Ceikiniai – savito, unikalaus grožio ir unikalių žmonių miestelis. Garsusis prof. Č. Kudaba yra pasakęs: „Į Ceikinių miestuką panašaus užtikti neteko. Ceikiniai primena kalnų gyvenvietę. Tikras Tibetas“ – užburiantis mažų miestelių tylėjimas, į kalvas atsimušantys darbų ir dainų aidai… Ceikiniai minimi jau XVI amžiuje. Tada čia stovėjo Ceikinių dvaras. Po dvarininko mirties Ceikiniai testamentu buvo užrašyti Švenčionių bažnyčiai. 1773 m. pastatyta antroji – išlikusi iki šių metų balandžio katalikų bažnyčia (pirmoji bažnyčia buvo evangelikų reforamatų, prie jos veikė ir pradžios mokykla). Balandžio 5–ąją sudegusi Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia buvo pripažinta liaudies architektūros paminklu. Šiuo metu Ceikinių parapijai vadovauja ir ją aptarnauja Miegalėnų kunigas, Ignalinos r. Garbės pilietis Marijonas Savickas. Bažnyčia savo architektūra nebuvo išskirtinė – paprasta, jauki, nedidelė, stačiakampio plano, turėjo bokštelį. Šalia stovi varpinė. Bažnyčią juosia tvora. Bažnyčios išskirtinumas tas, jog ne grožiais ir fasadais žmonių širdis puošė bei džiugino, bet tarsi motina glaudė lietuvius šviesuolius, pasitarnavusius ir spindėjusius plačiajame pasaulyje.
Šioje bažnyčioje vykdavo bajorų seimelio susirinkimai, vargonų vidinėje dalyje buvo slepiami 1863 m. sukilimo dalyviai, kuriems, kunigo M.Savicko manymu, suaukotas lėšas jie rado prieš pora metų kapitaliai remontuodami bažnyčią. Šioje bažnyčioje muzikos pradžiamokslį vargoninkaudami „praėjo“ didieji muzikai Mikas ir Kipras Petrauskai (Kipras gimė Ceikiniuose). Ceikinių bažnyčioje kunigavo ir jos šventoriuje yra palaidotas vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, šviesuolis Karolis Garuckas (1908-1979). Jis aktyviai gynė bažnyčios ir žmogaus teises, rašė raštus su kolegomis dėl kunigų ir tikinčiųjų persekiojimo net į Maskvą, neleido Amerikoje gyvenantiems emigrantams švelninti pasauliui teikiamos informacijos dėl tikėjimo laisvių tarybinėje Lietuvoje. Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Po kunigo Karolio Garucko kunigavo nuostabus kunigas, tremtinys, poetas Kazimieras Vaičionis (1921 – 2002 m.) dažnai vietinių buvo vadinamas tėveliu. Nugyveno nuostabų, kupiną poezijos ir kūrybos gyvenimą. K.Vaičionis buvo Tėvo Stanislovo kursiokas, jiedu buvo geri draugai. Jis mėgo kartoti, kad Žmogus negali padaryti tiek, kiek Dievas gali atleisti. Dirbdamas lenkiškai kalbančiose parapijose išvertė šiuolaikines lenkų giesmes į lietuvių kalbą. Tai, ką parašydavo, padaugindavo, kad galėtų su kitais pasidalinti. Lankydamasis pas draugus kunigus ar gimtinėje, palikdavo savo kūrybos ar vertimų, giesmių. Ir dabar galima rasti pageltusias, kukliai susegtas rankraštines knygeles. 2002-aisiais lapkričio 9-ąją mirė, palaidotas šventoriuje.
Lemtingą balandžio 5 d. 9 val. 41 min. gelbėjimo tarnybos gavo pranešimą apie gaisrą Ceikinių bažnyčioje. Ilgus metus lemtingus krašto istorijos faktus, žmonių tikėjimą ir išpažinimus saugojusios sienos degė atvira, žiauria liepsna. Bažnyčios gelbėti suvažiavo gaisrinės iš Ignalinos, Švenčionių, Utenos, Visagino, gaisravietę aplankė aukščiausias Lietuvos dvasininkas G.Grušas. Veiklusis kunigas Marijonas Savickas balandžio 7-ąją – jau kiek atsigavęs po patirto siaubingo išgyvenimo – su pagalbininkais tvarkėsi gaisravietėje, lygino skardas, tarėsi dėl galimybės atstatyti bažnytėlę ir atidaryti sąskaitą aukoms rinkti. Jo norą išlaikyti buvusį maldos namų, parapijų tinklą vėsina aukštesniosios bažnytinės valdžios nuomonė. Kunigas sako esąs tik eilinis kareivis, negalintis prieštarauti vyresnybės nuomonei, todėl, jei po Lietuvą ir užsienius išsibarstę parapijiečiai, kiti tikintieji pageidauja matyti atstatytą bažnyčią – turi išreikšti savo valią ir apie ją informuoti jo vadovus. Marijonas Savickas, vadovavęs Ceikinių bažnyčios remontui, atkūręs Paringio bažnyčios patrauklumą, išdabinęs Mielagėnų bažnyčią mielai imtųsi šio darbo, jei tai jam būtų patikėta. Savo žodį galėtų tarti ir paveldo tarnybos: taip puikiai išsilaikiusių, gyvybingų senųjų bažnyčių Lietuvoje ne tiek jau daug.
Dalia Savickaitė
