Gydytojas Fabijonas Ivanauskas, Sibiras, 1955 m. Nuotr. iš Ivanauskų šeimos archyvo
Trakų gyventojas Tomas Ivanauskas gavo Vilniaus universiteto rektoriaus prof. dr. Rimvydo Petrausko pasirašytą 2022 m. vasario 25 d. laišką, kuriuo kviečiamas balandžio 1 d. atvykti į Universiteto Teatro salę, „nes Jūsų Tėvelis nominuotas Atminties diplomui gauti“. Paaiškinama, kad Vilniaus universitetas ne vienerius metus vykdo ilgalaikę iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“, kuria „siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos buvo pašalinti iš universiteto ir negalėjo baigti studijų“. Tokių bendruomenės narių esą beveik tūkstantis. Laikantis istorinio teisingumo, dabar jiems teikiami simboliniai Vilniaus universiteto atminties diplomai.
Simbolinis Vilniaus universiteto atminties diplomas Fabijonui Ivanauskui
Nominanto Fabijono vyriškoji giminės šaka žinoma nuo batsiuvio senelio Petro iš Upynės kaimo, kuris įsikuria Mažonų kaime, esančiame Tauragės apskrityje, Pagramančio parapijoje, 40 dešimtinių žemėje. Ją iš Mažonų dvarelio pirko ir jam padovanojo brolis, tarnavęs Peterburge pas generolą. Įsikurdamas Mažonose, senelis Petras jau atsivežė penkerių metukų sūnų Petriuką, būsimą Fabijono tėtį. Įdomi ir istorija, kaip radosi vietovės pavadinimas. Mažonai gavo vardą nuo mažosios Onikės, dvaro savininkės, kuri buvusi smulki, nedidelio ūgio.
Kalba Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas. Tado Ivanausko nuotr.
Petras Ivanauskas (1840–1917), Fabijono tėvas, pagal savo laiką buvo raštingas žmogus. Gal tam turėjo reikšmės platesnis pasaulio pažinimas – giminės Peterburge, tarnystė caro armijoje, nelaisvė austrų fronte. Grįžęs iš karo, Petras buvo labiausiai raštingas apylinkėje, todėl, susiorganizavus Lietuvos valdžiai, tapo valsčiaus viršaičio pavaduotoju, savivaldybės nariu. Tada susidarė galimybės leisti į mokslus du sūnus Fabijoną ir Antaną.
Fabijonas Ivanauskas gimė 1925 m. gegužės 10 d. minėtame Mažonių kaime. Tėvai Petras ir Zofija Ivanauskai išaugino šešis vaikus, tris sūnus – Petrą, Antaną, Fabijoną ir tris dukteris – Zosę, Eleną, Birutę. Fabijono Ivanausko gyvenimo kelias buvo tipiškas, iš kaimo šeimos kilusio XX a. lietuvio kelias: per neramumus ir karo meto sukrėtimus – šviesesnio gyvenimo siekis, ryžtas ir ištvermė, įveikiant nelengvas to meto kliūtis.
Fabijonas savo autobiografijoje rašo, kad 1937–1942 m. mokėsi Ridikiškių–Trakšeliškių pradžios mokykloje, po to Tauragės gimnazijoje, neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, o nuo 1946 iki 1952 m. – Vilniaus universitete, Medicinos fakultete. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo tėvų ūkyje, šeima slėpė žydus. 1952 m. su tėvais ir broliu Petru išvežtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, tačiau jiems nebuvo leista gyventi drauge. Krasnojarsko medicinos institute Fabijonas 1954 m. gavo gydytojo diplomą, dirbo Nazarovo ligoninėje, esančioje už 239 km į vakarus nuo krašto centro.
Gydytoja Marija Radzevičiūtė-Ivanauskienė, 1949 m. Nuotr. iš Ivanauskų šeimos archyvo
1955 m. Fabijonas Ivanauskas su šeima grįžo iš tremties į Lietuvą ir pradėjo dirbti Dusetų rajono ligoninėje vidaus ligų gydytoju; įsikurti didesniuose miestuose iš pradžių buvo draudžiama. Nuo 1961 m. iki išėjimo į pensiją 1992 m. darbavosi gydytoju Trakų prieštuberkulioziniame dispanseryje, Trakų poliklinikoje.
Ivanauskų šeimą pažįstu nuo 1962 m., kai apsigyvenau name Banelio g. (dabar – Mindaugo g.), kuriame jau buvo įsikūrę abu gydytojai – Fabijonas ir jo žmona vaikų gydytoja Marija. Susitikdavome ne tik laiptinėje ar kieme, bet ir poliklinikoje, kabinetuose, su jų vaikais – mokykloje. Pažymėtina gydytojo Fabijono ori laikysena, pagarba savo profesijai ir pacientui. Turėjau kai kurių negalavimų, jo pagrįsti ir gerai suprantami patarimai padėjo man žymiai pagerinti sveikatą. Už tai jam tebejaučiau pagarbų dėkingumą. Patyrusi, malonaus būdo gydytoja ir motina Marija Ivanauskienė buvo gerbiama moterų, auginusių mažamečius vaikus. Ypač tarp jų išpopuliarėjo pediatrės pasiūlytas receptas mažylių, ir ne tik jų, kosuliui gydyti: svogūnų ir medaus su citrina pačių pasigamintas virtas, mažylių mėgstamas ir paveikus vaistas.
Petro Ivanauskų šeima: sūnūs, dukros, marčios, žentai, 13 anūkų per Zofijos ir Petro Ivanauskų auksines vestuves, 1963 m. Nuotr. iš Ivanauskų šeimos archyvo
Mane su šviesios atminties Fabijonu sieja ir dar kita platesnė patirtis bei šviesūs prisiminimai. Apie dešimtį metų abu giedojome Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos (tada – bažnyčios) chore, kadangi abu tenorai, tai ir chore sustodavome vienas šalia kito, persimesdavome vienu kitu žodžiu, o per repeticijas ir plačiau pasidalindavome gyvenimo patirtimi, prisiminimais. Jutau ir gėrėjausi pašnekovo erudicija, jo, kaip „senosios inteligentijos“ atstovo, išprusimu. Bendraudamas į mane visada kreipdavosi pagarbiai: Mokytojau. Tai tuo metu buvo neįprasta, iš pradžių jaučiausi kiek nepatogiai, tačiau visada maloniai pakylėtas. Gydytojas Fabijonas gana dažnai pavartodavo lotyniškus posakius, kas papuošdavo jo kalbą bei suteikdavo jai ir platesnę, ir gilesnę prasmę, kaip antai, labiau girdėtus: ars longa, vita brevis – menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas; sic transit gloria mundi – taip baigiasi pasaulio garbė; o taip pat ir retai pasakomus, kaip: feci, quod potui, faciant meliora potentes – padariau, ką galėjau, kas gali, te padaro geriau arba labai aktualias ir šiandien išmintis, kaip antai: bella matribus detestata – motinų prakeikti karai; paprastesnius prisimindavau ir aš: docendo dicimus – mokydami mokomės; omnia mea mecum porto – visa, ką turiu, nešuosi su savimi, t. y. mano turtas – mano vidus.
Įdomus sutapimas: Fabijonas gimė tais pačiais metais, tik trimis dienomis vėliau už šviesios atminties monsinjorą Vytautą Rūką (gegužės 10 ir gegužės 7 dienos); jie buvo geri bičiuliai, artimai bendravo.
Fabijono Ivanausko sūnus Tomas su anūku Joriu. Tado Ivanausko nuotr.
Ivanauskų vaikai Tomas ir Rasa, abu būsimieji gydytojai, mokėsi Trakų mokykloje-internate. Tomas lankė mano vokiečių kalbos pamokas, o tos klasės vadovė buvo Elena Januškevičienė. Taip sutapo, kad didelėje klasėje buvo ir daug gabių draugiškų mokinių, tarp jų ir Tomas – guvus, smalsus, pareigingas ir „nesugriuvęs“ jaunuolis, mėgstantis pajuokauti, pakelti nuotaiką. Jau praėjo kiek daugiau kaip penkiasdešimt metų po abitūros, bet jo klasės branduolys išliko vieningas, o susitikimo renginiuose buvę „klasiokai“ buriasi aplink Tomą, – jis visada turi ką papasakoti, pajuokauti. Tomas ištikimas, atjautus bičiulis, padėjęs, sėkmingai gydęs ne vieną jaunų dienų draugą, jų artimuosius. Ir man – jis išgelbėjo gyvybę pavojingai susižeidusiam jaunuoliui sūnėnui, o garbingo amžiaus mano seserį po kaulų lūžių padėjo pastatyti ant kojų. Tomas – aukštos kvalifikacijos vidaus organų chirurgas, atlikęs daug sudėtingų operacijų ir turiningą chirurgo patirtį apibendrinęs medicinos mokslų daktaro disertacijoje. Argi tuo reikia stebėtis – galima sakyti, kad atjautos genas Ivanauskų giminėje jau įgimtas dalykas –
joje net trylika gydytojų. Jei prisiminsime, kad gydytojas rūpinasi ne tik pacientų sveikata, jis, būdamas išsilavinęs pilietis, neša ir skleidžia kultūros pažangą žmonėse, tad Ivanauskų giminės veikla mūsų šaliai verta platesnio dėmesio.
Kitas, čia paminėtinas dar vienas giminės šviesuolis yra Fabijono Ivanausko brolis, kunigas Antanas Ivanauskas. Kunigo šventimus gavęs 1946 m., jis tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose, pasižymėjo organizacine patriotine veikla, aktyviai reiškėsi katechezėje, tikėjimo mokyme, jo sklaidoje. Už tai režimo buvo ne kartą baustas, nuteistas dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalėjo kartu su žinomu disidentu kun. Alfonsu Svarinsku Sibiro šiaurėje Intoje, dirbo anglių kasykloje. Plačiau apie šį žmogų, kuris pasiaukojamai rūpinosi žemaičių dvasine sveikata, galima sužinoti Žemaičių vyskupystės muziejuje adresu: http//www.varniai-museum.lt.
Vytautas Januškevičius
Mokytojas
