Trakų Vytauto Didžiojo bendruomenė kiekvienais metais švenčia Vytautines. Šiemet jos švenčiamos 28-ąjį kartą. Vytauto Didžiojo vardas pakylėja ir įpareigoja. Mūsų gimnazija siekia išsaugoti iš Lietuvos tarpukario atėjusias gimnazijų tradicijas, norime būti atpažįstami, pastebėti. Vienas iš Lietuvos tarpukario atėjusių gimnazistų požymių yra gimnazisto uniforma. Todėl prieš maždaug 20 metų gimnazijoje nuspręsta sukurti mūsų laikmetį atitinkančią uniformą. Po diskusijų ir įvairių variantų paieškos (sarafanai, liemenės ir t. t.) mokiniai, jų tėveliai, mokytojai nusprendė, kad maloniausias ir visiems tinkantis modelis – mėlynas gimnazisto švarkas su gimnazijos emblema.
Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai su uniformomis. Pirma iš kairės stovi –
istorijos mokytoja Daiva Janutaitienė
Uniforma – standartizuota tarnybinė apranga, dėvima tam tikrų organizacijų, pvz., kariuomenės ar policijos, narių tarnybos metu. Uniforma sukuria monolitinį ir vieningą organizacijos įvaizdį ir simbolizuoja organizacijos funkciją bei jos narių statusą visuomenėje.
Uniformų istorija labai sena. Nuo seniausių laikų kariai dėvėdavo vienodas uniformas arba turėdavo vienodus skiriamuosius ženklus. Kartais tai būdavo marškiniai ar raištis ant rankovės.
Iš kariuomenės uniformos perėjo į kitas sritis. Uniformą dėvi policininkai, ugniagesiai, gydytojai. Tai skiriamasis ženklas, kuris vienija vienos profesijos žmones.
Uniformos mokyklose pradėtos dėvėti dar XIX a. pab. JAV. Tai buvo prestižinių mokyklų skiriamasis ženklas. Vėliau uniformos paplito Vakarų Europos ir Japonijos prestižinėse mokyklose ir universitetuose.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir kuriant savo mokyklas, gimnazijas, universitetus buvo pasinaudota geriausia Vakarų Europos mokyklų steigimo patirtimi ir tradicijomis. Lietuvoje taip pat kaip ir beveik visoje Vakarų Europoje gimnazistai dėvėdavo uniformas.
Tarpukario Lietuvos gimnazistai puikavosi įvairiaspalvėmis kepurėmis su snapeliais, labiau karišką kitelį primenančiais kostiumais ir plisuotomis suknelėmis; skyrėsi tik uniformų spalvos. Jos buvo panašios kaip ir šiais laikais – ruda, mėlyna, vyšninė.
Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į vieną detalę – tų laikų uniforma nebuvo daug nutolusi nuo tų laikų jaunimo mados. Be to, tarpukariu uniformas turėjo tik gimnazijos, kuriose mokėsi nedaugelis ir labai tuo didžiavosi. Tad uniforma buvo vertinama ne dėl puošnumo, o dėl garbės ją vilkėti.
Mokyklinė uniforma buvo dėvima visais laikotarpiais, bet ypač uniforma džiaugtasi, kai po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės mokyklos pradėjo vadintis iškilių žmonių vardais. Viena po kitos mokyklos gauna gimnazijos statusą. Juose puoselėjamos demokratijos, tautiškumo, pagarbos žmogui tradicijos. Naujai atgimusios gimnazijos perima ir uniformos dėvėjimo tradiciją kaip bendrumo, priklausymo gimnazijos bendruomenei simbolį.
Mokyklos subrendo, tapo ne šiaip atsitiktinių žmonių sambūriu, o bendruomene, turinčia savo tradicijas, profilį, tam tikrą savitumą. Tikimės, kad Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai, jų tėveliai didžiuosis būdami gimnazijos bendruomenės nariais, kad mokiniai atsakingai dėvės uniformą, o ne tik ją turės. Mūsų unikalumą rodys rezultatai, o vienybę – uniforma.
Rita SADOVSKIENĖ,
direktoriaus pavaduotoja ugdymui,
Daiva JANUTAITIENĖ,
istorijos mokytoja
