Rūdiškių folkloro ansamblis „Diemedis“

Rodos, visai neseniai Rūdiškių folkloro ansamblis „Diemedis“ minėjo 25-erių metų jubiliejų. Pokalbio metu Rūdiškių kultūros centre su dabartine jo vadove Dalia Žalpiene ir nariais Julija bei Vytu Gecevičiais prisiminėme, kaip jį atšventė, kokias dainas dainavo. Taip prisiminimams vejant vienas kitą, paaiškėjo, kad jau kitąmet – ir vėl jubiliejus: „Diemedžiui“ – tridešimt! Tuokart visi net apšalo – kaip greitai bėga laikas. Tačiau tie metai praleisti ne veltui: būta daug smagių koncertų, susiėjimų, kassekmadieninių repeticijų, kolektyvinių švenčių bei kitų smagių akimirkų. Žinoma, neapsieita ir be praradimų, tačiau toks yra gyvenimas ir nieko nepakeisi. Tad apie tą gyvenimišką ir šviesų „Diemedžio“ gyvenimą darganą ir tamsią dieną „Trakų žemės“ žurnalistė Rasa Jakubauskienė pasikalbėjo su ansamblio vadove Dalia Žalpiene ir kolektyvo nariais Julija bei Vytu Gecevičiais.

Kaip po didžiųjų žiemos švenčių gyvena „Diemedis“, kokiu ritmu: atsipūtusiu ar, kaip įprasta prieš šventes – įtemptu, kupinu koncertiniams pasiruošimams ar kitiems renginiams?

 

D. Ž.: Nuo šv. Andrėjaus iki Kalėdų, tam laikotarpy, mes paprastai rengiame adventinį vakarą. Šiais metais taip pat jį turėjome kartu su Tiltų kapela. Mūsų ansamblis pristatė adventines giesmes, o Tiltų kapelija pristatė romansus, širdies dainas – tai, kas sušildo žmogų, kas praskaidrina nuotaiką, atveria širdį. Kadangi dažniausiai advento laikotarpis būna niūrus ir šaltas, mes taip šildomės (šypsosi).

Mums didžiosios žiemos šventės buvo kaip ir laisvos. O jau po jų – sausio 13-oji. Sausio 13-os dienos minėjimas. Turėjome renginį: bažnyčioje vyko šv. Mišios, o po jų koncertas, skirtas Sausio 13-osios dienos atminimui. Dainavome kartu su Rūdiškių vaikų folkloro ansambliu „Griciukas“ (vad. Augustė Gaidytė-Palaitienė).

Na o dabar ruošiamės Kovo 11-ajai, nes vasario mėnesį koncertinę programą Vasario 16-osios proga ruošė Rūdiškių muzikos mokyklos orkestras „Valery-Brass“ (vad. A. Šamaninas), taip pat koncertavo nuostabus Lietuvos policijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras (dirigentas E. Anskaitis ir solistas M. Vilius)

Kovo mėnesį paprastai organizuojame bendrą didelį Rūdiškių meno mėgėjų kolektyvų festivalį „Kur gimėm, kur augom“. Jis yra skirtas Kovo 11-ajai.

O paskui jau prasideda daugiau įvairių renginių: Trakų miesto šventė, Trakų vasara, Joninės. Bet dabar kažkaip per Jonines žmonės jau apsieina be folkloro ansamblių. Ir pačios šventės, kiek pastebiu, mūsų rajone tampa vis labiau komercinės, vis labiau akcentuojama ne apeiginė, bet pramoginė šventės dalis. Labai gaila, bet beveik nebeskiriama dėmesio Joninių papročiams. Panašiai yra su kitomis tradicinėmis kalendorinėmis šventėmis – vis labiau jose dominuoja pramogų pasaulio žvaigždės. Tarkim, koks Radžis gali padainuoti bet kada, bet kokia proga arba visai be progos – populiarūs atlikėjai yra universalūs. Bet šventės niveliuojasi.

O ko trūksta, Jūsų nuomone, kad Rūdiškėse atsirastų tradicija švęsti Jonines, jų tradicijas?

 

Rūdiškėse nebūna Joninių šventės gal dėl to, kad mes neturime jokio vandens telkinio. Nes Joninės yra tokia šventė, kuri vis dėlto būdavo organizuojama prie vandens telkinių.

Tai arčiausiai Rūdiškių turbūt yra Grendavė, kur Joninės vis dar gyvuoja?

 

Taip, Grendavės paplūdimys. Tačiau pastaraisiais metais Joninių šventė ten labiau virsta pramoga. Be abejo, pramogų reikia. Tačiau man labai gražios Joninių (Rasų) apeigos, kuriose dalyvauja visa gyvoji gamta: žolynai, medžiai, saulė ir mėnuo, dangiškasis ir žemiškasis vanduo, ryto gydomoji rasa – kai visa tai šventiniame renginyje sujungiama į vieną darnią visumą, ir žmogus tarsi nušvinta, atgauna jėgas. Neatsitiktinai Joninių šventėje ugnis kuriama prie vandens telkinio – taip tarsi suartinamos dvi žemiškos priešybės. Joninių laikas yra magiškas – vasaros saulėgrįžos metu Dangus sustabdo nuolatinę kovą tarp šviesos ir tamsos: dienos ir nakties trukmė nesikeičia.

Buvo laikas, kai Rūdiškių kultūros centras artimiau bendradarbiavo su Grendavės bendruomene, mūsų kolektyvai buvo dažni svečiai grendaviškių renginiuose, ne vienoje Joninių šventėje ten esame dalyvavę, išsaugojome malonius prisiminimus.

Klausant Jūsų, susidaro įspūdis, kad Jūsų kolektyvas aktyviai gyvena – kiekvieną mėnesį bent po vieną renginį tikrai turite. Tai ir repeticijų jau kiekvieną savaitgalį tikrai reikia, ar ne taip?

 

Taip, turime renginių nemažai. Tačiau su repeticijomis, kaip čia pasakius, šiais metais truputį aptingom (juokiasi). Po adventinio savo renginio niekur daugiau ir nekoncertavome, nerepetavome. Kalėdas ramiai namuose su šeimomis sutikome.

Dabar vėl sekmadieniais po šv. Mišių bažnyčioje pradedame repetuoti. Reikia galvot apie pavasarinį renginį, norisi ką nors naujo sukurti pavasariui ir vėlgi kažkokių naujų dainų pasieškoti Kovo 11 dienai. Nors patriotinių dainų savo repertuare turime virš 50, jau nebeįdomu tas pačias ir tas pačias dainas dainuoti, tad vis ką nors po truputį pridedam.

O kaip Užgavėnės? Juk Trakuose būna didelė Užgavėnių šventė. Ar dalyvaujate joje?

 

Dabar jos ten organizuojamos kitaip nei anksčiau – daugiau kviečiami ne rajono kolektyvai, o  stiprūs folkloro ansambliai, kurie koncertuoja. O rajono kolektyvai yra kviečiami pabūti mugėje, pavyzdžiui, kokią sriubą išvirti, padalinti žmonėms, su kaukėmis pabėgioti, eisenoje sudalyvauti, paprekiauti, blynus iškepti… Anksčiau būdavo, kad daugiau kviesdavo būtent rajono kolektyvus. Šiuo metu Trakų rajono užgavėnių organizatoriai truputėlį kitą kryptį pasirinkę.

O kaip Užgavėnės Rūdiškėse – ar jos vis dar gyvos čia?

 

Čia, Rūdiškėse, didelio renginio paskutiniu metu jau nebedarome, nes dalyvaujame Trakuose kaip Rūdiškių kultūros centras. Bet mes čia vietoje padarom tokias Užgavėnių vaikštynes, kai persirengę Užgavėnių personažais lankome pagrindines įstaigas.

O ką jūs nuėję į įstaigas sakot, darot?

 

Pavyzdžiui, praeitais metais turėjome Gavėną, kuris savo oracijomis skelbė žiemos pabaigą. Taip pat buvo kitų personažų. Tarkime daktarė, kuri tikrino visų sveikatą ir davė kažkokių lašiukų. Kitas personažas buvo velnias, kuris dalino laimės trupinius ir aiškino, kaip juos vartoti, kad negalima per daug laimės trupinių vartoti, o tik tris trupinukus per dieną ir ne daugiau! Nes jeigu padauginsi, gali būt per daug laimingas, o per daug laimingas – irgi negerai. Taip mes su visokiais humoriukais ir keliaujame per įstaigas. Būtinai eidami dar pasiimam kažkokį muzikos instrumentą – armoniką, žvangučius – ir triukšmą sukeliame. Ką sugalvojame tam kartui, tą ir darome.

„Diemedis“ Trakų miesto šventėje 2024 m. R. Jakubauskienės nuotr.

Anksčiau organizuodavome Užgavėnių šventę prie Rūdiškių kultūros centro. Mūsų kolektyvo narys Antanas Ragėnas atsiveždavo tokią krosnį – oi, kaip čirškindavome čionais tuos blynus. Lenkų dainos ansamblio nariai virdavo šiupinį. Alkani nelikdavome – kaip ir priklauso per Užgavėnes. Koncertus rengdavome ir dainas labai gražias parinkdavo mūsų kolektyvas, buvo linksma, prisišokdavom…

Kalbant apie ėjimą ne į įstaigas, o į namus, kaip anksčiau buvo įprasta, ar žmonės vis dar supranta, kas yra tos Užgavėnės? Ar noriai įsileidžia persirengėlius?

 

Pas mus dar vaikšto, žinokit, vaikai Rūdiškėse. Tik dauguma žmonių savo namus apsitvėrė tvoromis, tad sunkiau prieiti. Bet susiburia draugų kompanija ir eina pas vienus senelius, pas kitus. Iš kitos pusės čia, Rūdiškėse, visi vieni kitiems yra savi: kaimynai, pažįstami, giminių giminės, draugų draugai – čia susvetimėjimo problema dar nelabai jaučiama. Palyginus draugiškai visi gyvena.

Bet kad vyktų tokios šventės, reikia, manau, turėti entuziazmo, užsidegimo, nes dabar žmonės įpratę daryti viską dėl pinigų. O gal mažuose miesteliuose vis dar kitaip yra, žmonės bendruomeniškesni?

 

D. Ž.: Galbūt. Čia gal toks kaip ir prasiblaškymas patiems sau. Darydami šventę sau, tuo pačiu ją padarome ir kitiems.

J. G.: Dalė baigusi LMTA Klaipėdos fakultetus, labai gerai išmano, kaip organizuoti, vesti renginius, tai ji visąlaik, kiekvienai progai labai gražiai parenka dainas, žodžius. Visi, kas ateina į koncertus, renginius, labai stebisi, kaip gerai pagal temą parinktos dainos ar žodžiai. Kad ir Dainų šventėje šiais metais buvome, puikią programą pristatėme.

D. Ž.: Vis dėlto mūsų kolektyvas jau gerokai pagyvenęs, beveik visi pensinio amžiaus, ir aš pati jau pensinio amžiaus, bet dar dirbu. Kaip aš sakau, esame šauktinio amžiaus – nežinome, kada ką pašauks Amžinybėn. Su tuo amžium reikia mokėti gyventi ir gal, kažkuria prasme, mūsų susirinkimai leidžia mums neapsnūsti, save pajudinti, nes jeigu užsidarytume namuose, užsisėdėtume, būtų blogai. Iš tiesų gyvenimo būdas daro labai didelę įtaką sveikatai. Kitą sykį galiu, negaliu, bet einu, darau ir tai tarsi savaime pakelia žmogaus dvasinę būseną, nuotaiką, kažkaip gelbsti. Kai jauni buvom, mes nejautėm nuotaikos ar jėgų stokos, bet dabar nuotaiką reikia gamintis patiems (šypsosi).

O sunku į kolektyvą pritraukti naujų žmonių ar jūs net nemėginate?

 

J. G.: Žinokit, stengiamės, kalbinam kiekvieną, vadovė ir aš atskirai kviečiame prisijungti. Nėra drąsių. Nors kritikuoti iš pašalies visada yra – nori geriau, daugiau, bet kad ateitų į kolektyvą, tai kažkaip neatsiranda.

D. Ž.: Vis dėlto ne kiekvienas turi norą būti matomas visuomenėje. Išeiti į sceną. Yra žmonių, kuriems labai patinka kapstytis savo darže, savo kieme, auginti gėles, puoselėti aplinką, ganyti, lesinti savo višteles ir jie tame jaučia gyvenimo pilnatvę. O yra ir tokių, kuriems neužtenka to savo kiemo. Va, kad ir Gecevičiai, pavyzdžiui, yra būtent tokie žmonės. Mes jau seniai bendraujam ir aš žiūriu, kad jiems nuolat neužtenka to savo kiemo, jiems reikia kažkur išeiti, pasižmonėti, jie mėgsta bendrauti su žmonėmis – visos Rūdiškės turbūt pažįstamos ir su visais bendrauja, ir visiems ranką spaudžia, čia giminė, ir čia…

Julija, o judu su Vytu kiek metų jau „Diemedy“ esat?

J.G. Vat aš dabar niekaip negaliu šito tiksliai pasakyti. Aš pati galvoju, nuo kada mes čia… Tai turbūt jau 14 metų. Dabar galvoju, kad jau 23 metai, kai bažnyčioje giedam. Kada tas laikas prabėgo?

Vytas ir Julija Gecevičiai

D.Ž. Vytautas pas mus po truputį tampa kaip dainų vedantysis. Anksčiau turėjome senąsias moteris, kurios vesdavo dainas. Dainos vedėjas – labai svarbus asmuo. Lygiai taip pat kaip, sakykime, vargonai bažnyčios chore – visi pagal vargonus dainuoja. O kai yra dainos užvedėjas, visi dainuoja pagal jį. Tai jis kaip tas instrumentas. Vytautui labai neblogai sekasi įvesti į dainas, jis turi gerus duomenis.

Julija, Vytai, o kaip Jūsų karjera prasidėjo „Diemedyje“? Beje, užsiminėte, kad dar ir bažnyčioje giedate…

 

J.G.: Nuėjau į bažnyčią. Sėdžiu bažnyčios suole ir klausau, kaip choras gieda. Man atrodė, kad ir aš ten su jais, bet kur gi ten man į tą chorą (juokiasi). Paskui atėjo viena tokia diena X, kai klebonas paskambino ir pakvietė, kad ateičiau į chorą giedoti. Tuomet dar dainavome estradiniame ansamblyje „Papartėlis“. Pakoncertavom vienąkart bažnyčioje su „Papartėliu“, išgirdo naujas klebonas ir pakvietė.

O su Dalia mes bendravome visada. Dar kai dainavome „Papartėlyje“, ji jau vadovavo „Diemedžiui“. Ten tokios fainos bobikės, gražiai dainavo, bet gi jom po 60-imt buvo, o man tik 40-imt (juokiasi). Bet kai mūsų vadovas L. Šumskas išėjo į pensiją, kur tada dingsi? O dainuoti tai dar norėjos (juokiasi).

D.Ž. Dabar jau „Diemedyje“ dainuoja kita karta. Pirmajai kartai, kuri pradėjo jame dainuoti, dabar jau ir 80, ir 87, o daugumos jų jau nebėra. Amžinąjį jiems atilsį, Dieve, duok jiems dangų. Mes iš tų senųjų moterų turim tiktai dvi – Zoselę Kierienę ir Stefaniją Eidukonienę. Zoselė yra iš Vaikštenių. Ji mūsų dainų pateikėja. Mes dainas savo repertuarui imam ne iš knygų, o iš jos lūpų. Tai yra mūsų didžioji vertybė – mes dainas galim semti iš to gyvojo šaltinio. Turėjom ir daugiau gyvųjų šaltinių – Zoselė, Marytė Černiauskienė, Bronė Karpičienė, Genutė Paulauskienė, – bet toks yra gyvenimas, nesame amžini. Todėl atėjo laikas, kai reikėjo kolektyvą papildyti ir to papildymo sulaukėme: atėjo Gecevičiai, Ragėnai, Streckai, Janė Krutikovienė, Danutė Kumparskienė, Aldona Stalmačionokienė, Vida Kupinienė, Loreta Masienė ir kitos. Žinokit, mes labai turtingas kolektyvas, visokių profesijų žmonių čia pas mus yra.

Ką Jums abiems reiškia dainavimas, buvimas ansamblio dalimi?

J.G. Labai daug. Visų pirma, mes labai mėgstame su žmonėmis bendrauti ir dar yra svarbu, kad mes vieni kitus pažįstam čia. Vieni kitus mylim ir gerbiam. Mus visus sieja bendras ryšys. Esame kaip šeima. Ir, aišku, eini į repeticiją kaip į šventę – taigi pasitempi, pasipuoši ir eini. Kur jau čia labai Rūdiškėse išeisi? Tik į bažnyčią, repeticiją – va tokia kaip ir šventė gaunasi. Na ir, žinoma, dainuoti malonu – neužsisėdi namuose, dainos labai gražios.

Adventinė vakaronė 2024 m. Rūdiškių kultūros centro nuotr.

Ne vienerius metus su savo kolektyvu dalyvaujate Dainų šventėje. Dalyvavote ir praėjusiais metais. Ar jau pradėjote galvoti apie kitą Dainų šventę po ketverių metų?

 

D.Ž. Penkta dainų šventė buvo praeitais metais, bet tikrai džiugu, kad mes įveikėme atranką ir į ją patekome. Vadinasi, viskas dar su mumis neblogai.

Jei nesugriūsim, tai galim pasvajoti apie kitą Dainų šventę. Planuot neplanuojam, bet pasvajojam, nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kaip ir minėjau, mūsų amžius yra nenusakomas, bet mes dar labai gražiai laikomės, vieni kitus gražiai palaikom, pralinksminam.

Bet ar nebūna kaip šeimoje, pavyzdžiui, kažkokia trintis atsiranda, kivirčai, nepasitenkinimai?

 

D.Ž. Labai didelių kivirčių nebūna, bet… Išsisakom savo nuomonę, paskui padainuojam kartu, o daina, žinokit, labai suvienija ir toliau gyvenam. Daina savaime subendrina, nes tu turi klausytis vienas kito ir girdėti save. Taip pat yra ir ginčuose: tu turi nepaminti savęs, bet tu turi ir kitą išgirsti – daina smulkius nesutarimus ir užglaisto. Ne, jokių rimtų nesutarimų nebūna. Dieve, duok sveikatos visiems, o visa kita mes jau turim pakankamai, esame apsitrynę šitam gyvenime, jau išmokę ir daug ką atleisti, išmokę ir daug ką pratylėti, jeigu reikia. Mes daug ko išmokę esam. Tiesiog apsišlifavę kolektyve, savam rate.

Bet regionai mažėja, mažėja žmonių juose. O kaip su kolektyvu? Nebaisu, kad jis taip nykstant regionams taip pat išnyks?

D.Ž. Žinokit, kaip Dievas duos. Kaip ir sakau, jau antra karta atėjo į į mūsų kolektyvą. Tai kai buvo va ta vyresnioji karta, ir jos ratas pradėjo mažėti,  mūsų buvo likę gal tiktai devynios moterys jau. Ir atrodė, kad jau čia kaip ir nežinia, galbūt jau mes ir baigsime savo veiklą. Paskui gi atėjo vėl naujų žmonių, įsiliejo nauja banga. Iš tikrųjų buvo nelengva, nes susitiko dvi kartos –vyresniųjų moterų ir mūsų karta, kuri toms moterims jau kaip vaikai galėjome būti. Tai iš pradžių buvo truputėlį trinties, bet aš esu labai dėkinga jaunesnei kartai, kad labai pagarbiai žiūrėjo į vyresniuosius ir jeigu kartais kažkam atrodė, kad jos ne taip padaro, tai vis tiek elgdavosi pagarbiai, nes tai yra vyresnis žmogus. Man tai labai, labai patiko, ko aš pasigendu dažnai aplinkoje, tarkime, realiame gyvenime, kad tos pagarbos vyresniam gal ir pritrūksta. Mūsų kolektyve to tikrai netrūko. Tos moterys nebuvo užgožtos, jos visada buvo pagerbtos, jos visada buvo pirmose eilėse pastatytos dainuoti.

100-mečio Dainų šventėje Vilniuje 2024 m. R. Jakubauskienės nuotr.

Apžvelgiant, tarkim, paskutinių penkerių metų „Diemedžio“ gyvenimą, kokius svarbiausius įvykius išskirtumėte?

D.Ž. Dalyvauta daug įvairių festivalių, didelė ir griežta atranka į Dainų šventę, kai atvažiuoja komisija iš Nacionalinio kultūros centro, kuri vertina labai griežtai. Taip pat buvome pakviesti į Mokytojų namuose vykusį renginį, kur dainavome kartu su Veronika Povilioniene. Dalyvavome daugybėje renginių Trakų rajone. Turime labai daug padėkų. 25 metų „Diemedžio“ jubiliejaus proga Trakų rajono savivaldybė pasveikino mus, padovanojo 500 eurų. Tai pasidarėme ekskursiją į Raudonavarį. Buvo labai įdomu. Taip pat už tuos pinigus paplaukiojom Trakuose laivu. Žodžiu, visas dovanas, kurias gavome 25-mečio proga labai tikslingai išnaudojome.

Turime išsileidę kompaktinę plokštelę 20-mečio proga. Dabar laukiame 30-mečio (šypsosi).

Tai kada bus 30-ies metų jubiliejus?

D.Ž. Tai ką, kitais metais? Taip greitai? Siaubas! Tai jau reikia dabar planuoti kažkokį jubiliejinį koncertą, žinot, kaip dabar įprasta arenose! (juokiasi). „Dzievuliau brangus, aukštai yra Dangus ir kap mum ty insirangyc, kad nėr kur insikabyc“ – toks yra liaudies pajuokavimas.

Tarp kitko, jeigu norite pažiūrėti įrašų ir nuotraukų apie mūsų veiklą, Facebooke Rūdiškių kultūros centro paskyroje yra daug vaizdo medžiagos. Kai prasidėjo Covidas ir negalėjome susitikti, pradėjome filmuoti tokius trumpus video.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ