klaipėdos – ir viešojoje erdvėje tarsi vyko kova dėl Jūsų. Tai visgi, labiau save laikote trakiete ar klaipėdiete?

(šypsosi) Taip, galiu atsakyti: aš gimiau ir užaugau Trakuose. Mano mama dar ir dabar gyvena Trakuose. Čia praleidžiu daugiausiai laiko, kadangi treniruojuosi Trakų irklavimo bazėje. Bet aš atstovauju Klaipėdos irklavimo centrui. Jis prisideda prie mano pasiruošimo, palaiko mane psichologiškai, morališkai, finansiškai ir visaip kitaip, kaip įmanoma. Tad esu Klaipėdos irklavimo sporto centro sportininkė ir atstovauju Klaipėdai.

Aš labai gerai jaučiuosi grįžusi į Klaipėdą, kur jaučiuosi laukiama, mylima. Netgi prieš iškovojant olimpinį medalį, visada jaučiau, kad manęs ten laukia ir tikrai padeda bet kokiais gyvenimo atvejais, kad ir kas benutiktų. Taip, pagrindinis mano darbas ir mano mamos gyvenamoji vieta yra Trakuose, aš čia užaugau ir viskas yra labai gerai, bet dabar aš atstovauju Klaipėdai.

Baigėte Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją?

Taip, baigiau TVDG. Natūralu, kad Trakai visada bus mano gimtasis miestas ir to nepakeisi.

Iškart po Paryžiuje vykusios olimpiados „Trakų žemės“ kalbintas taip pat irkluotojas ir Rio olimpinių žaidynių 2016 sidabro medalio laimėtojas, šiuo metu užimantis generalinio sekretoriaus pareigas Lietuvos irklavimo federacijoje Saulius Ritter labai gerai pasakė, kad Jūs esate Lietuvos sportininkė. Sutinkate su tuo?

Taip, tą labiausiai jaučiu ir neturėtų būti jokių ginčų, pykčių ar susiskaldymo tarp tų dviejų savivaldybių, nes aš gimiau, užaugau ir gimnaziją baigiau Trakuose ir esu trakietė, bet gyvenu Vilniuje. Tačiau dėl to netampu vilniete (juokiasi). O Klaipėdai atstovauju kaip sportininkė.

Viktorija, emocijos jau tikriausiai nurimusios po olimpiados, nes praėjo keli mėnesiai. Ar pasikeitė kas nors nuo to laiko, kai buvo tik tik iškovotas medalis, ar buvo euforija jį užsikabinus ant kaklo? Ar nesusirgot žvaigždžių liga?

Ne, žvaigždžių liga nesusirgau, tik šiaip susirgau (juokiasi), nes tiesiog imunitetas neatlaikė tiek psichologinio, tiek fizinio krūvio. Bet dabar tikrai viskas susigulėjo ir tik dabar po truputį, mažais žingsneliais pradedu suprasti, ką aš iš tiesų padariau. Neseniai peržiūrėjau savo olimpinių žaidynių startus pirmą kartą. Buvo tikrai įdomu. Sunku suvokti, bet jau po truputį to suvokimo link einu, nes atrodo, kad, kai tau užkabina medalį, turi viskas pasikeisti, nors iš tiesų taip nėra. Tą akimirką viskas taip greitai vyksta, ta valanda taip greitai praeina ir dėmesys, atrodo, atsiranda iš niekur nieko. Sunku tai suprasti, bet po truputėlį supratimas ateina (šypsosi).

Viktorijos Senkutės asmeninio albumo nuotr.

Kaip ir sakote, pajutote daugiau dėmesio, žiniasklaidos susidomėjimo Jumis. Nevargina?

Vargina, tikrai vargina, gal dar ir dėl to imunitetas pasilpo… Bet man nėra sunku pakelti ragelį ir duoti 30 minučių interviu, bet, kai tokių ar panašių interviu susikaupia ne vienas ir ne du, vis tiek dalelę savęs atiduodi. Greičiausiai tik dėl to ir yra sunku, bet man patinka. Kam nepatinka kalbėti apie save? (juokiasi)

Užsiminėte, kad peržiūrėjote olimpiados startus, plaukimus. Analizavote, ko galbūt pritrūko iki sidabro ar aukso?

Ne, aš padariau daugiau negu galėjau iš savęs tikėtis ir daugiau negu aš norėjau. Aš tiesiog džiaugiausi, galvojau: „ačiū Dievui, kaip man pavyko tą nosytę įkišti į trečią vietą“. Kaip sako, kad labiausiai liūdi tas, kas liko antras ir ketvirtas, nes ne auksas ir ne prizinė vieta. O man buvo išvis euforija (šypsosi). Kai žiūrėjau vaizdo įrašus, prisiminiau, kokia sportininkė buvau, nes dabar tokia nesu: atostogos ir poilsis – ta forma labai greitai išnyksta. Labai labai greitai – maždaug per savaitę jos nebelieka.

O kiek laiko reikia jai pasiekti?

Visus metus taip ir dirbam – pradedam nuo rudens ir keliam, keliam, keliam, tempiam iki svarbiausių sezono varžybų.

Su Jūsų olimpiniu medaliu irgi buvo kuriozinė situacija. Sakėte, jis yra restauruojamas…

Taip, atidaviau jį restauracijai. Vienas labai garbingas žmogus dirba su tais medaliais ir pasisiūlė pabandyti restauruoti ir sutvarkyti jį. Nedvejodama sutikau, nes, taip, jis autentiškas, bet juodas, o turėtų būti bronzinis. Tikiuosi man tą medalį labai gražiai atnaujins ir aš turėsiu tokį prisiminimą. Kalbant su sportininkais, dalyvavusiais Rio de Žaneiro ar Tokijo olimpinėse žaidynėse ir iškovojusiais bronzos medalius, jie iki šiol atrodo kaip nauji.

Iš tiesų neturėtų taip būti. Norisi medalį kaip palikimą perduoti iš kartos į kartą, kad jis vis tik liktų toks gražus, tvarkingas, o manojo išvaizda blogėjo tiesiog dienomis. Todėl labai tikiuosi, kad pavyks jį sutvarkyti, o paskui ir kiti sportininkai iš kitų šalių galės atsiųsti savo medalius, kad juos galėtų sutvarkyti Lietuvoje.

Ar apie tokią medalio situaciją pranešėte Tarptautiniam olimpiniam komitetui?

Taip, mes kreipėmės. Bet į juos turbūt kreipėsi tiek žmonių, kad jie tiesiog nieko negalėjo padaryti. Negavome jokio tikslaus atsakymo.

Bet bent atsiprašymo už nevykusį medalį sulaukėte?

Ne, visiškai nieko nesulaukėme. Jie tiesiog sako, kad jis buvo laikytas ne pagal laikymo sąlygas. Aš jį fotografuodamasi laikydavau rankose, bet į jokį vandenį nedėjau. Galbūt nuo nuolatinio čiupinėjimo jis taip sureagavo. Bet, manau, neturėtų taip būti.

Gražu žiūrėti, kaip sportininkai iškovoja medalius, kaip jiems sekasi, bet, kad to pasiektų, reikalingas milžiniškas darbas, geležinė valia, tikėjimas ir pan. Viktorija, ar sunkus profesionalaus sportininko gyvenimas?

Kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, man patinka. Taip, neneigiu, kad būna labai sunkių dienų, kai fiziškai esi taip pavargusi, kad nieko nenori daryti, pykstiesi su šeima, artimaisiais, nes tiesiog neturi energijos kontroliuoti savęs. Arba, tarkim, iki 10 val. ryto būni gavusi tiek fizinio krūvio, kad nežinai, kaip atlaikysi vakarinę treniruotę. Taigi, būna tokių dienų. Aš manau, kad tai galima palyginti su kažkokiais dideliais projektais, kuriuos mes darome darbe, kai žinai, kad reikės jį pristatyti, tada stresuoji, tampi irzlus, tik dažnai darbe būna emocinis, psichologinis stresas, o sporte prie viso to prisideda dar ir fizinis krūvis, kai tu tiesiog negali paeiti, sunku atsisėsti, neturi energijos.

O Jūs sąmoningai siekėte profesionalaus sportininko gyvenimo ar tai tiesiog pomėgis, virtęs profesionaliu sportu?

Iš pradžių, per pirmąją treniruotę, kai su trenere Daiva Mačiuliene išėjome į dvivietę, pasakiau jai, kad būsiu geriausia, bet man labai ilgai užtruko šitas tikslas (juokiasi). Tačiau per visą tą laiką buvo daug etapų, kai noriu-nenoriu būti profesionale sportininke, labai dažnai keitėsi. Ir, kai 2017 metais Amerikoje vyko Pasaulio čempionato varžybos, kur mūsų vyrų keturvietė laimėjo auksą ir skambėjo Lietuvos himnas, tą minutę aš supratau, kad tikrai noriu būti profesionali sportininkė ir dariau viską, kad sugrįžčiau į Lietuvą ir patekčiau į rinktinę. Bet kelias buvo labai vingiuotas.

Iš kur turėjote sugrįžti? Ką tuomet veikėte?

Aš Amerikoje studijavau. Ten baigiau sporto verslo vadybą ir sociologiją.

Profesionalaus sportininko kelias amžiaus prasme nėra ilgas. Ar ateityje ketinate dirbti pagal įgytą profesiją?

Manau, taip. Jau ir dabar iki vasario mėnesio, kai pradėjau ruoštis olimpiadai, grįžusi į Lietuvą, ilgiau nei dvejus metus dirbau pamainos ir projektų vadove. Tačiau tai visiškai nesusiję su mano baigtais mokslais, nes dirbau informacinių technologijų srityje.

Viktorijos Senkutės asmeninio albumo nuotr.

Kai iškovojau kelialapį į olimpiadą, dar dirbau ir eidavau į startus. Buvo labai smagu, nes visi kolegos žinojo apie tai ir džiaugėsi su manimi kartu. Sakydavo, kad aš jiems – pavyzdys, nes profesionaliai sportuoju ir dar dirbu. Tai aš sakydavau, kad jie man yra pavyzdys, nes gali nepertraukiamai aštuonias valandas dirbti (juokiasi), nes aš taip nedirbdavau: truputį ryte padirbdavau, truputį – per pietus ir truputį – vakare.

O kodėl būtent irklavimas? Nebuvo noro pasirinkti kažkokią kitą sporto šaką?

Trakuose tuo metu nebuvo didelio pasirinkimo. Bandžiau tinklinį, bet jo treniruotės vykdavo tik vieną kartą per savaitę, lengvoji atletika taip pat gal tik vieną ar dukart per savaitę. Bandžiau, bet tiesiog „neužsikabinau“. Tačiau padirbėjau Lietuvos čempionate „Gintariniuose irkluose“, nusprendžiau pabandyti irklavimą. Pabandžiau, „užsikabinau“ ir likau (šypsosi). Gal dar įtakos turėjo ir tai, kad tėtis sportavo.

Sportas visą laiką buvo šalia Jūsų…

Buvo kažkur, bet ne visada ėjom kartu koja kojon. Rimčiau pradėjau sportuoti nuo 15 metų.

Žiūriu į šiuolaikinius vaikus ir matau, kad juose uždegti pasiekimų, azarto, noro ugnelę yra gana sudėtinga. Kaip Jums tai pavyko?

Nežinau, gal įtakos turėjo tai, kad manęs niekas nestūmė, niekas manimi netikėjo. Atvirkščiai – galbūt netgi kažkiek prieš buvo, kad eičiau į treniruotes. Bet mano tiesiog toks charakteris, buvau maištautoja ir norėjosi įrodyti, kad aš galiu (juokiasi). Manau, kad ir kitiems taip pat yra, kad jeigu pabandai ir tau pradeda sektis, tada užsikabini. Tikriausiai ir tie pirmi medaliai, pirmosios pergalės labai padėjo suprasti, įgauti pasitikėjimo. Ir svarbu tai, kad medalis ne už dalyvavimą, o už darbą, kai tikrai pati, savo pastangomis jį pasieki.

Tai kada buvo pirmasis medalis?

Kiek pamenu, vyko žiemos čempionatas. Tuomet buvau gal šešiolikos, kai pavyko iškovoti pirmąjį medalį.

Ar visada tikėjote, kad pasieksite tokių sportinių aukštumų, užsikabinsite olimpinį medalį?

Ne, tikrai netikėjau. Buvo ilgas laikas, kai aš tiesiog norėjau patekti į aštuntuką ar šešioliktuką, bandžiau už to užsikabinti. Bet, kai atėjo dabartinis mūsų treneris, jis pasakė, kad mes negalime norėti patekti į aštuntuką, mes turime norėti aukso, mes turime norėti medalių, nes, jeigu tu nori aštuntuko, tu jame ir būsi, bet jeigu tu svajosi apie medalius ir tikėsi, kad tu gali, tada ir gausi. Kai subrendau, pasikeitė ir mąstymas, nes būnant jaunesne, užteko būti ir tarp aštuonių geriausių. Nebuvo to noro TIKRAI būti geriausia, nes, kai buvau penkiolikos ir pasakiau, kad noriu būti geriausia, tai čia daugiau buvo jausmas, kuris sunkiai konvertuojasi į darbą (juokiasi).

Kažkokio stumtelėjimo ar patraukimo iš šalies turbūt vis tiek reikia?

Taip, to daugiausiai sulaukiau iš trenerių Daivos ir Algimanto Mačiulių. Treniruojantis pas juos pasiektas rezultatas padėjo ir išvažiuoti mokytis į Ameriką. O tada jau užsižiebė ir didelio noro sportuoti ugnelė. Treneriai iš tiesų turi labai didelės įtakos. Kad ir dabartinis mano treneris Karolis, kai netekau finansavimo iš federacijos, jis dirbo su manimi neatlygintinai, savo noru padėjo man ir palaikė. Labai daug įtakos daro psichologinis palaikymas. Klaipėdos treneris Tautvydas Vaitkūnas irgi labai stipriai mane palaiko psichologiškai. Vyrams gal taip ir nėra, bet moterims to psichologinio palaikymo reikia daugiau (šypsosi), nes koks nors mažiausias nesklandumas – ir jau panika.

Viktorija, pokalbio eigoje ir pati užsiminėte, jog Jūsų kelias į profesionalų sportą buvo vingiuotas. Bet ar nebuvo lūžio taško, kai reikėjo prisėsti ir apgalvoti, atsakyti sau į klausimą: „Ar aš tikrai noriu profesionaliai sportuoti, .t.y. būti profesionalia sportininke?“

Buvo, tikrai buvo. Esu ne vieną kartą davusi interviu apie tai, kai tiesiog nusprendžiau nebesportuoti ir nebeirkluoti. Tada susiradau darbą IT sferoje, nes jau buvau priėmusi galutinį sprendimą, kad profesionaliai nebesportuosiu. Bet tada išvažiavau atostogų į Paryžių, pamačiau olimpinius žiedus ir vėl iškilo klausimas: „Ar tikrai nebenoriu sportuoti?“ (juokiasi).

Vadinasi, viduje vis tiek kažkas kirbėjo?

Taip, buvo kažkoks vidinis balsas. Būna priimi sprendimą smegenyse, bet širdis sako: „O gal dar pabandom?“. Reikia tikėti širdimi ir klausyti jos. Jeigu aš būčiau tiesiog numojus ranka ir pasakiusi jai: „Ai, tu čia išsigalvoji“ ir užgniaužčiau tą jausmą, to medalio dabar nebūtų.

Ir, kai buvau jau priėmusi sprendimą nebesportuoti, žiūrėdavau, kaip kiti startuoja ir galvodavau: „Kaip aš norėčiau ten būti“.

Esate užsibrėžusi sau tikslą  kiek dar metų sportuosite?

Ne, aš noriu sportuoti, kol man smagu. Man dabar smagu, aš gerai leidžiu laiką. Ir kaip jau minėjau, smagu sportuoti, bet dar smagiau, kai laimi. O kaip bus – taip bus, nesu visiškai nieko užsibrėžusi.

O kokia yra maždaug irkluotojų amžiaus riba?

Labai sunku pasakyti. Olimpinėse žaidynėse mergina, kuri laimėjo auksą yra dvidešimt penkerių ar dvidešimt šešerių, bet ta, kuri laimėjo sidabrą – trisdešimt septynerių, o man – dvidešimt aštuoneri. Mūsų sportas yra brandos sportas – kuo vyresnis, tuo daugiau turi ištvermės, patirties ir neva tuo geriau tau sekasi. Ir tikrai yra pavyzdžių, kurie labai ilgai sportuoja, bet arčiau keturiasdešimties jau artėja pabaiga. Ir antrosios vietos olimpinių žaidynių laimėtoja, jau stovint ant pakylos, man pasakė, kad tai  jos paskutinės olimpinės žaidynės, nes daugiau nebenori sportuoti. Su amžiumi ir atsistatymas sunkesnis, ir traumos dažnesnės, galiausiai – ateina laikas, kai nori skirti laiką šeimai.

O Jūs pati esate galvojusi apie šeimą, vaikus, galbūt, kiek norėtumėte jų turėti?

Ne, visiškai negalvoju. Turiu vaikiną (irkluotojas Simonas Maldonis, – aut. past.), mes kartu gyvename, abu profesionaliai sportuojame. Sunku galvoti apie šeimą, kai darai, kas tau patinka ir jauti, kad gyvenimas yra pilnavertis toks, koks jis dabar yra.

O iš aplinkos spaudimo nejaučiate?

Aišku, kad jaučiu, nes toks yra žmonių mąstymas, bet jis turėtų keistis – niekas niekam nieko neprivalo.

Jums šeima gyvenime yra svarbi?

Taip, svarbi, bet aš turiu tik mažą šeimos dalį – mamą. Tėtis mirė, kai buvau Italijoje irklavimo stovykloje. Buvo labai sunkus išgyvenimas.

Dabar turiu savo vaikino šeimą, kuri yra labai didelė ir tapo man labai artima. Jie visi, pavyzdžiui, per Kūčias renkasi į kaimą, būna daug žmonių. Tai yra kaip atsvara mano mažai šeimai. Bet apie savo šeimą dar sunku kažką kalbėti, nes, kaip ir minėjau, dar negalvoju.

Esate atkakli, valinga, nes kitaip nepasiektumėte sporto aukštumų. Kaip dar save apibūdintumėte? Kokia Jūs?

Dažnai iš draugių sulaukiu pasakymo, kad esu empatiška, rūpestinga, gera draugė. Man labai svarbu, kad žmonėms, ypač mano komandos narėms, esu įkvėpimas. Tačiau tai būdavo dar prieš man laimint olimpinę bronzą. Man svarbiausia, kad esu tiesiog geras žmogus, kad mane kažkas kitas mato kaip įkvėpimą – man tai didžiausias pasiekimas. Netgi didesnis nei olimpinis medalis. Jeigu tu gali kažkokį kitą žmogų įkvėpti ir jo gyvenimą pasukti į geresnę pusę – tai didžiausia dovana.

Lengva matyti linksmus, gerai nusiteikusius, laimingus žmones, gera su jais bendrauti. Tačiau gyvenime būna ne vien gražios akimirkos. Su kuo Jūs dažniausiai dalinatės jomis, sunkiais išgyvenimais?

Su savo vaikinu, nes mes kartu gyvename. Jam tenka ta sunkioji mano pusė ir, aišku, geriausios draugės. Pasikalbi, pasidalini išgyvenimais, sunkumais ir lengviau pasidaro. Kartais būna, kad ir viena išgyvenu, jei tai su sportu susiję dalykai arba, jei jau tikrai būna labai sunku, tada kreipiuosi į trenerius. Stengiuosi pasidalinti su kažkuo, kaip aš jaučiuosi. Tada pažiūrime kartu iš skirtingų perspektyvų ir tada jie man padeda grįžti į kelią.

Su draugu irkluotoju Simonu Maldoniu. Viktorijos Senkutės asmeninio albumo nuotr.

Mama dėl mano visokių nesėkmių labai išgyvena, todėl su ja stengiuosi dalintis arba gerais dalykais, arba kad buvo kažkas blogo, bet jau išsisprendė (juokiasi).

O mama palaiko, seka Jūsų sportinę veiklą?

Taip, ji tikrai skaito mano interviu, domisi. Manau, labai didžiuojasi, kad aš, jos vienintelis vaikas, tiek pasiekiau. Nes iki tol, kol pradėjau sportuoti su manimi nebuvo lengva, buvau labai sunki paauglė. Kai tėvai išsiskyrė, buvau labai maištaujantis vaikas, kitų klasiokų tėvai neleisdavo su manimi net bendrauti. Tikrai buvo labai blogai. Todėl manau, kad dabar mano pasiekimai yra tarsi atlygis mamai už visus patirtus sunkumus su manimi.

Kas Jums padėjo nenueiti klystkeliais?

Tik sportas ir tikslo turėjimas. Tai nebūtinai turi būti sportinis tikslas, kai turi kažkokį tikslą ir žinai, kad pašaliniai dalykai trukdys jį pasiekti, tai disciplinuoja. Pralaimėjimo ar nepasiekimo jausmas yra gąsdinantis, todėl pašalinius dalykus natūraliai dedi į šoną.

Viktorija, kiek anksčiau minėjote, kad didelė draugo šeima šventes švenčia kartu. Tačiau Jūs, kaip profesionalūs sportininkai, tikriausiai dažnai praleidžiate įvairias šventes, nes būna varžybos ar treniruočių stovyklos. Skaudu dėl to?

Taip, tikrai skaudu. Turbūt 90 proc. Velykų esame praleidę, nes kaip tik tuo metu vyksta treniruočių stovyklos. Tačiau Kalėdos – šventa. Per šias šventes grįžtame namo, pabūname ir po Naujų metų važiuojame į stovyklas. Yra žmonių, kurie remiasi į šeimą, man taip nėra, nes visą laiką buvome dviese su mama ir man tas natūraliai nesusiformavo.

Tarkim, mano vaikinas sportuoja kartu su broliu ir jam brolis yra tas žmogus, į kurį jis remiasi. Taip pat jam svarbūs pusbroliai. Tuo mes abu skiriamės ir tuo pačiu vienas kitą papildome.

O kokių Jūs turite Kūčių ir Kalėdų tradicijų?

Kūčias visada švenčiame kartu su vaikino šeima, o per Kalėdas važiuojame pas mano mamą, tetą, pusseseres – pas mano pusę. Per tas dvi dienas aplankome daug žmonių. Man tai labai patinka.

Kalbant apie valgius, labai mėgstu silkę pataluose. Aš nevalgau mėsos, tai man Kūčios ir Kalėdos – geriausia šventė, nes būna labai daug žuvies patiekalų (juokiasi).

Daugiau jokių specialių tradicijų neturime, bet dovanomis keičiamės Kalėdų išvakarėse – 24 d.

Po Kalėdų iškart ir metų pabaiga, nauji metai, kai reikia galvoti apie kitus metus. Kokių planų Jūs turite kitiems metams?

Pradėsime centralizuotai treniruotis su rinktine, to labai laukiu, nes man tiesiog smagu sportuoti. Kaip ir visada bus Europos, pasaulio čempionatai. Bet dar neturime galutinio plano. Jokių vietų nesu nusimačiusi, nes jei galvoji apie vietas, tada būna didžiausias nusivylimas. Noriu tiesiog gerai praleisti laiką.

Viktorija, labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu, kad ir toliau širdis Jus vestų ten, kur jaučiatės geriausiai…

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ