Atvykus į sodybą pirmiausia pasitinka šunys: vokiečių aviganė Juta ir borderkolio veislės kalytė Pupa. O jau už kelių žingsnių lyg kamuoliukai atrieda keturi dar dviejų mėnesių nesulaukę Pupos vaikai. Išdykę, verčiasi vienas per kitą ir, kaip nekeista, keliese įveikia ir katiną, kuris, neapsikentęs nepailstančių kūlverstukų, sprunka į artimiausią medį. O paskui jau išgirsti sodrų, labai žemą, šiek tiek prikimusį, bet, atrodo, labai mandagų balto šuns balsą. Tai gražus ir stambus podhalės aviganis, užaugęs kartu su avimis ir yra jų sargas – su jomis gyvena tvarte, ganosi ganyklose – saugo nuo vilkų ir vagių. Šeimininkės nutyli jo vardą ir tik parodo iš tolo. Sako, kad apie jo auginimą ir dresūrą domėjosi labiausiai. Įdomu tai, kad kiekvienas sodybos šuo turi savo pareigas: Pupa varo (nugina ir pargina) avis į ganyklas, podhalės aviganis jas saugo nuo vilkų, o Juta yra visos sodybos (namų) sargė.
Sodybos šeimininkės, trys moterys – mama Jolanta ir dukros Rūta bei Martyna – visos jos labai mylinčios gamtą ir gyvūnus, sako: „Jeigu tu juos mylėsi, visada sulauksi gražaus atsako.“
Jolanta Jasiūnienė (kairėje) su dukra Martyna džiaugiasi rudeniška diena kartu su atvykusiu svečiu
Avių bandą kartais prižiūri ožiukai
Čia pat už pastatų, sename sode tarp obelų, ganosi du žirgai. Apie Rūtos meilę žirgams būtų atskiras, be galo įdomus ir ilgas pasakojimas. Kai šeima dar gyveno Šiauliuose, vos sulaukusi septynerių pirmą kartą atsisėdo ant žirgo. Iš pradžių buvo poniukai, vėliau – sportiniai žirgai. Mergina išbandė daugybę žirgynų ir trenerių, kai kurie treniravo tik bardami ir rėkdami. Tačiau atsiradus tinkamam treneriui ir įsigijus sportinį žirgą dukros aistra žirgams virto visos šeimos hobiu. Pasipylė apdovanojimai, prizai. 2003 m. Rūta tapo Lietuvos jaunučių čempione. Mergina bėgdavo iš pamokų, kad tik galėtų per dieną prajodinėti daugiau žirgų. Mokyklos suolą keisdavo į odinį balną ir žirgų prakaito kvapą. Meile žirgams užsikrėtė ir jaunesnė sesuo, tačiau rimtai sportuoti nesiryžo. Taip Rūta nesitraukė nuo žirgų iki dvyliktos klasės. Baigus gimnaziją reikėjo įsigyti specialybę. Labai traukė veterinarija, tačiau visos dienos skirtos treniruotėms su žirgais tapo pagaliu ratuose laikant brandos egzaminus. Kaip tik tuo metu Rūtos varžybinio žirgo sveikata suprastėjo ir veterinarai patarė toliau su juo nebesportuoti. Pasitarus su artimaisiais mergina nusprendė atsisakyti žirgų, surimtėti ir stoti į privatų Vadybos ir ekonomikos universitetą (ISM) Vilniuje. Pabaigusi ekonomikos bakalauro studijas mergina kelis metus dirbo pardavimų asistente informacinių technologijų įmonėje. Tačiau laikui bėgant suprato, kad tai ne jai. Vėliau ilgai blaškėsi, teko net stovėti darbo biržoje. O širdis vis spurdėjo apie žirgus, tačiau aistra jiems atrodė tik kaip vaikystės hobis. Atsikėlus gyventi į Trakų rajoną viskas pasikeitė. Šeimos paskatinta mergina pasiryžo aplankyti šalia esantį žirgyną ir po ilgos pertraukos vėl sėsti į balną. Tik Rūta buvo nebe taip sportiškai nusiteikusi kaip paauglystėje. Viskas atrodė kitaip. Laikui bėgant Rūta sužinojo, kad Sartuose stovi niekam nereikalingi ir skerdyklos belaukiantys žemaitukai, kurie už marinimą badu buvo atimti iš vieno ūkininko. Pasiryžo ten nuvažiuoti ir vieną išgelbėti. Nuvažiavo kartu su mama ir sese ir parsivežė du – sau ir sesei. Žemaitukai buvo labai prastos būklės. Vienas vos stovėjo ant kojų, o kitas – visiškai laukinis, neprisileidžiantis žmonių. Kai parodė jų nuotraukas, norėjosi verkti – tai jau buvo ne žirgai, o griaučiai, ir dar laukiniai, nematę žmonių. Tačiau merginos nepaisant pavojingo žemaitukų elgesio nepasidavė, pasikausčiusios kantrybe ir meile kartu pastatė žemaitukus ant kojų, prisišnekino, susidraugavo. Tiesa, draugavo jie tik su seserimis ir mama. Visus kitus, įėjusius į aptvarą, trypdami ir spirdami, gindavo lauk. Taip Rūta pradėjo domėtis žirgų psichologija, elgesiu, kūno kalba. Atrasti bendrą kalbą su žirgu ir tapti jo draugu pasidarė svarbiau už sportinius pasiekimus ir titulus. Suradusi žemaitukams mylinčią šeimininkę Rūta įsigijo du naujus sportinius žirgus, kuriems padedant ir toliau gilinasi į žirgų psichologijos bei tinkamo darbo su jais ypatumus. Vasarą į sodybą atvažiuoja nedidelis būrelis vaikų, norinčių išmokti joti ir saugiai bei darniai bendrauti su žirgais. „Su kiekvienu žirgu galima rasti bendrą kalbą. Nebūna iš prigimties piktų ar blogų žirgų. Problematiškais juos padarome mes, nemokėdami jų kūno kalbos ir nesuprasdami, ką jie nori mums pasakyti. Jei žirgas spiria, kanda ar meta raitelį, visada tam yra priežastis ir visada šias problemas galima išspręsti. Esu įsitikinusi, kad nesukalbamų ir beviltiškų žirgų nėra. Ir viliuosi, kad mano ir sesers išgelbėti žemaitukai tikrai nebus paskutiniai žirgai, kuriems mes suteiksime dar vieną progą tapti kažkieno geriausiais draugais“, –pasakojo Rūta, kuri apie žirgus galėtų diskutuoti nenustodama. Tačiau šunys ir žirgai nėra vieninteliai šios sodybos gyvūnai.
Rūta Jasiūnaitė paauglystėje dalyvaudavo žirgų varžybose, o 2003 m. tapo Lietuvos jaunučių čempione
Na, o ko gi tos moterys iš Šiaulių atsibeldė į Aukštadvario seniūnijoje esantį Drabužninkų kaimą.
Pagrindinė šio ūkio įkūrimo iniciatorė – Jolanta Jasiūnienė, buvusi pradinių klasių mokytoja Šiauliuose, turėjusi savo verslą, o vėliau ir kailinių žvėrelių ūkį, pasakojo, kad iširus šeimai, pasidalijus turtą ir likus vienai reikėjo kažko griebtis, kad būtų galima išgyventi. Rūta tuo metu įstojo į universitetą, o jaunesnioji Martyna dar mokėsi mokykloje. Norėjosi pradėti kažką naujo ir savo. Moteris nusprendė persikelti arčiau Vilniaus, į Trakų rajone esantį Jovariškių kaimą, kur pasistatė namą. „ Negalėjau ilgai sėdėti vietoje, galvoje sukosi daug verslo idėjų, ėmiausi įvairių smulkių darbelių, tačiau širdis kvietė atgal į gamtą. Pradėjau domėtis įvairių gyvulių auginimo specifika ir galimybėmis šiame rajone. Galiausiai pasitarusi su dukromis nusprendžiau imtis avininkystės.“ Ūkininkės susiradusios ir nusipirkusios Drabužninkų kaime apleistą sodybą su ganėtinai „pagyvenusiais“ pastatais ir 15 ha žemės ėmė ir atsivežė iš Pakruojo nusipirktas pirmąsias 20 avių (Vokietijos vietines merinosų veislės) ir seserų du žemaitukus. O toliau – vežimas jau ėmė riedėti. Dabar ūkyje gyvena 50 grynaveislių avių banda, 6 ožkos su ožiu, didelis pulkas paukščių, keturi medžiotojai katinai, trys šunys ir du žirgai. Jolanta pasakoja, kad didžiausią dėmesį skiria avių auginimui ir bandos didinimui. Banda vis gausinama jaunomis avytėmis –prieauglis paliekamas.
Merinosų veislės avių vilna labai švelni, o išdirbti kailiukai –nuostabūs. Vilną moterys veža į Ukmergę – ten karšia ir verpia. Siūlai ir iš jų numegzti kostiumėliai, paltai, megztiniai ir kiti drabužiai tiesiog nepaliks nei vieno abejingo. Avikailius išdirba Kaune kailių dirbykloje, kokybė jų –aukščiausios klasės.
Moterys sako, kad kol kas į šį verslą jos tik investuoja, jokio pelno, pajamų negauna. Pasinaudoja pačios, kartais pamalonina artimuosius, gimines ir draugus. Jolanta sako, kad norint pradėti pelningai ūkininkauti reikia avių banda padidinti iki kelių šimtų avių. Ar joms pasiseks? Optimizmo netrūksta, tačiau Jolanta jaudinasi, kad įstatyminėje bazėje pilna nereikalingų biurokratinių stabdžių, kuriuos įveikti pajėgūs tik didieji ūkininkai. Pradedantiesiems yra labai sunku, o juk dirbti ūkyje reikia sunkiai ir daug, kaip pati Jolanta sako, būna ir dienos šviesos nemato. Vien išvalyti aplinką, sutvarkyti tvartus, iškirsti menkaverčius krūmynus reikėjo sunkiai nusakomo darbo ir kantrybės. Dabar aplinka, kiek užmato akys, miela širdžiai. Deja, darbų dar laukia daugybė. Senoje sodyboje kai kuriems pastatams per šimtas metų ir vargu, ar jie kada buvo remontuoti.
Ožkas gano vokiečių aviganė Juta
Kalbant apie Drabužninkų kaimo moteris, negalima neatkreipti dėmesio, į ten besiganantį šaunų alpinių ožkų haremą. Ožys savo elgesiu primena tikrą grafą,o su nuostabaus grožio ir dydžio ragais jis yra tikras šeimininkas savo nedidelėje kaimenėje. Rūta pasakojo, kad šis prieš metus atvežtas ožys buvo sunkiai sukalbamas – bijodavo žmonių, bėgdavo nuo šeimininkių, buvo neįmanoma sulaikyt, kartais gąsdindavo ragais. O dabar – ramybės įsikūnijimas, tikras džentelmenas.
Noriu pasigirti, kad skanesnio sūrio (beje, dviejų rūšių), kaip ponios Jolantos, pagaminto iš ožkų pieno, nesu valgiusi. Fantastiškas! Sako, skoniu nenusileidžia ir jos darytas ožkų pieno jogurtas. Jolanta daug domėjosi, skaitė literatūrą, važinėjo į įvairius kursus ir užsiėmimus, rinkosi receptus. Tyliai puoselėja planus įsirengti tam skirtą virtuvę ir ožkų pieno produktus gaminti profesionaliai.
Norint neblogai suktis, reikia turėti tos srities žinių. Štai, pvz., tik atvestą ėriuką reikia pagirdyti ožkos pienu. Todėl Jolantos bibliotekoje daug literatūros apie avininkystę. Nepakakus knygų moterys domisi internete esančiais šaltiniais. Be to konsultuojasi ir su gyvulius gydančiais specialistais. Gerus ryšius palaiko su veterinarijos gydytoja iš Kauno stambiųjų gyvūnų klinikos. Jolanta džiaugėsi, kad naująsias ūkininkes šiltai pasitiko Aukštadvario regioninio parko direkcija ir ten dirbantys darbuotojai, kurie ne kartą konsultavo įvairiais klausimais. Taip pat ūkininkės dėkoja Aukštadvario seniūnei, kuri visada maloniai kviečia dalyvauti įvairiose šventėse.
O Rūta vis nerimsta – jauna mergina tikriausiai nenurims, kol neįgyvendins savo svajonės – baigti veterinarijos studijas ir įgyti, kaip liaudis sako, veterinoriaus specialybę. Tam mergina jau ruošiasi. Visos jos mintys – apie žirgus. O mama šypsosi ir be žodžių aišku, kad jai pritaria. Tuo tarpu jaunesnioji sesuo šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, paskutiniame grafinio dizaino kurse. Studentė taip pat padeda ūkyje laisvu nuo studijų laiku, kuria ūkio logotipus, vizitines korteles ir kitą atributiką.
Pati sodyba yra Aukštadvario regioniniame parke, labai gražioje vietoje: kalneliai, beržynėliai, pušynėliai… Tačiau dar daug reikia įdėti darbo ir pinigėlių. Per kelis metus moterys nuveikė labai daug: išsikasė artezinį šulinį, įsivedė kanalizaciją. Jau jau tuoj įsives šviesolaidinį internetą, tada ūkyje bus galima diegti visas pažangiąsias technologijas. Išsikasė didelį tvenkinį, gal net žuvų bus galima užveisti. Tik trūksta vyriškos darbo jėgos, o prisikviesti kaimo žmones dirbti yra gan sunku. Tenka viską daryti pačioms.
Mėginu Rūtą provokuoti, ar jaunai merginai neliūdna „užsisklęsti“ kaime. Ar nebuvo minčių išvažiuoti į užsienį? Jaunimo aplink nėra, nėra su kuo pasilinksminti ar pasisėdėti. „Gal kam ir atrodytų keista, tačiau aš čia jaučiuosi nuostabiai. Grynas oras, neišpasakyto grožio apylinkės, o ir su gyvūnais niekada nebūna liūdna. Man su jais patinka dirbti, randu bendrą kalbą su visais ir visi savaip įdomūs, savaip džiugina. Dažnai į svečius atvažiuoja draugai, giminės. Visiems čia būna labai smagu, išvažiuoja su gera nuotaika ir pailsėję.“
Katinas padeda šerti ėriukus
Išgelbėti žemaitukai ganosi naujajame ūkyje
Gražu žiūrėti, kaip aptvaruose tarp kalnelių ganosi avių banda, ožkos, prie gyvulių pastatų kudakuoja dešimtys vištų, kvaksi antys, burbuliuoja kalakutai. Akis ir širdy džiugina rūpesčiu apgaubti laigantys žirgai. Gražu. Tik norint sukurti tą gėrį ir grožį reikia be galo daug pastangų: žinių, bemiegių naktų ir darbo, darbo… Daug meiles ir susikalbėjimo su savo augintiniais linki moteriška ūkininkių šeimyna iš Drabužninkų kaimo.
Joana KATINIENĖ
Nuotr. iš Rūtos Jasiūnaitės šeimos archyvo
