Š.m. spalio 30 d. Turkijos ambasada Lietuvoje Vilniaus universitete pristatė turkų režisieriaus Giokče Kaan Demirkirano  (Gökçe Kaan Demirkiran) dokumentinį filmą „Sustingusi gintare“. Šį filmą režisierius pradėjo kurti 1922 m. pavasarį. Filmo iniciatorius ir sponsorius  – Artaš bendrovė. Jos atstovas Šerhanas Četinsaja (Şerhan Çetinsaya) atvyko į renginį iš Stambulo. Renginyje dalyvavo Turkijos, Azerbaidžano ir Kazachstano ambasadoriai Lietuvoje, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys ir prodekanas doc. dr. Vytis Silius,  Lietuvos karaimų bendruomenės vadovai doc. dr. Karina Firkavičiūtė ir Jurijus Špakovskis, Turkijos karaimų bendrijos pirmininkė Idil Karayeğen, gausus Lietuvos karaimų ir totorių bendruomenių būrys, universiteto dėstytojai ir studentai.

Filmas vadinasi „Sustingusi gintare“. Šis pavadinimas susijęs su metafora, kurią prieš šimtą metų pavartojo lenkų tiurkologas profesorius Tadeušas Kowalskis (1889-1948), 1925 -1927 metų vasaras praleidęs Trakuose tyrinėdamas karaimų kalbą. Jis yra pasakęs, kad „per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi mažas inkliuzas gintare“. 2010 m. man teko dalyvauti Stambule vykusiame Pasaulio tiurkų forume. Mano pranešimas forume buvo pavadintas „Karaimų kalba – gyvas gintaro inkliuzas“. Iš tikrųjų savo pranešime pacitavau profesoriaus žodžius, bet po to pridūriau: „Nors šis palyginimas labai gražus, noriu pasakyti, kad mes nesame sustingę inkliuzai. Mes esame gyvi ir su pasididžiavimu konstatuojame, kad, būdami labai negausūs ir visada gyvendami tarp ne tiurkiškų tautų, sutardami su jomis, būdami lojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvenome, sugebėjome per ilgus amžius išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę, tradicijas ir papročius, suvokimą, kad esame drauge ir tiurkų pasaulio nariai.“

Susitikusi pirmą kartą su būsimo filmo režisieriumi p. Giokče Turkijoje  pacitavau prof. Kowalskio metaforą. Taip atsirado filmo pavadinimas, kuris, deja, plačiau ekrane nėra paaiškintas. Mano galva, režisierius sukūrė ne tiek filmą apie karaimus, kiek simpoziumą, kurio tema žymiai platesnė negu tas inkliuzas, kuris, Ačiū Dievui, dar ne visai sustingęs…

                                                                                   ***

Kiekvieną kartą, kai užeina kalba apie karaimus, iškyla du klausimai – tautiškumas ir religija. Ir vienu, ir kitu klausimu yra susikaupę nemažai literatūros. Ir kiekvienas tyrėjas juos interpretuoja savaip.

Filmo žiūrovai. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiame filme irgi yra šie du išeities taškai, bet ne tik jie. Filmo autorius kėlė sau platesnę užduotį. Galima sakyti, kad karaimai čia yra tam tikras instrumentas, kuris leidžia atskleisti pasaulio kultūrų persipynimą, vykusį istorijos eigoje, jų sąveiką ir tame kontekste labai svarbius Lietuvos ir Turkijos ryšius. Šiai minčiai plėtoti autorius pasitelkia ir Turkijos istorikus, ir Lietuvoje bei Turkijoje gyvenančius karaimus bei totorius. Kiekvienas jų kalba nežinodamas, ką pasakė kitas, tačiau susidaro pasakojimas apie ilgą istorijos tėkmę ir jos virsmą nuo viduramžių iki mūsų dienų. Istorijos, kuri plėtojasi plačioje geografinėje erdvėje.

Galima išskirti tris šio pasakojimo blokus: pirma – karaizmo kaip atskiros religijos atsiradimas Artimuosiuose Rytuose ir jos sklaida; antra – etninio tiurkiško karaimų tapatumo ir tautos formavimasis; ir trečia – karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai, kaip labai svarbaus tautinio tapatumo dėmens vaidmuo.

Apie karaizmo religijos formavimąsi ir jos plitimą tarp įvairių tautų kalba turkų istorikai. Ir tai natūralu, nes karaizmo išpažinėjai įvairiais istoriniais laikotarpiais ilgą laiką gyveno šiandieninės Turkijos teritorijoje – ir tuo metu, kai ten viešpatavo Bizantija, ir tuo metu, kai joje įsikūrė Osmanai, ir tada, kai buvo paskelbta Turkijos Respublika, ir šiandien.

Karaizmo religijos istorija, prasidėjusi VIII a. Artimuosiuose Rytuose, filme dalyvaujančių istorikų, archyvarų, tyrinėtojų pasakojimų dėka atkeliauja iki mūsų dienų. Karaizmas, kaip savarankiška religija egzistuojantis iki šiol, skirtingose bendruomenėse vaidina skirtingą vaidmenį.  Vienur ji yra tiesiog tikėjimas, t.y. vienas iš kultūros elementų, kitur – pagrindinis bendruomenę jungiantis elementas.

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė doc.dr. Karina Firkavičiūtė. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Nagrinėjant karaimų tautinės tapatybės klausimą, įdomu pastebėti, kad filme dalyvaujantys turkų istorikai jo neapeina, neneigia jį esant, kaip kad daro savo rašiniuose ir net viešojoje erdvėje kai kurie Lietuvos istorikai, o priešingai – pabrėžia jo buvimą ir formavimąsi remdamiesi šaltiniais apie karaizmo plitimą senovėje tarp tiurkiškų genčių ir bendromis Europos raidos šiame socialiniame lauke tendencijomis. Reikia padėkoti filmo kūrėjams, kad surado tiek daug ir tokių skirtingų žmonių, nusimanančių minėtais klausimais. Jų pasisakymai aiškiai parodo, kad karaizmo tikėjimas ir etninis tiurkiškumas nėra tapatūs dalykai.

Dr. Halina Kobeckaitė ir Turkijos karaimų bendrijos pirmininkė Idil Karayegen. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Niekam ne paslaptis, kad ne tik Europoje iki pat XIX a. vidurio tautiškumo ar nacionalumo sąvoka neegzistavo – žmones skyrė išpažįstama religija. Prasidėjus nacionaliniams judėjimams Europoje, formuojantis  tautoms ir nacionalinėms valstybėms, šios idėjos išplinta ir tarp atskirų tautų bei tautelių, gyvenančių įvairiose valstybėse. Turkų istorikai kalba apie turkiškumo savimonės supratimo atsiradimą pačioje Turkijoje XIX a. pabaigoje ir ypač apie Turkijos intelektualų, politikų, mokslininkų veiklą ją aktyviai skatinant XX a. pradžioje, ryškiai atskiriant islamą nuo turkiškumo tapatybės. Šią idėją itin rėmė ir jaunos Turkijos Respublikos vadas Mustafa Kemalis Atatiurkas, paskelbęs, beje, iki šiol plačiai vartojamą lozungą: „Didžiuojuosi, kad esu turkas“.

Filme turkų istorikai pasakoja, kaip karaimų religija plito tarp tiurkų genčių, kokį vaidmenį čia suvaidino Chazarų valstybė, ir kaip formavosi karaimų  tiurkų tauta. Jie pažymi, kad etninis karaimų tiurkiškumas nėra iš piršto laužtas ar atskirų asmenų sugalvotas dalykas, o pagrįstas istoriškai vykusiais žmonių bendruomenių judėjimais skirtingose geografinėse vietovėse ir natūraliu kultūrų persipynimu.

Ypač įdomiai, remdamiesi faktais, kurie mums iki šiol buvo nežinomi, jie nušviečia ilgamečio karaimų religinio ir pasaulietinio vadovo prof.  Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873-1961) veiklą. Filme pabrėžiamas  jo ypatingas vaidmuo karaimų kultūroje. Išgirstame, kad dar ankstyvoje vaikystėje Šapšalas, viena svarbiausių XX a. karaimų istorijos figūrų, jautėsi esąs karaimas tiurkas ir priekaištavo mokytojui, kodėl nėra vadovėlių jo gimtąja kalba. Tolimesnę jo veiklą, susijusią su karaimų tautinės savimonės ir tapatumo plėtojimu, jo ypatingą dėmesį tautinėms vertybėms turkų istorikai tvirtai sieja su minėto turkų inteligentijos nacionalinio mentaliteto augimu, paskatinto nacionalinio judėjimo Vakarų Europoje. Tokiu būdu karaimų tautiško tapatumo tapsmas parodomas kaip bendros Europos kultūros ir istorijos raidos dalis, o karaimai, ir ypač Šapšalas, iškyla kaip tvirtas tiltas, jungęs ir tebejungiantis Lietuvos ir Turkijos kultūras bendrame europiniame paveiksle..

Šiame kontekste labai svarbus vaidmuo tenka karaimų kalbai, priklausančiai tiurkų kalbų šeimos Vakarų kipčiakų kalbų grupei. Čia Seraja Šapšalas, kaip profesionalus mokslininkas tiurkologas, atliko labai svarbų vaidmenį – atstovavo Lietuvos mokslų akademijai ruošiant akademinį Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyną, išleistą 1974 m. Būtent karaimų kalba yra labai svarbus tautinio tapatumo dėmuo. Ją šiandien tebevartoja tik Lietuvos karaimai, apie jos išsaugojimo svarbą ir pastangas tai daryti filme kalba Lietuvos karaimų bendruomenės jaunosios kartos atstovės.

Noriu pabrėžti, kad būtent bendruomenės atstovės, nes yra Lietuvoje karaimų bendruomenė, yra ją vienijančių dalykų, jos nariai glaudžiai bendrauja. Pati esu tos bendruomenės narė ir negaliu sutikti su antropologe save vadinančios mokslininkės nuomone, neigiančia jos egzistavimą. Labai  apgailestauju, kad tokia neteisinga nuomonė paskleidžiama viešumon.

Filmo sponsorius Serhan Četinsaya, režisierius Gokče Demirkiran, prodekanas Vytis Silius. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Apibendrinant privalu padėkoti filmo kūrėjams ir iniciatoriams, kad surado tiek daug ir tokių skirtingų socialine, intelektine, profesionalia patirtimi ir vertybėmis bei žiniomis besiskiriančių žmonių, sutikusių pasidalinti savo nuomone šia jautria ir svarbia tema. Reikia tikėtis, kad, matydami ir girdėdami save iš ekrano, jie panorės užmegzti naujas pažintis ir gvildenti už kadro likusius klausimus.

Filmo pristatymo rengėjams – Vilniaus universitetui ir Turkijos Respublikos ambasadai Lietuvoje – noriu pareikšti ypatingą padėką už dėmesį, parodytą ne tik filmo kūrėjams, bet visai karaimų bendruomenei. Į šį renginį buvo atvykusi ir Turkijos karaimų bendrijos pirmininkė p. Idil Karayeğen. Manykime, kad tai yra  ateities preliudija, paskatinta šių ekrane parodytų vaizdų ir garsų. Gal po to gims ir nauji filmai, kuriuose jau bus ne vien kalbos apie praeitį, o veiksmas – karaimų bendruomenės parodys, ką veikia ir kaip gyvena nepaisant mažėjančio skaitlingumo. Būtent – gyvena čia ir dabar…

Dr. Halina Kobeckaitė