Pirmąją straipsnio dalį skaityti ČIA.
Tą pačią dieną man dar reikėjo lydėti delegaciją į susitikimą su karininkų žmonomis. Čia tvyrojo visiškai kitokia atmosfera, ir tai buvo vienas nemaloniausių įvykių mano gyvenime. Prieš susirinkimą Vilniaus karininkų namų viršininkas ar direktorius mus supažindino su SSRS Gynybos ministro pavaduotoju generolu Valentinu Varennikovu.
Šioje keistoje ir man visiškai svetimų vyrų draugijoje jaučiausi labai nesmagiai. Delegacijos nariai, regis, dar nebuvo pamiršę, kokios pylos buvo gavę Onuškio kolūkyje, tad džiaugsmu netryško – nežinojo, kas laukia jų čia. Vienintelis linksmai nusiteikęs žmogus buvo generolas Varennikovas. Matyt, norėdamas pasirodyti džentelmenu ir praskaidrinti tvyrančią kambaryje įtampą, jis kreipėsi į mane „Madam“ ir praleido pro duris praeiti pirmai. Bet emocinė įtampa nuo to neatslūgo, o įėjus į salę dar labiau paūmėjo: vos tik peržengus jos slenkstį pasigirdo pikti kelių moterų šūksniai: „Что здесь делает эта саюдистка?“ (liet. „Ką čia veikia šita sąjūdietė?“)
Nuotaikos sausakimšoje salėje buvo visiškai kitokios negu kolūkyje. Veteranų grupės vadovas, pradėjęs susirinkimą, pranešė, kad jų grupėje yra 450 asmenų, iš jų – 112 karininkų žmonų. Jos čia ir buvo susirinkusios – piktos ir agresyvios, ir tuoj pat viena po kitos ėmė skųstis, kad nuo 1988 m. jas ir jų šeimas vadina okupantais, ir jos gyvena streso būsenoje. Kariškiai nebeturi specialių paskyrų, užrašai ant talonų tik lietuviškai, jaučia diskriminaciją, uždraudė švęsti gegužės 9-ąją ir gegužės 1-ąją, lietuvių kalbą liepia mokytis, vaikų į darželį nepriima – kur čia matyta? Viena moteriškė piktinosi, kad į ją žiūri kaip į žudikę – mat, kažkodėl laikoma, kad kariškiai visada kalti, o juk tik jie gina paprastus žmones. Ji kreipėsi į delegaciją, reikalaudama sustabdyti privatizaciją, įvesti prezidentinį valdymą, paleisti parlamentą, pripažinti neteisėtu kovo 11-osios aktą. Jeigu čia atvykusi komisija nesiims veiksmų, – sakė ji, – negins jų, jie čia pražūsią, nes „mūsiškius mušė, ir kariai nuėjo jų vaduoti“. Viena moteris skundėsi: „Lietuvių nacionalinis jausmas įgavo bjaurų pavidalą. Jie mūsų neima į demokratiją“. Kita šaukė: “Turim apginti armiją, ant jos laikosi mūsų valstybė. Tai jos vienintelė atrama. Sovietų armija niekam bloga nėra padariusi, tik padėjusi, pavyzdžiui, Vengrijoje. O dabar – kas? Prieš ką jie rankas pakėlė? Prieš didžiąją rusų tautą! Gelbėkite mus, ir pasakykite Jelcinui, kad gelbėtų. Kada baigsis ideologinis vaikų apdorojimas? Dingo pionierių organizacija, komjaunimas, nukabinti Lenino portretai, vaikus prieš komunizmą nuteikia mokytojai. Kreipiausi į ministeriją – jokio atsakymo. Kur žiūri Jelcinas? Kodėl jis mus išdavė? Tegul mums duoda ten butus, mes tuoj pat išvažiuosim, apdovanoti reikia visus, kurie paėmė televizijos bokštą“. (Reikia pažymėti, kad dauguma kalbėjusių gyveno Lietuvoje tik nuo 1985–1986 m. Vėliau buvo pranešimų, kad pačioje armijoje yra trintis tarp tų karininkų, kurie gyvena Lietuvoje ilgiau, ir tų, kurie atvykę vos prieš kerelius metus.)
Po šitų piktų rėkavimų generolo Varennikovo veidas įgavo visiškai kitokią išraišką, ir balsas suskambo grėsmingai: „Kai pasiklausiau jūsų, supratau, kad demokratijos čia nė kvapo. Reikia veikti kaip kariniame miestelyje – įvesti tvarką, ir lietuviai mūsų nebekaltins. Armijos niekas iš mūsų nekaltina, o ta mergina po tanku – montažas, režisierių fantazija“. Salė plojo. Aš jau stojausi prieštarauti tokiam melui, bet man kalbėti neleido. Pabaigoje pasisakęs Maskvos delegacijos vadovas Boris Oleinik pasiūlė, jo supratimu, taikią išeitį: „Reikia sugrįžti į buvusias pozicijas ir stengtis iš naujo suartėti“. Sunku šiandien suvokti, ką iš tikrųjų jis norėjo pasakyti, bet buvo akivaizdu, kad jis vis dar manė, jog Vilniuje vykusi konfrontacija tarp įvairių tautų žmonių, o pamatęs visiškai skirtingas nuotaikas kolūkyje ir dabar čia, jis, matyt, pasijuto suglumęs.
Aš niekada nebuvau patyrusi tokio slogučio, nors vėliau sužinojau, kad ne visos kariškių žmonos buvo taip priešiškai nusiteikusios. Kelios jaunesnės ir išsilavinusios moterys buvo atėjusios į Departamentą ir klausė, kaip jų šeimos galėtų Lietuvoje pasilikti, nes jų vyrai, gana aukšto rango karininkai, nebenorį tarnauti tokioje armijoje. Šie klausimai buvo jau nebe Tautybių departamento kompetencijoje.
***
Kitą dieną apie šiuos susitikimus man teko papasakoti radijo klausytojams. Po tos baisios Sausio 13-osios nakties buvo tam tikrų būkštavimų, kad teisėtas visuomenės pasipiktinimas sovietų kariuomenės veiksmais nebūtų nukreiptas prieš eilinius rusus ir jų šeimas. Jaučiau ir aš moralinę pareigą kreiptis šiuo klausimu į Lietuvos žmones per radiją.
Papasakojau, kad „Onuškio kolūkyje niekas nebuvo nusiteikęs prieš rusus. Priešingai, visi minėjo rusų širdingumą, o nusiteikę yra prieš baisią hidrą – sovietinę sistemą, komunistinę ideologiją, apgavusią žmones ir suniokojusią milijonus žmonių, tarp jų ir rusus. Tie žmonės kolūkyje parodė esą supratingi, jautrūs ir taurūs, ir aš pagalvojau, jog būtų gera, kad tokia nuostata kitataučių atžvilgiu pasireikštų ir kitur, juolab, kad dauguma kitataučių irgi yra pasipiktinę veiksmais tų, kurie tarnauja reakcinėms jėgoms. Aš suprantu, kokie sąmoningi ir nesąmoningi motyvai verčia žmones šiandien lieti savo pyktį ant pirmo pasitaikiusio kitataučio, bet kviečiu visus būti santūresniais. Įvertinkime sunkų moralinį presą, kuris užgulė šiandien rusų tautybės žmones, kokią moralinę atsakomybę, kokį kaltės jausmą diduma dorų rusų jaučia. Nesunkinkime jų padėties ir nevilties. Parodykime, jog suprantame, kad ne jie kalti dėl to, kas įvyko.
Kreipiuosi ypač į tuos, kurie kasdien savo darbe bendrauja su įvairių tautybių, įvairiomis kalbomis kalbančiais žmonėmis: gydytojais, darželių auklėtojomis, mokytojais, padavėjais, seselėmis, vaistininkais, pardavėjais, kirpėjais ir kitų profesijų žmonėmis. Išklausykime rusiškai ar lenkiškai kalbantį, atsakykime jam, aptarnaukime. Gal kas mano ketinimų ir nesupras, gal kas ir pasmerks. Bet vardan mūsų visų ateities, vardan mūsų siekių, meldžiu visus pagalvoti prieš ištariant grubų žodį ar neištariant jokio. Bent iš savanaudiškų sumetimų nugalėkime šios dienos pyktį, neigiamą psichologinę nuostatą, neleiskime įsiliepsnoti aistroms. Tikrai išlošim patys“.
***
Sausio 15 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo aptariami veiksmai, kurių skubiai reikėjo imtis, o vakare į posėdį atvyko Maskvos delegacija. Aš dalyvavau ir rytiniame, ir vakariniame Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose. Prof. Vytautas Landsbergis, pristatydamas delegaciją pasakė: „Gerbiamieji deputatai. Mūsų vakariniame posėdyje vėl matome iš Maskvos atsiųstą Federacinės tarybos delegaciją, paskirtą prezidento Michailo Gorbačiovo, keturis žmones […].
Jie šiomis dienomis daug dirbo ir labai padėjo. Padėjo mums rasti kontaktą (kokio mes vieni turbūt nebūtume įstengę rasti) su Tarybų Sąjungos karine vadovybe Lietuvoje. Atsiųsta naujų aukštų pareigūnų, kurie perima į savo rankas karinių veiksmų kontrolę. Padėjo mums sureguliuoti gana pavojingus momentus, kaip nuolat gresianti komendanto valanda arba keleivių judėjimo tikrinimas, mašinų tikrinimas ir pan., kas visą laiką buvo pavojinga. […]
Matyt, pats svarbiausias, vaisingiausias šios dienos susitikimas buvo Vyriausybėje, kur buvo ir Federacinės tarybos delegacija, ir karinių pajėgų vadovai. Tokios trišalės derybos dėl pačių neatidėliotiniausių šios dienos ir rytdienos dalykų, atrodo, buvo konstruktyvios. […] Mūsų svečiai (galiu ir taip pasakyti) jau turi išvykti, jie turėjo išvykti kur kas anksčiau, bet tikrai negailėjo savo laiko ir sutiko dar ateiti. […] Jie dabar atėjo čia pasakyti jums keleto žodžių“.
RTFSR federacinės tarybos narys Boris Oleinik, kreipdamasis į Lietuvos parlamentarus pavadino juos suverenios Lietuvos valstybės deputatais ir delegacijos bei visų Sovietų sąjungos tautų vardu išreiškė užuojautą dėl lietuvių tautos tragedijos. Jis pareiškė, kad delegacija savo misiją atlikusi ir tikisi, kad daugiau Lietuvos žemėje nebus pralietas nė vienas lašas nekalto kraujo, o kad padėtis būtų galutinai stabilizuota, rytoj atvyksiąs Prezidento įgaliotas atstovas, kuris dirbs kartu su Lietuvos vadovybe.
AT pirmininkas prof. V. Landsbergis patvirtino „jog pono Nikolajaus Dementėjaus tarpininkavimu buvo pasiekta, kad prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiųs į jų vietą savo įgaliotinį. Galbūt dar šiandien“. Minimas įgaliotinis – Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybos Tautybių reikalų komisijos pirmininkas Georgij Tarazevič atvyko į Lietuvą prezidento Michailo Gorbačiovo pavedimu sausio 16 d. vėlai vakare. Jo misija buvo padėti palaikyti kontaktus su Kremliumi ir su karine vadovybe Lietuvoje.
AT pirmininkas prof. V. Landsbergis taip pat įspėjo: „Rusų tautybės žmonės bijo, kad jų šeimos bus persekiojamos ir joms grasinama. Lietuvoje, – sakė Profesorius, – nėra buvę persekiojimų dėl tautybės, profesijos ar partiškumo. Turėtume stengtis, kad dorų piliečių tarpe nebūtų terpės pulti už tautybę. O jei kas gąsdina, tai daro tyčia, siekdamas provokacijų. Mes negalime prie to prisidėti. Teisėju galįs būti tik teismas, ir tuo tikslu bus sudaryta valstybinė komisija įvykdytiems ir toliau vykdomiems nusikaltimams tirti“.
Premjeras Gediminas Vagnorius pranešė, kad teko atlaikyti nemalonų pokalbį su generolais, kurie priekaištavo, kad atsitraukta nuo socializmo, kad skriaudžiami vaikai, kad išduota darbininkų klasė. Jis taip pat pasakė: „Maskvos delegacija labai aktyviai įsitraukė į šį dialogą. Bent jau man ir greta sėdėjusiems ministrams susidarė toks įspūdis, kad baigiantis pokalbiui jie visiškai perėjo į mūsų pusę, palaikė mus, nors jų galimybės ribotos“. Svarbiausia buvo tai, kaip minėjo Premjeras, jog delegacija susitikime pasakė, kad atsakomybė už įvykius tenka ginkluotoms pajėgoms ir kad įvesti komendanto valandą netikslinga, nes tai gali sukelti naujus konfliktus. Be to, išaiškėjo, kad komendanto valandą vietiniai kariškiai stengėsi įvesti savavališkai, neturėdami jokių dokumentų nei įgaliojimų. Galiausiai buvo sutarta, kad ji nebus įvesta.5
***
Sausio 16 d. vyko tragiškųjų įvykių aukų laidotuvės. Į jas buvo atvykę Rusijos Federacijos, Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, SSRS, Lenkijos Senato ir Seimo bei kitų valstybių deputatai. Kalbėdamas tą dieną Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Žemutinio Naugardo (tada dar sakėme Nižnij Novgorod) tarybos deputatas Aleksiej Svetličnyj perskaitė savo atsivežtą „Demokratičeskaja Rosija“ klubo pirmininkų – Rusijos parlamento deputato Boriso Nemcovo, srities tarybos deputato Jeršovo ir miesto tarybos deputato Aleksiej Svetličnyj pasirašytą laišką, adresuotą SSRS Konstitucinės priežiūros komiteto pirmininkui Aleksiejevui, kuriame reikalaujama neatidėliotino antikonstitucinių SSRS prezidento veiksmų tyrimo ir nepasitikėjimo juo klausimo iškėlimo SSRS Aukščiausiojoje taryboje.
Jis taip pat kreipėsi į visas atvykusias delegacijas, į visus atvykusius parlamentarus kviesdamas parašyti bendrą Pareiškimą ir išreikšti palaikymą Lietuvos nepriklausomybei ir jos žmonėms kovoje už ją, nes Lietuvos gynimas kartu yra ir Rusijos suverenumo gynimas.
Pareiškimą Leningrado miesto tarybos deputatai ir svečiai iš Gruzijos surašė Tautybių departamente, o jį pasirašė, kaip Aleksiej Svetličnyj ir buvo prašęs, ne tik Rusijos, bet ir atvažiavę į laidotuves Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, SSRS, Lenkijos parlamentarai. Seimo archyve saugomas šio Pareiškimo originalas.6(Pareiškimo faksimilė)
Šį Pareiškimą Aleksiej Svetličnyj perskaitė Aukščiausiosios Tarybos posėdyje sausio 17 d. Jame sakoma, kad sovietinė kariuomenė – tai karinės intervencijos tąsa, grubus pasikėsinimas į suverenios Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Pastatų užgrobimas, papildomų dalinių įvedimas, nekaltų žmonių nužudymas leidžiąs tvirtinti, kad SSRS vadovybė ir jos ginkluotosios pajėgos siekusi Lietuvos Respublikoje įvykdyti valstybinį perversmą. Lietuvoje nėra konfrontuojančių vidinių įformintų jėgų, kaip skelbia dezinformacija. Yra teisiškai išrinktas parlamentas, teisiškai sudaryta vyriausybė ir yra ginkluotosios SSRS pajėgos, kurios grubiai kišasi į suverenios valstybės reikalus. „Mes įsitikinome, kad, nepaisant aukų, kurias patyrė Lietuvos žmonės, šiandien, kaip niekada, jie susitelkę aplink savo parlamentą ir vyriausybę. Žmonės ne skirstomi pagal tautinę ar partinę priklausomybę. Vienintelis skirtumas yra tarp žudikų ir aukų, tarp budelių bendrininkų ir sąžiningų piliečių“, – sakoma Pareiškime. Deputatas Aleksiej Svietličnyj taip pat pranešė, kad šis Pareiškimas bus atspausdintas Žemutinio Naugardo laikraštyje 50 000 tiražu, o lėšos gautos už laikraščio pardavimą bus pervestos į pagalbos Lietuvai fondą. Pareiškimas buvo sutiktas plojimais.7
Tos pačios dienos vakariniame posėdyje kalbėjo ir SSRS liaudies deputatas Stepan Sulakšin: „Prašau jūsų patikėti, kad čia buvo ne rusų tankai ir ne rusų kareiviai, čia buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos tankai“, – pareiškė jis.
Labai vaizdingai tame pačiame posėdyje pasisakė ir Lenkijos parlamento deputatas Jacek Kuroń:
„Broliai, mes taip pat esame nedidelė ir silpna šalis ir negalime sudaryti grėsmės didelei valstybei, kuri jums grasina. Bet galime būti čia su jumis. Čia plaka Lietuvos širdis. Ponai, jeigu jūsų čia nebūtų, visą šitą reikalą būtų galima sutvarkyti kaip Tarybų Sąjungos vidaus reikalą. Bet jūs pasakėte, kad pirma mus reiks sunaikinti. Ir dėl to yra viso pasaulio reikalas. Užtat mes pasakėme, kad būsime su jumis. Dėl to jau visą savaitę čia yra Lenkijos senatoriai, Lenkijos seimo nariai. Jie čia ir dieną, ir naktį. Jei reikės žūti, tai mes žūsime kartu su jumis. Būsime čia taip ilgai, kol jums to reikės. Labai jums ačiū“.8
Vilniuje viešėję Lenkijos Centro susitarimo partijos parlamentarai tuo pačiu metu išplatino Kreipimąsi į pasaulio parlamentarus:
„Lenkijos deputatų ir senatorių – Centro susitarimo narių – vardu kreipiamės iš Vilniaus, laisvos Lietuvos sostinės, į kolegas – viso pasaulio parlamentarus, o ypač – į artimiausius mums krikščionis demokratus, taip pat į kitas centristines grupuotes, kviesdami išreikšti aktyvų solidarumą su ginančia savo nepriklausomybę lietuvių tauta.
Tegul Jūsų atvykimas į Vilnių ir visų mūsų buvimas laisvos Lietuvos parlamente, simbolizuojančiame šventą tautos teisę laisvai apsispręsti, išreiškia paramą didvyriškai lietuvių tautai. Šiandien Lietuvai reikalingas mūsų solidarumas – neapvilkime jos! Laisvė ir demokratija neatskiriamos. Nėra laisvos ir demokratiškos Europos be laisvos ir demokratiškos Lietuvos“.
Šį Kreipimąsi Centro susitarimo partijos deputatų ir senatorių vardu pasirašė Lenkijos Respublikos senatoriai Alicja Grześkowiak, Bartłomiej Kołodziej ir Antoni Tokarczuk. Su jais kartu buvo atvykęs ir senatorius Piotr Andrzejewski, priklausęs tuo metu Pilietiniam Komitetui (lenk. Komitet Obywatelski). Laidotuvių ceremonijos metu jis kalbėjo visos Lenkijos delegacijos vardu, o aš verčiau jo pasisakymą į lietuvių kalbą.
Lenkijos parlamentarai lankėsi mūsų Departamente, paprašė išversti jų Kreipimosi tekstą į lietuvių kalbą. Jis buvo atspausdintas Lietuvos aide9, o sausio 17 d. jie susitiko su Aukščiausiosios Tarybos lenkų frakcijos deputatais. Deputatas Ryszard Maciejkianiec iš pat pradžių pareiškė, kad lenkai savo reikalavimų neatsisako, bet tikisi, kad dabar gal bus lengviau juos pasiekti. Jis pabrėžė, kad kurso (dėl autonomijos) nekeičia, bet šios dienos situacija reikalauja palaikyti lietuvių siekius, nes priešingu atveju, lenkai būtų nesuprasti. Jis manąs, kad Gorbačiovas jiems tikrai suteiktų administracinę-teritorinę autonomiją, bet ar ne geriau būtų gauti ją iš lietuvių rankų? Šiai nuomonei pritarė ir deputatas Stanisław Akanowicz.
Susitikime su Lenkijos parlamento deputatais buvo kalbėta apie Lietuvos ir Lenkijos ekonominį bendradarbiavimą, apie lenkų frakcijos deputatų planuojamą vizitą į Varšuvą ir kt.
Atsakydamas į šiuos pasiūlymus, senatorius Piotr Andrzejewski pasakė, kad pirmiausia jie norėtų turėti garantiją, kad lenkai (Lietuvos) nepasiduosią Maskvos žaidimams ir netapsią korta jos rankose. Jis suprantąs, kad administracinės-teritorinės autonomijos klausimas esantis pagrindinis „nesantaikos obuolys“, bet ar ta idėja reali? Juk tautinių mažumų teisės remiasi ne teritoriniais vienetais, o teisiniais dokumentais.
Toks atsakymas nepatenkino mūsiškių deputatų, o svečius buvo sugluminęs jų užsispyrimas. Jau išėjus iš kabineto, kur vyko pokalbis, jie pasakė: „Nepavydime jums“. Paaiškinau, kad ne visi lenkiškos frakcijos deputatai taip nusiteikę, ir su jais randame bendrą kalbą. Lietuvos lenkai nėra niekaip diskriminuojami, nemažai daroma švietimo srityje, kuri reikalauja reformų ir valstybės paramos, tad lenkų tautinės mažumos bendruomenė nėra palikta likimo valiai, o ekonominius sunkumus patiria visi Lietuvos gyventojai. Šio susitikimo atgarsiai, matyt, buvo pasiekę ir Lenkiją, nes po kelių dienų į Departamentą atėjęs savaitraščio Przegląd tygodniowy (liet. „Savaitės apžvalga“) žurnalistas klausė, ar jaučiama atvykusių Lenkijos parlamentarų pagalba? Matyt, turėjo galvoje pagalbą toliau puoselėjant autonomijos idėją, bet jai Lenkijos parlamentarai kaip tik ir nepritarė. Nepritarė ne tik tada, 1991 m. sausį, bet ir anksčiau, ir vėliau…
Šaltiniai:
5Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251253
6Seimo archyvas: F. 2 Ap. 6 B. 321 L. 27-28
7 Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251257
8 Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251223
9 Lietuvos aidas, 1991 m. sausio 22 d., Nr. 15.
Dr. Halina Kobeckaitė
