Raimundas Ušackas ir Lukas Kasnauskas (kairėje) įsiamžino Trakų Salos pilies fone
Pabaigę devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Dragūnų batalione Klaipėdoje du šauktiniai savanoriai Raimundas Ušackas ir Lukas Kasnauskas nusprendė grįžti į namus Vilniuje pėščiomis. Jaunieji kariai per savaitę (gegužės 22–29 d.) turėjo įveikti daugiau negu 300 km. Norėdami įprasminti savo kelionę, vaikinai viešino projektą „Misiją Sibiras“. „Trakų žemė“ pasitiko Raimundą ir Luką šalia Jovariškių k. (Trakų r.) ir palydėjo juos į Trakų miestą. Pakeliui jaunuoliai įsiamžino ne tik Trakų Salos pilies fone, bet ir užsuko į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Kun. vikaras Rimas Kalmatavičius palaimino žygeivius, padėkojo už tokią kilnią misiją – viešinti ir padėti surinkti lėšas „Misijai Sibiras“.
Truputį atsikvėpę, jaunuoliai leidosi į paskutinį kelionės tašką –
Vilnių. Dragūnai džiaugėsi, kad vietoj planuotos surinkti 500 eur sumos, jau yra suaukota virš 2200 eur. Tai reiškia, jų žygis yra neveltui.
Raimundai, papasakokite, kaip gimė idėja keliauti namo pėsčiomis? Ir kodėl pasirinkote viešinti būtent projektą „Misija Sibiras“?
Idėja kilo spontaniškai. Būna, kad žmonės tiesiog nori padaryti kokį žygdarbį ir išsikelia įvairių iššūkių. Taip aš, tarnybos laikui baigiantis, sakau: „Einame į žygį.“ Tik nusprendėme, kad šią kelionę reikia įprasminti. Galvojome apie įvairias labdaros organizacijas, kurias galėtume paremti. Galiausiai nutarėme, kad „Misija Sibiras‘16“ yra būtent tai, ko reikia. Tai sumąstėme neatsitiktinai. 2007 m. aš pats kartu su savo tėvu dalyvavau „Misijoje Sibiras“, kur vykome į Krasnojarsko sritį. Norėjau vykti 2006 m., tačiau antra ekspedicija tais metais neįvyko, nes turėjome problemų dėl vizų.
Kokie didžiausi sunkumai, kuriuos teko įveikti kelionėje?
Sunkiausia buvo gamtos išbandymai: saulė, kaitra. Laimė, lietaus buvo mažai. Taip pat nuėjus ne vieną dešimtį kilometrų apie save davė žinią kojos – nutrintos pūslės. Dėl jų porai dienų iš žygio buvo pasitraukęs Lukas. Mudu kartu keliavome iki trečiadienio. Trečiadienį aš turėjau iš Seredžiaus tęsti kelionę vienas, o Lukas grįžo gydytis į Klaipėdą. Mes nusprendėme, kad vis dėlto sveikata yra svarbiausia. Taip vienas ir keliavau iki vakar (gegužės 28 d.) – pasiekiau Jovariškes (Trakų r.). Ten buvo apsistoję mano keletas draugų, kurie pasiūlė pernakvoti ir man kartu.
O kas buvo linksmiausia kelionėje?
Linksmiausia ir kartu be galo netikėta – tai žmonių gerumas, nuoširdumas. Mes nebuvome suplanavę, kur apsistosime nakvynei. Viskas vyko spontaniškai. Mes nueidavome į bet kurią sodybą pritrūkę vandens, paprašydavome leisti pernakvoti ir nė vienas neatsakydavo mums. Iš pradžių baiminomės, kad žmonės nenorės įsileisti dviejų nepažįstamų vaikinų, keliaujančių pėsčiomis po Lietuvą. Tačiau baimė nepasiteisino ir tai džiugina.
O Jūs pakeliui aplankėte kokias nors organizacijas, mokyklas?
Per dieną mums tekdavo eiti po 12–14 val. Tik šiandien, paskutinę kelionės dieną, liko įveikti 30 km. Mums praktiškai nebuvo laiko kur nors sustoti, užsukti į kokias nors įstaigas, mokyklas ir pan. Žinoma, kvietimų sulaukdavome. Per kelionę sutiktiems žmonėms pasakodavome, kodėl mes einame, kas yra „Misija Sibiras“, kodėl ją reikia paremti ir pan.Žmonės iš karto susidomi, kodėl tu eini, kam to reikia? Juos labiausiai stebindavo pats faktas, kad jaunuoliai, baigę devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, dar ryžtasi keliauti daugiau negu 300 km pėsčiomis namo. Mums dažnai juokaudami sakė, kad turėtume eiti pas mergas, o ne namo pėsčiomis.
Trečiadienį Lukas dėl nuospaudų turėjo nutraukti kelionę. Tačiau netikėtai po poros dienų atsigavęs vaikinas grįžo palaikyti kompaniją savo draugui ir bendražygiui. Klausiame Luko, kokie jo kelionės įspūdžiai ir kodėl jis vis dėlto sugrįžo?
Kelionės įspūdžiai ilgai išliks pas mūsų atmintyje. O labiausiai, matyt, žmonių gerumas, ko nė vienas iš mūsų prieš kelionę nesitikėjo. Savo kelyje teko sutikti Birutę ir Aurimą, kurie mus priglaudė pernakvoti. Tai buvo visiškai atsitiktiniai žmonės. Kitą dieną Birutė davė mums savo numerį, paprašė mūsų kontaktų, kad galėtų paskambinti, paklausti, kaip sekasi keliauti. Galima sakyti, susiradome naujų draugų. O kodėl sugrįžau tęsti žygį, tai čia yra paprastas paaiškinimas. Mes su Raimundu tarnavome Dragūnų batalione, kur davėme priesaiką: „Dragūnai niekada nepalieka dragūnų.“
„Trakų žemės“ redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė pasitiko dragūniečius pakeliui į Trakus
Jaunieji kariai Lukas (viduryje) ir Raimundas, keliavę per visą Lietuvą, rado laiko užsukti į Trakų Dievo Motinos šventovę pabendrauti su vikaru kun. Rimu Kalmatavičiumi
Kalbino
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
