Ukrainoje gyvenęs, bet Trakuose žinomas karaimų poetas Zacharijus Abrahamovičius  (1878-1903)

Dažnas Trakų lankytojas ir akylesnis „Trakų žemės“ skaitytojas greičiausiai prisimena, kad pernai, kai 2022-ieji buvo paskelbti Lietuvos karaimų metais, tarptautinio karaimų suvažiavimo šūkis buvo „Buvau, esu, būsiu“. Nors ir ne paraidžiui, bet pagal prasmę jis susišaukia su  karaimų poeto iš Ukrainos Zacharijaus Abrahamovičiaus eilėraščio „Karaimu buvau, karaimu esu…“ pradžia. Taip vadinasi ir pernai gruodžio mėnesį Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleista knyga, kurioje dalinamasi žiniomis bei prisiminimais apie giminaičius ir pažįstamus – buvusius ir esamus bendruomenės narius.

Šie žodžiai nesugalvoti  dabar. Juos prieš 120 metų parašė Ukrainoje gyvenęs, bet Trakuose žinomas karaimų poetas Zacharijus Abrahamovičius. Mūsų geografinėje platumoje žinia apie jį pasirodė 1924 m. žurnalo „Myśl Karaimska“ pirmajame numeryje. Čia randame trumpo poeto gyvenimo aprašymą ir du jo eilėraščius (psl. 16-19). Tuomet eilėraštis „Karaj ėdim, karaj barmyn“ (Karaimu buvau, karaimu esu) atspausdintas dar be pavadinimo, kurį  vėliau jam suteikė  Lucke tarpukaryje karaimų kalba ėjusio žurnalo „Karaj awazy“ (Karaimų balsas) redaktorius Aleksandras Mardkovičius (1875-1944).  1931 m. antrajame žurnalo numeryje jis  atspausdino poeto biografiją ir vienuolika jo eilėraščių, parašytų karaimų kalbos Lucko-Haličo dialektu.

***

Zacharijus Abrahamovičius gimė 1878 m. kovo 9 d. Lanų kaime netoli Haličo  miesto Ukrainoje. Tėvas vertėsi žemdirbyste nuomodamas žemę iš jos savininko. Šeimoje augo šeši vaikai ir sudurti  galą su galu buvo sunku. Apie vaikų išsilavinimą nebuvo nė kalbos, bet aštrus Zacharijaus  protas ir nepaprastas guvumas, išryškėję ankstyvoje vaikystėje, paskatino tėvą pakeisti nuomonę ir  jis nusprendė rengti sūnų į dvasininkus. Pirmuoju Zacharijaus mokytoju Haličo karaimų religinėje mokykloje  buvo dvasininkas Simonas Leonovičius, dirbęs Haliče 1894-1900 m.m. Matydamas vaiko gabumus, jis paragino tėvą leisti  berniuką ir į bendro lavinimo mokyklą. Čia šis baigė keturias pradinės mokyklos klases. Kadangi šeima gyveno skurdžiai, tėvas nebenorėjo, kad vaikas mokytųsi toliau, manydamas, kad keturių pradinės mokyklos  klasių jam pakaks. Bet mokytojams vargais ne galais pavyko įtikinti tėvą leisti sūnų mokytis į Stanislavovo (dabar Ivano-Frankivskas) gimnaziją. Dvasininkui Leonovičiui toks tėvo sprendimas nelabai patiko – mat, jis būkštavo, kad pasaulietinis ugdymas atitolins vaikiną nuo tikėjimo, o juk norėjo išsiugdyti sau pamainą.

Vaikas tikrai buvo gabus ir buvo laikomas geriausiu mokiniu ne tik savo klasėje, bet ir visoje gimnazijoje. Pinigų knygoms ir sąsiuviniams jis užsidirbdavo padėdamas turtingesniems vaikams ir už juos atlikdamas namų darbus. Mokantis antroje gimnazijos klasėje vaikiną į savo išdaigas įtraukė  išdykėlių būrys, ir Zacharijus buvo pašalintas iš mokyklos. Supykęs tėvas atidavė sūnų pameistriu batsiuviui.  Vaikinui tai buvo sunkus smūgis – jis visa siela troško žinių, norėjo mokytis ir turėjo tam neeilinių gabumų. Dabar jautėsi kaip paukštis palaužtais sparnais. Bet tėvo neįmanoma buvo perkalbėti, laikėsi savo – nepadėjo nei maldavimas, nei ašaros. Galiausiai  sūnus turėjo paklusti nepalenkiamai tėvo valiai. Ir tik eilėse galėjo išreikšti savo troškimą.

Zacharijus pradėjo eiliuoti būdamas penkiolikos, ir viename pirmųjų lenkiškai parašytų eilėraščių parašė:

Nauki Panie! Nauki mi trzeba,

Jak deszczu w czasie suchego lata,

Jako głodnemu człowiekowi chleba,

Więc tež Cię o nią proszę, Panie Świata!

Pažodinis vertimas:

Mokslo, Viešpatie! Mokslo man reikia,

Kaip lietaus karštą vasaros  dieną,

Kaip alkanam žmogui duonos,

Tad prašau jo tavęs, Viešpatie!

Pasakojama, kad Zacharijus eiliuodavo net dirbdamas įvairius lauko darbus. Todėl to meto jo eilės nebuvo užrašytos. 1893 m. namuose kilęs gaisras smarkiai nuniokojo tėvų sodybą, ir tėvas neatlaikęs tos nelaimės mirė. Zacharijus, padedamas savo brolio, vėl galėjo grįžti prie mokslų – iš dalies mokėsi pats, iš dalies Stanislavove. Po kelerių metų jis jau buvo pasiruošęs eksternu baigti gimnaziją, bet dėl kažkokio atsitiktinumo negalėjo to padaryti. Tačiau intensyviai mokydamasis įgijo daug įvairiapusiškų žinių ir troško jomis pasidalinti su bendraamžiais. Jis ėmė  aktyviai dalyvauti karaimų jaunimo veikloje – skaitydavo susirinkimuose savo eilėraščius, skatino jaunuomenę siekti mokslo ir nepamiršti gimtosios kalbos. Nors daugelyje jo eilėraščių minimas Viešpats ir gausu religinių motyvų, savo turiniu jie pasaulietiniai: kai kurie kupini jaunatviškos  būsimų jausmų nuojautos, kiti patriotiški, pilietiniai, rodantys jį buvus ne pagal amžių subrendusį, išsilavinusį ir talentingą. Poeto gyvenimo aprašymuose pažymima, kad vaikinui, neabejotinai savo išsilavinimu ir intelektu pranokusiam aplinką, nebuvo lengva susikalbėti su prasčiokais: jis būdavo pašiepiamas, jo mintys ignoruojamos. Ir tai, be abejo, skaudžiai žeidė jautrią vaikino širdį. Tuo kai kurie biografai aiškina Abrahamovičiaus poezijos melancholiją, vietomis neapčiuopiamą graudulį („Myśl Karaimska“ 1924, Nr.1, psl. 16-17).

Daugiausia eilėraščių karaimų kalba Zacharijus sukūrė 1897-99 m. Juose kalbama apie meilę savo kraštui ir tautai, jos tradicijoms, kalbai. Juk kalba – kaip kraujas žmogaus organizme: jai išnykus, išnyks ir tauta. Abrahamovičius rašė trimis kalbomis – karaimų (Lucko – Haličo dialektu), lenkų ir ukrainiečių. Troškimą būti poetu ir apdainuoti gimtinės grožį jis  vaizdžiai išreiškė eilėraštyje „Silva rerum“, parašytame lenkiškai Zalukvės kaime 1897 m. Su populiariu Kristinos Sabaliauskaitės romanu sutampa tik pavadinimas, bet ir tai jau leidžia tiesti vos įžiūrimą plonutę jungtį.

                                                      ***

Šiandien  ypač įdomu skaityti Zacharijaus Abrahamovičiaus eilėraščius, parašytus XX a. pradžioje ukrainiečių kalba. Jų žodžiai pranašiški ir kaip niekad aktualūs. Juose skamba Ukrainos laisvės tema, jos noras išsivaduoti iš svetimų gniaužtų. Pvz., eilėraštyje  „Ir mums nusišypsos pavasaris“ reiškiama viltis, kad Ukraina bus laisva. Čia ji metaforiškai lyginama su  ledais sukaustytu upeliu, bet taip ilgai netruks, nes  pavasarį ledus ištirpdys saulė, ir upelis vėl atgavęs jėgą srauniai tekės link plačios upės. Argi ne šios dienos realijos ir viltis? Eilėraštyje „Ukrainai“ kalbėdamas apie kalbos ir gimtinės laisvės išsaugojimą, autorius piktinasi, kad žiaurus žvėris seka kiekvieną žodį, gniaužia kiekvieną  mintį apie laisvę. Metaforiškai kreipdamasis į Ukrainą, jaunasis poetas nedviprasmiškai stoja jos pusėn, palaiko tuos, kurie trokšta jos laisvės ir smerkia tuos, kurie nori  „maskoliams prakeiktiems ją parduot“… (Ти ж вольности благаеш благой/ Тебе ж продать хтили одни сини твои/ Москофили кляти…)

                                                      ***

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Haličas priklausė Austro-Vengrijai, ir Zacharijus, pašauktas į kariuomenę, tarnavo šiaurės rytinėje dabartinės Čekijos teritorijoje. Ten 1901 m. jis parašė ir paskutinį savo eilėraštį „Svetur“ (Na čužini), kuriame labai lyriškai ir gal truputį sentimentaliai kalba apie tėvynės ilgesį. Lygindamas Labos upę su Dniestru graudžiai rašo, kad mylėjo tą upę ir gimtąją žemę nuo ankstyvos vaikystės, bet šimtą kartų labiau myli ją dabar (būdamas nuo jos toli). Ir šiame eilėraštyje, ir kituose matyti, kad poetui rūpėjo bendražmogiškos vertybės ir jausmai.  Skatindamas karaimų jaunimo patriotizmą jis kreipėsi ir į lenkų poetų kūrybą versdamas jų patriotinius eilėraščius į karaimų kalbą arba tiesiog jų pagrindu kurdamas jiems artimas variacijas. Pvz., eilėraštis „ Hanuz Karajlar ėksimieď “ (Dar karaimai neišnyko). Tai buvo lenkiško eilėraščio parafrazė, rodanti ir  karaimų troškimą neprapulti, neišnykti…

Nepriteklius vaikystėje, nepalankios  gyvenimo sąlygos kariuomenėje pakirto Zacharijaus sveikatą. Smarkiai peršalęs jis grįžo iš kariuomenės namo ir susirgęs džiova, 1903 m. gegužės 6 d., būdamas vos 25 metų, amžiams nustojo kvėpavęs.

Karaimiški Zacharijaus eilėraščiai parašyti Lucko-Haličo tarme. Pirmiausia į juos atkreipė dėmesį lenkų tiurkologas profesorius Janas Gžegoževskis (Grzegorzewski, 1850 -1922),  XX a. pradžioje Haliče rinkęs medžiagą savo disertacijai. Jis pirmas 1903 m. moksliniame tyrime „Ein tūrk-tatarischer Dialekt in Galizien“ (Vienas tiurkų-totorių dialektas Galicijoje) publikavo  Abrahamovičiaus eilėraštį „Kisenč‘ (Ilgesys) ir 1917 m. eilėraštį „Oj, ucared“‘ (Oi, skrido)  žurnale „Rocznik Orientalistyczny“ (Orientalizmo metraštis). Pilniausiai Abrahamovičiaus kūryba karaimų kalba buvo pristatyta, kaip minėta aukščiau, Lucke karaimų kalba leistame  žurnale „Karaj awazy“ 1931 m. Pranašiški trumpai gyvenusio poeto Abrahamovičiaus žodžiai, parašyti prieš 120 metų tiek apie karaimus, tiek apie ukrainiečius, aktualūs ir šiandien.

***

Haličo  krašto muziejus, minėdamas 140-ąsias karaimų poeto Zacharijaus Abrahamovičiaus gimimo metines, 2018 m. išleido jo eilėraščių rinktinę „И Hам Весна Всмихнеться“ (Ir mums pavasaris nusišypsos), kurioje pirmą kartą surinkti krūvon ir atspausdinti poeto trimis kalbomis rašyti eilėraščiai, karaimiškų eilėraščių vertimai į lenkų ir ukrainiečių kalbas bei trumpi jo prozos gabalėliai, išsaugoti poeto amžininko užrašuose.

***

Čia spausdiname vieną populiariausių poeto eilėraščių, parašytų karaimų kalbos Haličo-Lucko dialektu, bet perrašytu dalinai Trakų karaimų kalbos dialektu, ir jo pažodinį vertimą į lietuvių kalbą.

KARAJ ĖDIM, KARAJ BARMEN       KARAIMU BUVAU, KARAIMU ESU

Karaj ėdim, Karaj barmen                               Karaimu buvau, karaimu esu

Da karajba öĺmia klejmen.                              Ir karaimu numirti noriu.

Karajlykba ujalmamen,                                   Karaimiškumo nesigėdiju,

Öź dinimni tašlamamen.                                  Savo tikėjimo neišsižadu.

 

Kim diniń tašlajdy,                                           Kas savo tikėjimo atsižada,

Sioziuń unutady,                                              Savo žodį pamiršta,

Ol adam tiuviuĺ die,                                         Jis nebe žmogus,

Tuvarha ušajdy.                                               Jis į gyvulį panašus.

 

Har adamny mień syjlamen,                            Aš gerbiu kiekvieną žmogų,

Diniń anyn bahynamen,                                  Jo tikėjimą pripažįstu,

Öź dinimni chorlamajmen,                              Savo tikėjimo nemenkinu,

Da jatny-da čajpamajmen.                              Bet ir svetimo nesmerkiu.

 

Bar dunja Tieńribie                                         Visi žmonės Viešpaties

Galios sutverti,

Kiučliu jaratkandy,

Dińliar  uslaryba                                             Tikėjimai žmonių

Dunjanyn kylhandy.                                         Protu sukurti.

                 

Üvriatiuvdia us izlejmen,                                 Moksle išminties ieškau,

Svetimų (žmonių) pavyzdžiu seku, 

Jatlardan örniak alamen,              Senų tradicijų laikausi,

Kart  čynychmachny česemen,       Naujais keliais einu.

Janhy jollarba baramen.

 

Kart diń janhy usba,                      Seną tikėjimą (priimu) nauju protu,

Ol mienim bielgimdi,                     Jis mano ramstis.

Čychma tunuchluktan                    Išeiti iš tamsos –

Mienim kiusiańčimdi.                     Mano troškimas.

Dr. Halina Kobeckaitė

Lietuvos diplomatė, vertėja, ambasadorė