T.Bairašauskaitės knygos pristatymo dalyviai Trakų pilyje. Seitumer Čurlu nuotr.
Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai artėja prie pabaigos. Bet būtent dabar juos apvainikavo nepaprastai svarbus (drįsčiau sakyti – svarbiausias) metų įvykis.
Ištisus metus totorių istorijai ir kultūrai nušviesti buvo skirta nemažai renginių – parodų, koncertų, paskaitų, straipsnių ar laidų įvairiuose portaluose bei TV kanaluose. Visa tai suteikė Lietuvos žmonėms daug žinių apie Lietuvoje per 600 metų gyvenančius totorius. O žinių niekada nėra per daug juolab, kad auga naujos kartos, keičiasi mokyklose ugdymo programos, visuomenės interesai ir pan.
Kai prasidėjus Atgimimui Lietuvoje gyvenančios tautos taip pat atsigręžė į savo istoriją ir jos tyrimus, kai visuomenėje atsirado ne tik paviršutinis interesas kaimynams, bet ir noras juos giliau pažinti, buvo nemažai kalbama apie įvairias mūsų šalyje gyvenančias tautas ir jų sąsajas su Lietuvos istorija bei kultūra. Bet nuo to laiko jau praėjo 30 metų. Anuomet pateikta informacija ir prisimiršo, ir pasipildė naujais atradimais, naujais tyrimais, o tuomet gimę kūdikiai šiandien jau suaugę žmonės, kuriems viską reikia atrasti iš naujo.
Įvykis, apie kurį norėčiau papasakoti, kaip tik ir yra susijęs su aukščiau išdėstytomis realijomis. Kalbu apie tiesiai iš spaustuvės spalio 27-osios popietę į Trakų pilį atvežtą profesorės Tamaros Bairašauskaitės knygą „Lietuvos totorių istorija“, kurią išleido Lietuvos istorijos institutas. Mano galva, tai reikšmingiausias Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų akcentas, turįs didžiulę išliekamąją vertę. Jau pats knygos pavadinimas rodo, kad tai akademinis leidinys, ne vieno mėnesio ir ne vienerių metų darbo rezultatas. Puikus rezultatas.
Seitumer Čurlu nuotr.
Kiek man žinoma, jokia Lietuvos tautinė mažuma nėra dar sulaukusi tokio fundamentalaus ir išsamaus veikalo apie savo gyvenimą Lietuvoje. Taip, turime knygų apie atskirus vienos ar kitos tautos buvimo laikotarpius ar apie dalyvavimą kokioje nors veikloje, bet tokio visuminio istoriko žvilgsnio, profesionaliai aprėpiančio vienos tautinės mažumos įvairias gyvenimo sritis ir padėtį nuo pat įsikūrimo įvairiais valstybės istorijos periodais, nėra. Pristatydama knygą prof. Tamara Bairašauskaitė dėkojo totorių visuomenės veikėjui Motiejui Jakubauskui, kad jis ją ragino, skatino ir įkalbinėjo šito darbo imtis, ir pasakė laikanti jį šios knygos krikštatėviu. Tad ne veltui, kai ponas Motiejus įteikė Tamarai gražią baltų rožių puokštę, gausiai susirinkę Trakų salos pilies menėje istorijos gerbėjai, Trakų istorijos muziejaus lankytojai, širdingai plojo. Tuo pačiu tai buvo ir aplodismentai Trakų istorijos muziejui, kurio iniciatyva šioje iškilmingoje, Lietuvos didyjį kunigaikštį Vytautą menančioje menėje buvo surengtos pirmosios šios naujos publikacijos sutiktuvės. Juk Vytautas Didysis irgi yra šios knygos herojus.
***
Neseniai viena ponia, aukšto rango užsienio pareigūno žmona, pasakodama, kaip jai patinka Lietuvoje, prasitarė, jog jos supratimu, lietuviai esą tokie malonūs ir mandagūs dėl to, kad jų istorija buvusi labai švelni (soft). Malonu girdėti, kad Lietuvos žmonės palieka tokius pozityvius įspūdžius užsieniečiams. Dėl to nesiginčijau, bet šios ponios „žinios“ apie Lietuvos „švelnią“ praeitį mane tiesiog pribloškė. Nors laiko bendrauti turėjome nedaug, papasakojau, kad ir glaustai, apie sukrėtimus, kuriuos Lietuva per amžius yra patyrusi. Sulig kiekvienu istoriniu faktu (dėsčiau chronologiškai nuo seniausių laikų) mano pašnekovės akys iš nuostabos vis labiau plėtėsi, kol galiausiai ji atsiduso ir tyliai ištarė: „Viešpatie, pirmą kartą visa tai girdžiu…“ Moteris gyvena Lietuvoje dvejus metus.
Dažnas Lietuvos gyventojas valstybėje gyvenančių tautinių mažumų atžvilgiu yra panašioje situacijoje: gal ir girdėjo, kad tokie yra, bet kodėl jie čia, kas jie, iš kur, kada ir kodėl atkeliavo, kaip susiję su valstybe ir jos istorija, žino mažai, o dažniausiai nieko. Pati girdėjau, kaip iš Radviliškio atvykę žmonės stebėjosi Trakuose išvydę lentelę su Karaimų gatvės pavadinimu: pirmą kartą pamatę šį žodį net nežinojo, kaip jį perskaityti.
Todėl prof. Bairašauskaitės knyga yra deimanto ar net smaragdo vertės. Knygoje pacituotus totorių visuomenės veikėjo Leono Kričinskio žodžius, skirtus Stanislovui Kričinskiui, 1938 m. parašiusiam studiją apie Lietuvos totorius: „Tavo darbas – tai mokslo literatūros epocha. Mažiausiai pusei amžiaus nužymėjai tyrimų kryptį, lyg būtum praretinęs džiungles ir jas suskirstęs į stambius sklypus“, skirčiau ir pačiai profesorei. Nepabijojusi bristi į džiungles, ji praretino jas dar labiau, bet paliko temų tankmės ir kitoms knygoms, kurias, tikiuosi, dar parašys. Turime didžiuotis ir džiaugtis, kad ir Lietuvoje yra profesionali istorikė, turinti didžiulį žinių bagažą apie savo ypatingos Lietuvos kontekste tautos praeitį ir sugebanti šias žinias išguldyti sumaniai, patraukliai ir teisingai. Vietomis man net pasirodė, kad specifiškai rytietiškai, ir tai suteikia knygai dar ypatingesnio kolorito ir įdomumo.
Knygos autorė prof. Tamara Bairašauskaitė. Seitumer Čurlu nuotr.
Ir totoriai, ir karaimai, gyvenantys šioje žemėje per 600 metų, patyrė visa, ką išgyveno ir kiti valstybės žmonės: politinių sistemų pokyčius, karus, sukilimus, represijas, valstybės sienų perstumimus ir pan. Tačiau šalia šių bendrybių jų padėtis buvo ir ypatinga, nes kiekvieną kartą jiems reikėjo atskirai ar specialiai įrodinėti savo buvimo čia teisėtumą, pagrįstumą, aiškintis savo santykį su valstybe ar, veikiau, užsitikrinti aiškiai išreikštą valstybės santykį su savo bendruomene. Prof. Tamara Bairašauskaitė labai ryškiai tai parodo atskleisdama savo tautos likimą mūsų geografinėje platumoje. Skaitydama šią monografiją nuolat mačiau paraleles su savo tautos – karaimų bendruomenės – istorija. Sakykime, vienokia padėtis LDK, kitokia po Dviejų tautų respublikos padalinimo, dar kitokia po Lietuvos ir Lenkijos Respublikų atkūrimo 1918 m., vėl kitokia po 1940 m. ir pan. Abiejų tautų istorija ir padėtis nebuvo vienoda, bet tautinei mažumai visada iškildavo papildomų rūpesčių, sunkumų, trukdžių, kliūčių, kurias reikėdavo įveikti, reikėdavo pasiekti, kad valstybinės institucijos juridiškai užtikrintų tą lygiateisiškumą, kad tos institucijos išvis pamatytų, kad tu čia esi ir rūpiniesi išlikimu.
Skaitydama prof. Tamaros Bairašauskaitės monografiją, aptikau ir daug bendradarbiavimo tarp abiejų mūsų tautų šviesuolių faktų. Malonu, kad tarpukariu, kai Vilniuje tų šviesuolių aktyvios veiklos dėka vietinis Orientas buvo tapęs ir mokslinių tyrimų objektu, ir pamažu virto tų tyrimų subjektu, totorių muftijus dr. Jokūbas Šinkevičius glaudžiai bendradarbiavo su karaimų aukščiausiuoju dvasininku Hadži Seraja Chanu Šapšalu, rašiusiu ne tik į karaimų spaudą, bet ir į žurnalą „Rocznik Tatarski“ (Totorių metraštis), kad prof. Ananiašo Zajončkovskio turkų kalbos kursus Varšuvoje lankė Stanislavas Kričinskis, parašęs 1938 m. minėtą studiją „Lietuvos totoriai“, kuri, manau, tik per nesusipratimą netapo jo disertacija, kurios vadovu buvo prof. Ananiašas Zajončkovskis.
Knygos „Lietuvos totorių istorija“ (2021) viršelis
Pristatydama knygą spalio 27 d. Trakų pilyje prof. Tamara Bairašauskaitė pajuokavo, kad rašė ją vienerius metus. Žinodami, kad toks darbas per vienerius metus nepasidaro, visi kalbėjusieji knygos pristatymo metu – Vilniaus Universiteto istorikai profesorė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, docentas Grigorijus Potašenka, totorių bendruomenės pirmininkas Adas Jakubauskas, jo pavaduotojas Motiejus Jakubauskas, Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė. pažymėjo, kad vertina autorės kuklumą, bet žino, kiek daug darbo ir pastangų reikėjo norint parengti tokį fundamentalų veikalą. Vien šaltinių ir literatūros, archyvinės medžiagos sąrašas rodo, kad tai ilgo kruopštaus ne vieną mėnesį trukusio darbo vaisingas rezultatas. Aš taip pat pažymėjau, kad man malonu laikyti rankose šią monografiją ir prisiminti, kaip mes drauge su Tamara Bairašauskaite 1993 m. rengėme pirmąją tarptautinę mokslinę konferenciją apie Kipčiakų-tiurkų Orientą Lietuvoje, po to mokslinę konferenciją minint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines ir kitus renginius.
Tad labai dėsninga, kad profesorė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė palinkėjo karaimams sėkmingai perimti iš totorių estafetę ruošiantis ateinančiais metais paskelbtiems Lietuvos karaimų metams. Tas bendrás nenutrūkstamos estafetės gaires jau nubrėžėme ir šiame renginyje. Tikimės, kad istorijos eigoje pasiteisinusio abiejų tiurkiškų bendruomenių gražaus sutarimo netemdys jokie šešėliai, ir jis sėkmingai bei vaisingai tęsis toliau.
Dr. Halina Kobeckaitė
