Trakų „Bočių“ ir visa miesto bendrija neteko iškilaus savo nario, socialinių mokslų daktaro docento Zigmundo Ramanausko. Jis, pagautas fizinės negalios, paliko mus staiga, iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos nepraradęs šviesios sąmonės ir kūrybinės dvasios stiprybės. Paskutiniai jo žodžiai, ištarti tyliu balsu telefonu: „Tą recenziją, apie kurią kalbėjome, parašiau…“
Anksti netekęs motinos, Zigmundas augo kartu su dviem kitais savo broliais – vyresniuoju Vytautu ir jaunesniuoju Juliumi, globojamas tėvo, Šventosios uosto administratoriaus, o nuo 1941 m. – Sibiro tremtinio, Leono Ramanausko. Autobiografinėje knygoje „Gyvenimo džiaugsmai ir negandos“ apie tėvą jis rašo:
„.. kasdien jautėme jo šilumą, padrąsinimą, skatinimą kurti ir veikti… Šalia darbštumo ir atkaklumo tėvelis pasižymėjo optimizmu,… tą optimizmą ir mes iš jo perėmėme.“
Aukštą gyvenimo gaidą padėjo formuoti šeimoje sutikti iškilūs bei dvasingi žmonės, Šventojoje – Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, įžymusis rusų dainininkas Fiodoras Šaliapinas, Sibire – kaimynų Šukšinų šeima (su žymiuoju rašytoju Vasilijumi mokėsi toje pačioje mokykloje, o su jo seserimi Nataša – vienoje klasėje, gi jų motina Zigmundą sutikdavo savo namuose kaip sūnų, apgaubdama motiniška šiluma); 1958 m. baigė Bijsko (Altajaus kr.) aukštuosius pedagogikos bei fizikos mokslus.
Grįžus iš tremties į Lietuvą 1958 m., Zigmundui Ramanauskui tenka įveikti visas galimas kliūtis, kol įsikuria Lentvaryje, čia bei Trakų mokyklose, mokinių mylimas ir gerbiamas, moko fizikos, su lituaniste Vidolija Liutkevičiūte sukurią darnią šeimą ir augina du sūnus, Rimvydą ir Tomą, o vėliau sulaukia vaikaitės ir trijų vaikaičių. Įsitraukia į aktyvią fizikų draugijos veiklą, bendrauja su iškiliais mokslininkais fizikais, tokius kaip V. Valentinavičius, P. Slavėnas, su įžymiuoju pedagogu mokslininku Jonu Laužiku ir kt. Dirba Vilniuje moksliniu bendradarbiu Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, Mokytojų tobulinimo institute – vadovu; apgynus daktaro disertaciją, jam suteikiamas docento vardas, jis skaito paskaitas respublikos ir Sovietų Sąjungos pedagogams – pasitarimuose, seminaruose, mokslinėse konferencijose, yra aktyvus įvairių švietimui tobulinti komitetų narys, daugelio metodinių priemonių autorius.
Kūrybiškai, nepailsdamas Zigmundas Ramanauskas reiškėsi ir Trakų visuomeniniame gyvenime. Jis buvo veiklus Trakų rajono savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų tarybos narys, aktyvus miestų partnerystės komiteto narys, iki pat šių metų – Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Trakų bendrijos pirmininkas ir jos vyrų kvarteto ilgametis dainininkas. Savo ryžto ir nerimastingumo dėka laisvai įvaldęs vokiečių kalbą, aktyviai dalyvavo partnerystės su Rheinės, Bernburgo ir Bronės miestais veikloje, priimant ir globojant iš ten svečius, rūpinosi, kitų bendrijos narių padedamas, senjorų sveiku gyvenimu, kasmet jiems suruošdavo nepamirštamų išvykų į įžymias Lietuvos vietas. Trakiečiams patiko ir įsiminė jo iniciatyva suruošta ne viena popietė, vakaras, žymių datų paminėjimas, pvz., Vasario 16-osios, Tėvo dienos progai skirti renginiai, Tautinių bendrijų, Romansų bei Vokiečių klasikinės muzikos popietės ir kiti renginiai kartu su kitų vietovių bočiais.
Pats Zigmundas rinkosi sveiką gyveno būdą: vasarą kasdieną važinėjo dviračiu – ne tik į sodą; kartu apvažinėjome apylinkes. Jis sakydavo: „Šiandien aplankysime Užtrakį“, o kitą sykį, žiūrėk, jau būdavome Lentvario parke ar sukome ratus apie paslaptingąją Borisovo rezidenciją. Žiemą slidinėdavome ežerais – iki Skaisčio galo ir po Varnikų mišką. Visos trasos čia turėjo išmaningojo Zigmundo suteiktus vardus, ir taip: dešinysis kelias nuo įžymiosios daubos jo pavadintas „Kovo 11-sios“ vardu, o kairysis – „Ave Maria“ prospektu, gi juos jungianti už miško linija – „Vilkų traktas“.
Zigmundą gerbė ir mylėjo visi, kas su juo bendravo. Jis buvo fizikas su literato širdimi. Pats kūrė ir rašė, plačiai ir giliai pažino rusų bei lietuvių literatūrą, ypač poeziją, mėgo ir sugebėjo natūraliai į pokalbį įterpti reikšmingas didžių žmonių mintis, o ypač prasmingus poezijos posmus. Jis noriai dalindavosi savo sode bei darže paties išaugintais vaisiais. Tai būdavo ne paprastos vaišės, o jo pasidalijimas savo plačios dvasios šiluma.
Toks Jis ir lieka mūsų atmintyse ir širdyse: kūrybingas, protingas, jautrus, reiklus sau Bičiulis.
Laimingas, kad man likimas leido daug dešimtmečių artimai, šiltai ir produktyviai, bendrauti su Zigmu. Man brangūs jo minėtoje knygoje man skirti žodžiais: „ Mus iki šiol sieja dvasiniai ryšiai, analitinis ir kritinis pedagoginių problemų bei gyvenimiškų situacijų vertinimas, kelionės, meilė muzikai.“ Tokius ar panašius jo mums ištartus žodžius saugome ne vienas.

Vytautas JANUŠKEVIČIUS
Danos Buinickaitės nuotr.