Inga Ruginienė. P. Gvildžio nuotr.
Pastaruoju metu netylančios verslininkų kalbos apie staiga darbuotojus apėmusį tingulį bei norą gyventi tik iš pašalpų, varo į neviltį. Jau nusibodo kalbėti, kad socialines pašalpas gauna vos keli procentai Lietuvos žmonių, jų dydis nesiekia nė pusantro šimto eurų, o nedarbo išmoką traktuoti kaip pašalpą yra didžiulė klaida. Verslininkai tikrai turi žinoti apie tokį reiškinį kaip draudimas, juk draudžia savo verslus. Taip ir darbuotojai draudžiasi nuo nedarbo, moka įmokas, o atsitikus draudiminiam įvykiui, t.y. netekus darbo, jiems priklauso išmokos. Lietuvoje apskritai nedarbo išmokos yra vienos mažiausių ir trumpiausiai mokamų ES, todėl jas reikia kelti ir mokėti ilgiau.
Pastaruoju metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai skambina pasipiktinę vyresnio amžiaus žmonės, kurie sako nesuprantantys verslininkų virkavimų dėl darbuotojų trūkumo, nes jų pačių pastangos susirasti darbą atsimuša į sieną. Taip išryškėjo tendencija, kad darbdaviams, pasirodo, reikia jaunų ir stiprių, nes siūlomas darbo krūvis yra nepakeliamas vyresniems. Skambinant pagal darbo skelbimą užtenka pasakyti savo amžių ir jums bus atsakyta. Nuvarytų arklių dabar nenušauna, o jų tiesiog nepriima į darbą.
Jei pasiūlytas atlyginimas kur nors yra didesnis nei minimali alga, tai dažniausiai turėsite dirbti tiek, jog būsite patenkinti vien dėl to, kad kartais gausite išsimiegoti. Valytojams parduotuvėse siūloma ne tik valyti didžiulius plotus, bet dar ir prižiūrėti, pvz., daržovių skyrių. Gamybinėje įmonėje 40 val. darbo savaitė pavirsta į darbą kasdien po dešimt valandų su viena išeigine sekmadienį. Arba kad ir aštuonių valandų darbo diena, bet šaldytuve, be jokio poilsio ir tik su dvidešimties minučių pietų pertrauka. Arba kokioje degalinėje jūs ne tik pardavinėsite prekes, kepsite dešreles, bet ir po darbo valandų plausite tualetus bei valysite teritoriją, o namo už savo pinigus turėsite grįžti su taksi, nes nebevažiuoja joks viešasis transportas. Neapskaitomi (tad ir neapmokami) viršvalandžiai yra taip plačiai paplitę, kad tai drąsiai galima vadinti maru.
Pavyzdžių begalybė, ir tegu tik man verslininkai nesako, jog mes nuolat kalbame tik apie blogus darbdavius, kad tai esantys vien tik išimtiniai atvejai. Į mus kreipiasi daugybė nevilties palaužtų žmonių, kurie baigia prarasti fizinę ir psichinę sveikatą dirbdami nežmoniškomis sąlygomis. Ir kai kurie iš jų tikrai verčiau rinksis pabadauti, nei galutinai prarasti sveikatą ar net numirti darbe.
Galite profesines sąjungas kaltinti subjektyvumu ar net neišmanymu, bet draudimo bendrovės „If“ atlikta apklausa kalba skaičiais: 51 proc. darbuotojų Lietuvoje dirba aplinkoje, kuri jų visiškai netenkina. Dar 35 proc. respondentų dirba vidutiniškai tenkinančiomis darbo sąlygomis, ir tik 14 proc. Lietuvos darbuotojų turi jų vertinimu gerą darbą ir tinkamas darbo sąlygas.
Tad jeigu verslas gyvas tik dėl to, kad išnaudojami darbuotojai, tai jis nevertas net verslo vardo. Mane šokiravo Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos posėdyje išreikštas pageidavimas sukurti tokį mechanizmą, kuris „priverstų“ žmones dirbti. Didesnių atlyginimų mokėti neva nėra iš ko, padoraus požiūrio į darbuotojus per trisdešimt metų irgi neatsirado. Štai vienas jau ne tokio smulkaus verslo atstovas iš „Linavos“ apskritai pareiškė, jog noras gerinti darbuotojams darbo sąlygas yra „briedas“. Kitas jo kolega anksčiau yra sakęs, kad vairuotojai tėra tik „šluotos laikytojai“. Tada visi kalti: vyriausybė, kad žlugdo verslą, nes ragina darbuotojams gerinti darbo sąlygas, profesinės sąjungos, kad nesistengia „suprasti“ verslininkų, ir patys darbuotojai, kad jie yra tinginiai ir veltėdžiai.
Tai ką daryti?
Darbdaviai turi iš esmės keisti požiūrį į darbuotojus, nebegalima dirbančių žmonių laikyti baudžiauninkais ar dar blogiau – įrankiais, kuriuos panaudojus galima išmesti. Kai verslininkai ne tik nekalbės, bet ir negalvos apie darbuotojus kaip apie šluotos laikytojus, kai supras, kad juos reikia traktuoti kaip partnerius, kartu kuriančius pridėtinę vertę, tada ir tik tada bus galim kalbėti apie sveiką darbo aplinką, kurioje norisi dirbti.
Tam, žinoma, prireiks ir pačių darbuotojų pastangų, kurios turėtų būti nukreiptos į vieningą, organizuotą kovą už geresnes darbo sąlygas.
Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė
