Ieva Tijūnėlienė. Justinos Gliebutės Gimžauskienės nuotr.

Šių metų vasarą dienos šviesą išvydo trečioji Ievos Tijūnėlienės autorinė knyga „Smuikelės giesmė 3“. 2017 m. ir 2020 m. išleistos pirmos dvi šios serijos knygos yra puikiai įvertintos tiek autoritetingų muzikos atlikimo ir pedagogikos profesionalų, tiek muzikos mokytojų praktikų. Su knygos autore kalbamės apie idėjas, kūrybinį įkvėpimą ir leidybos ypatumus.

Pristatydama naujausią savo knygą, socialinio tinklo Facebook paskyroje rašėte, jog pirminės kolegų ir artimųjų užuominos apie trečiosios knygos leidybą glumino, nes jautėtės iš savęs „išspaudusi“ maksimumą. Kas vis dėl to paskatino trečiąjį kartą imtis knygos rašymo?

Kas kartą užbaigus didelės apimties projektą – išleidus knygą, apima kūrybinės tuštumos jausmas. Manau, jog tai geras ženklas. Juk atiduodi visą save – geriausias idėjas, mintis. Šimtus kartų pergalvoji kiekvieną sakinį, pergroji melodijas, apmąstai menkiausias smulkmenas. Išleidusi antrąją knygą jaučiausi kiek „išsisėmusi“, tad užuominos dėl trečiosios išties glumino. Visgi, vidinis kūrybinis variklis sukasi nesustodamas, o naujos idėjos gimsta vėl ir vėl. Tokia kuriančių žmonių prigimtis. Manoji taip pat.

Kuo „Smuikelės giesmė 3“ skiriasi nuo dviejų pirmųjų knygų?

Pats didžiausias skirtumas yra medžiaga, iš kurios „sukonstruotas“ „Smuikelės giesmė 3“ turinys. Pirmosiose dvejose knygose tai buvo liaudies dainos, žaidimai, šokiai. Šioje, trečiojoje – profesionali lietuvių kompozitorių kūryba.

Kas lėmė šį pasikeitimą?

„Smuikelės giesmė“ yra mokomosios knygos. Kiekviena jų skirta nuosekliai vystyti smuikavimo, muzikos kalbos pažinimo ir interpretacijos įgūdžius. Trečiojoje knygoje reikėjo „auginti“ techninį bei meninį turinio sudėtingumą, o tam liaudies dainų jau nebepakako. Kita vertus, siekiau išlaikyti man asmeniškai labai svarbią tautinės kultūros pažinimo per muziką idėją. Tad profesionali lietuvių kompozitorių kūryba atrodė natūralus žingsnis.

„Smuikelės giesmė 3“ yra kelios Jūsų ir Sauliaus Šiaučiulio autorinės pjesės. Ar turima pedagoginė patirtis turėjo įtakos kūrybiniam procesui?

Man, kaip autorei, yra svarbi ne tik meninė kūrinio idėja, bet ir jos praktinė nauda. Todėl kiekvienos sukurtos pjesės pagrindas yra konkreti mokomoji užduotis: naujas štrichas, nauja tonacija ar kūrinio forma. Tokiu būdu, išmokęs griežti vieną ar kitą pjesę, mokinys įgyja naujų kompetencijų, tobulina savo griežimo įgūdžius. Svarbu paminėti, jog čia didelis indėlis yra ir kompozitoriaus, aranžuotojo, džiazo pianisto Sauliaus Šiaučiulio. Jis visas mano kurtas melodijas apvilko solidžiu harmonijos ir faktūros rūbu – sukūrė akompanimentus. Šią kūrybinę bendrystę labai vertinu. Man ji tapo nauju patyrimu profesinėje veikloje.

Knygos rašymas ir leidyba –  ne vien tik malonus, įkvepiantis procesas. Neretai tenka įveikti ir kylančius iššūkius. Kaip tokiose situacijose veikiate Jūs?

Kūrybiniai iššūkiai – tarsi refrenas muzikinėje rondo formoje. Jie nuolat pasikartoja. Tačiau tuo pačiu ir skatina judėti pirmyn, ieškoti naujų, netradicinių sprendimų. Patirtis rodo, jog patys sudėtingiausi iššūkiai tampa puikiausiomis galimybėmis. Man pasisekė, jog viso proceso metu dirbau su puikia komanda – profesionaliais, kūrybiškais, savo darbą mylinčiais žmonėmis. Iš jų sulaukiau daug paramos, pagalbos ir patarimų. Šis bendradarbiavimas ir yra mano didžioji sėkmė.

Ar jau esate sulaukusi pirmųjų atsiliepimų apie naująją knygą ?

Taip, keleto. Atsiliepimai yra didžiulė motyvacija ir patvirtinimas, jog darbas, kurį dirbu – vertingas. Kiekvienas atsiliepimą atsiuntęs asmuo, padeda man pamatyti ir iš naujo įvertinti stipriąsias ir silpnąsias „Smuikelės giesmė“ knygų puses, atrasti dar neišnaudotas kūrybines ir pedagogines galimybes. Tad atsiliepimų labai laukiu.

Užsiminėte, jog „vidinis kūrybinis variklis sukasi nesustodamas“. Ar galime tikėtis ateityje naujų „Smuikelės giesmė“ knygų?

„Smuikelės giesmė“ knygos man yra galimybė dalintis ir duoti. Ir ne tik pedagoginėje, kūrybinėje, bet ir žmogiškoje plotmėje. Kartu, tai galimybė tobulėti bei augti man pačiai. Viliuosi, jog šis procesas nenutrūks. Tad, matyt reiktų sakyti „laukite tęsinio…“.

Dėkojame už pokalbį!

Su Ieva Tijūnėliene kalbėjosi Juozas Vercinkevičius