Gambijos Islamo Respublika (Gambija) – mažiausia Afrikoje valstybė, turinti per 2 mln. gyventojų. Ją iš visų pusių supa Senegalas, išskyrus nedidelę Atlanto vandenyno pakrantę. Gambijos sostinė yra Bandžulis, tačiau didžiausias miestas yra Serekunda. Jame kaip tik ir lankėsi trakietė, aktyvi karaimų bendruomenės narė Beata Rajeckaitė. Taip pat įdomumo dėlei verta paminėti, kad 1651–1661 m. dalis Gambijos žemių priklausė Kuršo kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (buvo Abiejų Tautų Respublikos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės – vasalinės žemės kolonija).
Beata Rajeckaitė (dešinėje) su kolegėmis iš Vokietijos ir Vengrijos
Šiais laikais lietuviai vis labiau pamilsta egzotiškus kraštus, stengiasi savęs neapriboti tik Egiptu ar Turkija, Maroku. Vis daugiau kraštiečių narsto po kuo mažiau pažintus Afrikos žemyno kampelius. Papasakokite, kokie keliai Jus atvedė iki Gambijos? Kodėl pasirinkote, būtent, šią šalį?
Esu baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinės politikos ir vystymo studijas, manau, tai ir sužadino mano smalsumą Afrikos žemynu. Jau ilgą laiką mano planuose buvo noras aplankyti Vakarų Afriką ne tik atostogų metu, bet ir pabandyti ten padirbti, savanoriauti, susibendrauti su vietine bendruomene. Ir kai pamačiau, kad Vystomojo bendradarbiavimo platforma paskelbė konkursą su mane atitinkančiais reikalavimais Gambijoje, labai apsidžiaugiau. Nors tuo metu dirbau labai mylimą darbą, ilgai galvoti man nereikėjo ir lagaminas buvo greit sukrautas.
Keliese leidotės į kelionę?
Iš Lietuvos į Gambiją kelionę pradėjau viena, o pačioje Gambijoje gyvenome jau trise: aš ir dvi kolegės: viena iš Vokietijos, kita – iš Vengrijos. Labai džiaugiuosi, kad su merginomis puikiai sutarėme ir galėjome ne tik tikslingai bei efektyviai dirbti, bet ir leisti laisvą laiką kartu.
Visiems įdomu, kokia veikla užsiėmėte Gambijoje? Kaip atrodė Jūsų diena?
Gambija buvo mano namai, o GYIN (Global Youth Innovation Network – liet. Pasaulinis jaunimo inovacijų tinklas) – mano darbas. Tris mėnesius su nuostabia 10 žmonių komanda kartu padėjome Gambijos jaunimui pradėti arba plėtoti savo verslą: kurti verslo planus, vesti apskaitas, planuotis finansus, kurti reklamos strategijas. Kasdien dirbant su kolegomis išmokdavau naujų metodų, skirtingų požiūrių ir pasisėmiau idėjų, kurių, ko gero, jokioje Europos šalyje nebūčiau radusi.
Kartu su dviem kolegėmis iš Vengrijos ir Vokietijos apsigyvenome didžiausiame Gambijos mieste Serekundoje ir tris mėnesius intensyviai dirbome su vietos verslininkais, kuriant jų verslo planus, plėtros strategijas ir investicinius pasiūlymus.
Pietūs su bendradarbiais – penktadienio proga kolegos žmona pagamino Benachin
Grįžus namo pasakojau draugams, kad vienintelis dalykas, kuris, ko gero, nesikeičia niekur pasaulyje, tai faktas, kad visur reikia dirbti. Gambija ir Lietuva, atrodo, skiriasi kaip diena ir naktis: kultūriškai, ekonomiškai, gamtiškai ir pan. Bet darbas yra darbas, todėl visos darbo dienos atrodė lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje – atsikelti, išgerti kavos, nuvažiuoti į darbą, grįžtant iš darbo užsukti į parduotuvę ir vakare susitikti su draugais atsigerti puodelio labai saldžios arbatos.
Darbas ir Afrikoje yra darbas
O kokius įspūdžius Jums paliko ši šalis, žmonės, kultūra?
Man, kaip ir visose kelionėse, svarbiausia yra sutikti žmonės. Gambijos gyventojai didžiuojasi tuo, ką turi, o gal nesigėdija, kad kažko ir neturi. Pvz., jie negali pasigirti, turintys 500 metų senumo bažnyčių ar senamiesčių, išgyvenusių du Pasaulinius karus, vykdantys prašmatnius ES finansuojamus interaktyvius muziejus (kad tik mokytis nenusibostų). Bet vietiniai mielai pakvies namo, nesigėdins, kad neturi nei kur pasodinti, nes tiesiog nėra kėdžių, nesigėdins, kad gyvena penkiese viename kambaryje, bet už tai pasidalins maisto kąsniu. Tas bendruomeniškumas, žmonių paprastumas ir nuoširdus noras domėtis bei susipažinti buvo viena iš mane labiausiai pakerėjusių jų savybių.
Kitas dalykas, kuris mane labiausiai sužavėjo, tai žmonių inovatyvumas. Gambijoje aš aplankiau ne vieną organizaciją, įmonę, startuolį, socialinį verslą, kurie su labai ribotais resursais sugebėjo kurti svarbias inovacijas tiek šalies, tiek regiono mastu. Kas susiję su darbu ir ambicijomis, mane labai įkvėpė žmonių noras kurti verslus ne tik tam, kad pakeltų savo gerovę, bet ir tam, kad sukurtų naujas darbo vietas jauniems Gambijos gyventojams.
Mane nustebino ir bendruomeniškumu grįsta jų kultūra. Gambijoje galime rasti pavyzdį, kas yra tikra bendruomenė ir kaip veikia toks gyvenimo modelis. Pvz., tu gali sulaukti svečių per pietus, nors nieko ir nekvietei, gali sulaukti skambučio į duris apie 20 val., kad ateitumei paragauti pyrago su mėsa, nors tu gal ir nevalgai mėsos. O ką jau kalbėti apie valgymą iš vieno dubens ar žinoti visus kaimynus ir jų vaikus, vaikų vaikus ir draugus; taip pat kartu plauti rūbus, eiti į turgų, pinti vieni kitiems kasas ir dalytis viskuo, ką turi. Gambijoje bendruomenė yra būtina, kad gyventi būtų paprasčiau ir linksmiau. Dauguma žmonių, gyvenančių Gambijoje, neturi galimybės išvažiuoti į sostinę ir smagiai praleisti laiko, todėl pramogų susigalvoja savo bendruomenėse.
Ką verta pamatyti, patirti Gambijoje?
Gambija yra pakankamai išsivysčiusi turizmo srityje šalis, todėl lankytinos vietos bus pritaikytos turistui ir jau šiek tiek praradusios savo unikalumą. Man, kaip neturistinių vietų mėgėjai, labai didelį įspūdį paliko mečetė, stovinti visiškai ant vandenyno kranto (Gunjur Sand Dunes Mosque (Sacred), taip pat vienas įspūdingiausių Makasutu nacionalinių parkų (Makasutu cultural forest). Taip pat būnant šioje šalyje privalu leistis į kelionę Gambijos upe, aplankyti salas, kurios buvo naudojamos vergams pervežti. O visą kitą – gražūs auksiniai paplūdimiai, rankdarbių turgus, Gambijos sostinė ir pagrindiniai miestai – atsiras sąraše jau nuvažiavus ten. Reikia turėti omeny, kad Gambija yra tikrai labai maža valstybė, todėl aplankyti pagrindinius miestus, muziejus ir nacionalinius parkus užtruktumėte ne daugiau nei kelias savaites.
Esu mačiusi ir kelis įdomius turistinius turus, pvz., maisto gamybos ir palmių vyno ruošimo tikrai siūlyčiau aplankyti.
Vizitas ryžių laukuose lietaus sezono metu
Lankantis Gambijoje taip pat verta į savo lankomų objektų ir vietovių sąrašus įtraukti vietinę virtuvę. Per maistą galima pažinti kitą kultūrą. Gambijos virtuvė labai paprasta, už tat, mums, europiečiams, daug įdomiau pasirodys maisto valgymas. Visas procesas atrodo taip: patiesiama didelė staltiesė ant grindų, tada pastatomas didelis metalinis dubuo (dažniausiai jame yra ryžiai ir mėsos arba žuvies padažas su kartu keptomis daržovėmis) ir visi rankomis ima ryžius su padažu ir valgo. Šeimos moterys arba vyrai valgydami padalija mėsos arba žuvies gabalėlius svečiams, kiekvienas turi savo mažą kamputį bendrame dubenyje, iš kur yra valgomas maistas. Vienas iš pagrindinių dalykų, ką eksportuoja Gambija, yra žemės riešutai, todėl labai dažnas atvejis, kad ryžiai bus su žemės riešutų padažu arba žuvis bus pagaminti žemės riešutų tyrėje.
Toks jų valgiaraštis – ryžiai, kelios daržovės, riešutų padažas ir vaisiai. O po maisto būtinai reikia atsigerti labai saldžios ir labai stiprios arbatos „Attaya“. Sau atskiro puodelio greičiausiai negausite, arbata pilstoma į mažas stiklines, mums labiau primenančias stikliukus spiritiniams gėrimams, ir tada du/trys žmonės dalijasi vienu „puodeliu“.
Benachin ir Domoda – kepti ryžiai ir aviena žemės riešutų padaže – du tradiciniai Gambijos ir Senegalo patiekalai vienoje lėkštėje
Kokie kiti artimiausi Jūsų planai, tarp jų ir kelionės?
Dabar, kai jau kraunuosi lagaminą į Kairą, labai sunku pasakyti, kaip atrodys metai ir kokie yra mano ateities planai. Gambijoje supratau, kokia lanksti galiu būti ir kokia „alkana“ kelionėms esu. Visada sakiau, kad labai myliu Lietuvą, man čia visada bus namai, bet Gambija mane įkvėpė namų paieškoti ir kitur.
Labai džiaugiuosi, kad į Gambiją nevažiavau, kai man buvo 18 metų, kai buvau lengvai pažeidžiama, įžeidžiama ir mažiau patyrusi kelionių. Gambija yra smagi šalis, kai nebijai kiekvieno posūkio, kai nebaugu kalbėtis su vietiniais, kai ragauji vietinį maistą, kai kalbiesi su pardavėjais. Man atrodo, kad 18 metų Beata nebūtų to darius ir matytų tik tą Gambiją, kurią parodo medijos, o ne savo tikrąją Gambiją – nes kai keliauji pirmą kartą, viskas atrodo baisu, atrodo, kad visi nori tave nuskriausti. Tad viskam savo laikas.
Pačios kelionės – tai nieko ypatingo, nes pastatai visur panašūs, gatvės irgi nedaug kuo skiriasi, ežerai gal ir skirtingo mėlynumo, bet visgi vanduo… Kelionės atneša žmones, draugus iš skirtingų pasaulio kraštų, su jų patirtimi, nuomonėmis ir įpročiais. Taip po kiekvienos kelionės ir tampi šiek tiek geresnis, šviesesnis ir protingesnis. Ir gal nesusitaupysiu pirmojo milijono iki 30-ties metų, bet jei išmoksiu 30 naujų dalykų ir pasidarysiu 30 kartų geresnė, šviesesnė ir protingesnė, kol sukaks 30 metų, manau, kad tai bus labai geras pasiekimas
Tuo metu, kai straipsnis pasieks skaitytojus, aš jau būsiu Kaire (Egiptas) prie savo darbo stalo.
Ką dar norėtumėte asmeniškai palinkėti visiems keliaujantiems?
Mūsų laikais žmonės tiek daug keliauja, todėl labai norisi palinkėti skatinti atsakingą turizmą. Keliaudami mes turime suprasti, kad esame atsakingi už tai, ką perkame, kur perkame, ką sakome ir kaip rengiamės. Man atrodo mažų mažiausiai nesuprantama, kaip atvažiuojant į musulmonišką (nors ir ne radikalią šalį), turistai gali sau leisti dėtis labai trumpus šortus ar ateiti į muziejų su maudymosi kostiumėlio viršumi, kai visos moterys aplinkui dengiasi galvas, pečius ir kelius. Taip, aš nesakau, kad reikia dengtis viską, bet susivokti ir rodyti pagarbą vietinei kultūrai yra būtina.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką mes perkame ir kodėl. Odiniai rankinukai gal ir atrodo dailiai, o kaina neįtikėtinai stebina – „Europoje tikrai už tokią kainą nerasi“, bet ar nekyla klausimas, kodėl produkcijos kaina tokia žema, iš kur ta oda gauta ir kokiomis sąlygomis ji pagaminta, kas ją gamino?
Kalbant apie pinigus, mano nežmonišką nepasitenkinimą kelia baltųjų „pagalbos“ būdai. Keliose turistinėse vietose (ypač prie Bakao) vaikai yra siunčiami kalbinti baltaodžių, kad nupirktų jiems saldainių ar futbolo kamuolių. Baltas žmogus yra matomas kaip „pirkėjas“ iš gailesčio. Esu mačiusi, kai jauna grupė baltaodžių turistų (spėju, britai) nusipirko milžinišką maišą saldainių ir tiesiog mėtė ant grindų juos vaikams bei kaimo gyventojams. Kai šie krito ant žemės susirinkti saldainių, baltųjų veide mačiau „gelbėtojo“ sindromą. Turint omeny visą kolonistinę praeitį, ar tai tikrai tinkamas būdas?
Niekam nereikia mūsų pagalbos Gambijoje, nieko gelbėti ten nereikia, kaip nereikia gelbėti mūsų čia. Žmonės ten gyvena, nors gyvena sunkiai, gyvena kitaip nei mes Lietuvoje, bet jie irgi laimingi. Ir ten yra tiek piktų, tiek gerų žmonių, tiek dosnių, tiek nelaimingų. Aš tik labai prašau visų turistų, nuomonės formuotojų, kurie kels koją iš Lietuvos, kad pagalvotų apie tai, kur važiuoja, kuo žmonės ten gyvena, kokie yra pagrindiniai jų principai, kuriais jie vadovaujasi, ir ką Jūs keliate į socialinius tinklus. Pasaulyje yra užtektinai daug neteisybės ir melo, nesinori, kad ir kelionės prisidėtų prie to.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asmeninio Beatos Rajeckaitės archyvo
