Bendruomenės „Strėva“ namai… S.Bielskienės nuotr.
Naktį, iš lapkričio 8-osios į 9-ąją, liepsnojo Semeliškių bendruomenės „Strėva“ namai, įprastai gyventojų vadinami „klubu“. 1938–1939 metais statytas rąstinis pastatas atlaikė holokausto baisumus, karą, įvairius niokojimus, atsilaikė ir šio gaisro metu. Išdegė visas vidus, neliko nieko, tik išliko sienos išdidžiai stovėti, tarsi norėdamos kažką paliudyti… Pažymėtina, kad kapitalinis remontas iki šių dienų nebuvo atliktas, tik kosmetiniai vidaus ir išorės darbai…
Jei prabiltų šitos sienos…
Jei prabiltų pastato sienos, daug ką mums papasakotų, įgarsintų, atskleistų. Kad suvoktume, koks tai reikšmingas visiems semeliškiečiams, ir ne tik jiems, buvo šis pastatas, norėčiau priminti suniokoto pastato istoriją – didingą graudžią spindinčią istoriją. O židinys, kuris išdegė, buvo, patikėkite, neapsakomai vertingas. Ir kai kas gal pirmą kartą apie tai sužinos.
Prasidėjo statybos
1937 m. Semeliškių Šv. Lauryno parapijoje prasidėjo didžiulės statybos. Parapijos klebonas kanauninkas Juozapas Bučys, klebonavęs Semeliškėse 1935–1946 m., prašė Švietimo ministerijos Kultūros departamento 14 183 Lt pašalpos bažnyčios ir šventoriaus remontui, gavo tik 1 000 Lt. Semeliškių klebonui prašymą pakartojus, 1938 m. vėl buvo paskirta 1 000 Lt. Pinigų reikėjo ne tik minėtiems remontams, bet ir 1938 m. patvirtintam Semeliškių parapijos Katalikų akcijos salės projektui įgyvendinti. Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas savo atsiminimuose, rašytuose 1976-12-15 Kernavėje, rašė: „Čia, Semeliškėse, bebūdamas kun. Bučys ypač garsėjo Katalikų Akcijos darbais. Čia jam padėdavo jo šaunus vikaras kun. Alfonsas Petraitis ir kiti. Semeliškėse kan. Bučys tuojau statė modernišką parapijos Katalikų Akcijos salę, kūrė parapijinę biblioteką, skaityklą, saviveiklos klubą, rinko artistus, rengė vaidinimus – vystė plačią visuomeninę veiklą“. Salės statyba prasidėjo 1938 metų pradžioje, galutinai baigta statyti ir pašventinta 1939 m. (?1940). Statybos organizatoriui kun. Juozapui Bučiui talkino tiesioginiai vykdytojai: vikaras Alfonsas Petraitis, paskirtas į Semeliškes 1935-05-15, ir zakristijonas Juozas Kopūstas. Prie parapijos salės statybos prisidėjo dauguma parapijiečių aukomis bei darbu, mediena, kitomis statybinėmis medžiagomis. Salėje veikė siuvimo, audimo, mezgimo kursai, dramos būrelis, vyko kultūriniai renginiai, 1939–1940 m. veikė vaikų darželis.
Trakų zoniniai kultūros namai
1948 m. visas parapijos turtas (pastatai, tarp jų ir parapijos salė) buvo atimti tuometinės valdžios ir nacionalizuoti. Tik 1955 metais parapijos salė buvo grąžinta kultūrinei veiklai vystyti, tuo metu Semeliškės priklausė Trakų rajonui, vietoj parapijos salės buvo įsteigti Semeliškių kultūros namai, kuriems suteiktas zoninių kultūros namų statusas. Jau apie 1960 m. kultūros namuose koncertuodavo įvairūs meno kolektyvai, buvo skaitomos paskaitos, pradėta rodyti kiną. Vėlesniais metais buvo suburta Semeliškių kaimo kapela, agitbrigada, dramos būrelis, šokių kolektyvas, vyrų ir moterų ansambliai, mišrus choras, kuris dalyvavo Dainų šventėse…
Semeliškių parapijos salėje veikė getas
1941 m. Trakų apskrityje žydai buvo varomi į getus ir laikinąsias izoliacijos vietas. Getas buvo ir Semeliškėse. Apytiksliai 1941 m. rugsėjo antroje pusėje Semeliškių žydai buvo perkelti į getą (buvusį kultūros klubą, dabartinius bendruomenės „Strėva“ namus Užupio g. 14). Čia buvo uždaryti Semeliškių (261), Vievio ir dalis Žaslių žydų. Kita Vievio ir Žaslių dalis – į medinę sinagogą (pastatytą 1889 m., stovėjusią dabartinės seniūnijos pagalbinių pastatų vietoje), žydų mokyklą, manoma, kad ir į cerkvę. Juos saugojo vietiniai bei Vievio, Žaslių ir Žiežmarių policininkai. Semeliškių getas egzistavo apie dvi savaites. Pirmaisiais geto kaliniais tapo semeliškiečiai Robinovičius, Šinkelio, Jankelio, Goldo, Beraleibos, Dovidovičiaus, Lancmano, Altaro šeimos, suimtos asmeniškai policijos viršininko iniciatyva. Stipresnius vyrus iš geto kasdien varydavo dirbti. Iš pasmerktųjų buvo atiminėjami ne tik pinigai, auksas, brangūs daiktai, bet ir rūbai. 1941-10-06 rytą suimtieji buvo sustatyti į koloną ir grupelėmis nuvaryti į Dargonių mišką. Tą dieną buvo sušaudyti ir užkasti 962 Semeliškių, Vievio, Žaslių žydai: 213 vyrų, 359 moterys, 390 vaikų.
„Semeliškių geto sunaikinimas buvo įvykdytas 1941 m. spalio 6 d. Getą saugoję Semeliškių, Vievio, Žiežmarių policininkai ryte pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą. Kita dalis policininkų buvo paskirti eiti sargybą aplink duobę. Žydai buvo suguldyti prie duobės. Po nedideles žydų grupes ypatingojo būrio budeliai atvesdavo prie duobės ir sušaudydavo. Žudynės truko kelias valandas. Į Semeliškes sugrįžę šaudytojai buvo girti. Apsaugoje stovėjusieji policininkai degtinės negavo. Žydų žudynėse dalyvavo ne tik vokiečių suformuotas ypatingasis būrys, bet ir žudynių žmonės, kurie anksčiau nebuvo gerbiami. Po šių kraupių įvykių sename pastate pro išdaužytus langus ir atlapas duris siaučiantis vėjas tarsi priminė nužudytųjų dejones, neviltį, raudą. Dalis bruko (dab. Basanavičiaus gatvė, – aut. pastaba), kuriuo jie buvo varomi, išliko. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai Karlas Jageris savo viršininkams raportavo: Semeliškėse 1941 m. spalio 6 d. buvo nužudyti 962 žydai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų. Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų, iš jų – (261) du šimtai šešiasdešimt vienas iš Semeliškių“. (Dr. Arūnas Bubnys)
Parapijos salėje vyko partizanų Bliujų parodomasis teismo posėdis
1945-09-09 parapijos salėje vyko parodomasis teismo posėdis, kurio metu buvo teisiamas Antano Galinio-Juodosios Kaukės būrio partizanas Bliujus Albinas, Tomo, slapyvardžiu Don Kichotas; Bliujus Tomas, Tomo (partizanų rėmėjas) ir Bliujus Pranas, Kazimiero (partizanų rėmėjas).
Bliujus Albinas, Tomo, slapyv. Don Kichotas, g. 1919 m. Kietaviškių vls., Peliūnų k., gyv. Semeliškių vls. Peliūnų k. Nuo 1944 – Didžiosios Kovos rinktinės (DKR) būrio vadas, 1945-02-04 bataliono ypatingojo būrio vadas. Po sužeidimo gydėsi Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje (pasinaudojo partizano brolio Prano dokumentais), 1945-06-07 suimtas ir kalintas Trakuose. 1945-09-09 Semeliškėse Karo tribunolo parodomasis teismas jį nuteisė mirties bausme, vėliau nuosprendis pakeistas ir jis buvo nuteistas 20 metų lagerio. Kalėjo Vorkitlage, 1945-04-22 išvežtas į Vladimiro kalėjimą, po to – į Irkutsko sr. Ozorlagą. Nuo 1959-09-24 buvo tremtyje Irkutsko sr. Čiūnos r.
Bliujus Tomas, Tomo, partizanų Albino ir Prano tėvas, g. 1879 m. Kietaviškių vls., Peliūnų k., gyveno Semeliškių vls. Peliūnų k. 1914–1916 m. tarnavo Lietuvos armijoje, gyveno su žmona ir dukra Ona. Suimtas 1945-06-06 ir kalintas Trakuose. 1945-09-09 Semeliškėse Karo tribunolo parodomasis teismas jį nuteisė 8 m. lagerio ir 5 m. tremties. Žuvo (mirė) 1945-10-10 Karagandos lageryje.
Bliujus Pranas, Kazimiero, g. 1902 m. Kietaviškių vls. Peliūnų k., gyv. Semeliškių vls. Peliūnų k. Turėjo brolį Juozą, seseris Mariją ir Ievą. 1928 m. baigė Kauno gimnaziją, nevedęs, dirbo paštininku. Suimtas 1945-06-06 ir kalintas Trakuose. 1945-09-09 Semeliškėse Karo tribunolo parodomasis teismas nuteisė 8 m. lagerio ir 5 m. tremties. Išvežtas į lagerį – Karagandos sr. Karlagą.
Kultūros namų vadovai
1955–1999 m. Trakų raj. zoninių kultūros namų, 2000–2007 m. Semeliškių kultūros klubo buvę direktoriai: Bogočionok Ivan (1955-1959); Levickas Juozas (1959); Vitonienė Albina (1964-1965); Jonikas Antanas (1965); Nenartavičienė Tatjana (1965-1969); Speičys Liudas (1969-1970); Prazdeckas Petras (1970-1971); Šibaila Vincas (1971-1973); Čepanonienė Eugenija (1973-1985); Tylenienė Onutė (1985-1989); Barzdaitienė Gražina (1989-1991); Kvetkauskas Rimas (1991-2000); Bielskienė Silvija (2000 m.–iki dabar).
Tolimesnių įvykių chronologija
2004 m. S. ir A. Bielskių šeima kultūros namus privatizavo, tais pačiais metais tarp tuometinio seniūno ir A. Bielskio buvo pasirašyta panaudos sutartis tolimesnės kultūrinės veiklos vykdymui.
2005 m. diskotekos metu buvome sumušti trisdešimties į salę įsiveržusių, beisbolo lazdomis apsiginklavusių, užpuolikų. Jaunimas buvo išvarytas, salėje likome: Silvija ir Antanas Bielskiai, sūnūs Mykolas ir Rokas. Visi buvome sumušti: Silvijai – sulaužytas raktikaulis, Antanui peiliu perdurta ranka, Mykolui sutrupinti rankos kaulai, Rokui sutrenkti inkstai… Buvo vykdomas „blic nusikaltimas“, kuomet vairuotojai sėdi automobiliuose neišjungtais varikliais, egzekucijai duota kelios minutės. Išeidami įspėjo: „Jei dar ką darysite, bus dar blogiau.“ Neradus įkalčių, (?) byla nutraukta… O 2007 m. ir panaudos sutartis nutraukta. Metus svarstėme, ką daryti su pastatu. Viena buvo aišku – iš šio pastato ir toliau turi sklisti kultūros garsai.
Svečiai iš Sakartvelo 2018 metų festivalyje… S.Bielskienės nuotr.
Remontavome, dažėme patys; pirkome kėdes, baldus, užuolaidas ir kt. Ir 2008 m. įsteigėme Semeliškių bendruomenės „Strėva“ namus. 2011 m. dar kartą buvau užpulta prie bendruomenės namų ir man dar kartą buvo pagrasinta tais pačiais žodžiais: jei kažką darysime, bus dar blogiau. Neišsigandome…
Iki šiolei ten vyko festivaliai ir kiti renginiai, tik viena „smulkmena“ – vienuolika metų komunalinės išlaidos gulė ant Bielskių šeimos pečių…
Kas gali paneigti, kad labai kažkas trokšta, kad niekas ten nebevyktų…
Žymesni renginiai
2001 m. gimė idėja rugpjūčio mėnesį rengti tėviškės festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“, kuris tęstųsi savaitę. Norėjosi, kad Semeliškės turėtų tradicinį kultūros renginį, kuris garsintų miestelį ir Elektrėnų savivaldybę visoje Lietuvoje. Visą savaitę bažnyčioje, Semeliškių bendruomenės „Strėva“ patalpose, gimnazijos prieigose, prie Nestrėvančio ežero ir kitose erdvėse vyko skirtingų žanrų, įvairaus amžiaus žiūrovams skirti renginiai. Festivalis sutraukdavo žiūrovus iš įvairių Lietuvos miestų, net užsienio – tai buvo tarsi Semeliškių vizitinė kortelė. Festivalio renginiai buvo nemokami. Atlikus aplinkinių vietovių kultūrinių renginių apžvalgą ir sudarius renginių žemėlapį, paaiškėjo, kad skirtingų žanrų festivalis, besitęsiantis savaitę, nebuvo organizuojamas nei Elektrėnų savivaldybėje, nei kitose savivaldybėse – tik Semeliškėse. O sakralus pavadinimas, kuriame du šventieji – Laurynas ir Rokas, apgobiantys festivalį – Lietuvoje vienintelis.
2001–2019 m. festivaliuose „Nuo Lauryno iki Roko“ buvo suorganizuoti 122 renginiai, dalyvavo apie 32 000 paslaugų gavėjų (žiūrovų), 989 paslaugų teikėjai (atlikėjai). (2008-2018 m. privačiuose bendruomenės „Strėva“ namuose vyko 98 renginiai). Žydų sušaudymo 65-osioms metinėms paminėti 2006 m. buvo surengtas minėjimas, o ant pastato (buvusio geto) sienos atidengta atminimo lentelė, kuri išliko. 2016-aisiais buvo organizuotas Atminties maršą iš „Strėva“ namų į Dargonių kapines…
Atgimsime iš pelenų
Gal teisingas posakis – „Kažko pabaiga, kažko pradžia“ – leidžia priimti sprendimą – nepalikti vienišo pastato, neatiduoti jo į svetimas rankas; išbūti, išgedėti, tiesiog padėti pastatui atgimti. Iš pelenų. Ir pradėti nauja… Liejantis muzikai, poezijai… Istorijai liudijant, kad 2019 m. lapkričio 9-ąją meldėme stebuklo… Ir išmeldėme.
Silvija BIELSKIENĖ, Semeliškių kultūros centro vadovė
Monospektaklio rūbas laukia… S.Bielskienės nuotr.
Pastato vidus… S.Bielskienės nuotr.
Skaityklėlė… S.Bielskienės nuotr.
