Aktyvi Trakų karaimų bendruomenės narė Beata Rajeckaitė pastaruoju metu yra retas paukštis gimtuosiuose namuose. Mergina aktyviai keliauja po platų pasaulį, dirbdama užsienio valstybėse, domisi kitų šalių kultūra, istorija.
Prieš keletą metų (4 metus) ji gyveno Gambijoje, po to gyvenimo kelias ją nuvedė į Egiptą, kur praleido faraonų krašte 3 metų. Dabar mergina vėl sugrįžo į Europos žemyną. Pabuvusi kelis mėnesius saulėtoje Italijoje, ji atsidūrė Rumunijoje, o po to persikels į Albaniją.
Priminkite skaitytojams trumpai, kaip atsidūrėte Gambijoje ir Egipte.
Gambija buvo mano pirmoji rimta kelionė į Afrikos žemyną. Atsimenu kai gavau patvirtinimą, kad tikrai esu priimta stažuotei Bandžiulyje (Gambijos sostinėje) jaučiausi tokia laiminga ir pasimetus, nelabai žinojau ko tikėtis. Tada Vystomojo bendradarbiavimo platforma išsiuntė mane ir kelias koleges iš Vokietijos ir Vengrijos į stažuotę dirbti su vietiniais verslais ir padėti plėstis vietiniam startuoliams verslumo ir entreprenerystės klausimais.
Skrisdama galvojau kaip atrodys mano kasdienybė, kur valgysiu ir ką valgysiu, kur miegosiu ir kaip nuvažiuosiu iki darbo. Buvo baisu, galvojau o ką darysiu jei pasimesiu, ką darysiu jei pamesiu telefoną, ką reikės daryt ir kur kreiptis jei susirgsiu, o kas bus jei niekas nekalba angliškai, o kas bus jei aš nežinau kaip tiksliai angliškai pasakyt kas man yra.. Tokių klausimų buvo daug, dabar jau juokinga apie juos pagalvoti. Dabar puikiai žinau, kad nėra (beveik :)) padėties be išeities. Ir negatyvioms mintims užpuolus stengiuosi vadovautis paprastomis taisyklėmis:
a. Viskas yra pataisoma, jei nepatiks, visada galėsiu važiuoti namo.
b. Tiek daug žmonių jau tai padarė, padarysiu ir aš.
c. Ką padarysiu šiandien nebeatrodys baisu rytoj.
Dabar viskas jau atrodo daug paprasčiau ir gal net juokinga. Grįžus iš Gambijos iškart puoliau ieškoti darbo Afrikos žemyne. Žinojau, kad noriu pamatyti daugiau pasaulio. Egiptas sužavėjo kaip startuolių epicentras šiaurės Afrikoj. Neneigsiu, senovės Egipto kultūra ir milijoninis miestas mane žavėjo ne ką mažiau. Po pirmų metų Egipte mano buvusi kolegė pakvietė dirbti vienam iš startuolių su žmogiškaisiais ištekliais ir struktūros kūrimu, net nepastebėjau kaip prabėgo trys metai Egipte. Tiek puikių, įdomių ir įkvepiančių draugų, kolegų ten sutikau, tiek daug išmokau apie save, kultūrą, santykius ir darbą.. Bet iki šio manau, kad svarbiausia mano pamoka Egipte buvo labai žmogiška ir asmeninė: visi mes esame žmonės, visi mes norim to paties.
Mano dvi artimiausios draugės Egipte buvo iš Brazilijos ir Indijos, šiuo metu aš rašau iš Rumunijos, o mano kolegės dirba Malaizijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Nors visos nusprendėm palikti Egiptą dėl skirtingų priežasčių, niekada nepamiršiu mūsų pokalbių apie šeimą, vaikystę, maistą ir draugus. Visos iš labai skirtingų šalių, žemynų, bet visos puikiai atsiminė savo pirmus kartus prie jūros, kaip krėtė išdaigas savo jaunesnėms sesėms, kaip tėvai nupirkdavo tortus gimtadieniui. Visos juokdavomės, kad tėčiai visur elgiasi kaip tėčiai, o mamos visada mamiškos.
Pasaulis didelis ir spalvotas ir nors kalbam skirtingom kalbom, užaugom skirtinguose žemynuose, mokėmės skirtingus dalykus namus ir šilumą radome viena kitoje.
Kokie keliai Jus atvedė į Italiją? Ką ten veikėte?
Kelionė į Italiją buvo labai netikėtas sprendimas. Kai praeitų metų pabaigoje grįžau į Lietuvą su draugais kalbėjom, kad laikas išvažiuot kažkur mėnesiui ir pagyvent kur šilčiau. Tuo metu mano draugė iš Kroatijos man paskambino ir sakė, kad man jau laikas grįžti į Europą, o draugei iš Lietuvos kilo idėja važiuot į Palermo. Tada būdama Anykščiuose paklausiau jos “O kodėl Palermo”, o ji besijuokdama atsakė “Nes gerai skamba”. Tada pasijuokėm ir negalvojau, kad tai tikrai nutiks. Sausio penkioliktą dieną ateinančių metų visi kėlėm taurę mūsų naujuose namuose Palermo. Ši istoriją man visada bus pavyzdys kaip kartais reikia tik vieno susitarimo, kaip viskas prasideda nuo paprastos idėjos.. Ir tai ne tik apie keliones, tai apie viską.
Reikia tik išdrįsti svajoti, ne viską gyvenime priimti rimtai. Kartais kas skamba gerai ir yra gerai. Mėnesis Palermo pavirto dviem nuostabiais mėnesiais meilės maistui, pasivaikščiojimais siaurom Sicilijos gatvelėm, daug juoko, kelionių ir kvailiausi prisiminimų apie jaunystę, šokius, muziką ir draugystę.
Dabar jau esate Rumunijoje. Kuo užsiimate? Kaip Jums atrodo ši šalis, jos kultūra, žmonės? Ką patartumėte aplankyti?
Rumunija buvo logistiškai palankus sprendimas. Turėjau suplanuotus kelių dienų mokymus Rumunijos mieste šalia juodosios jūros pakrantės (nuotrauka) ir kai planavome keliones šiais metais Rumunija nebuvo mūsų planuose. Bet dėl mokymų ir smalsumo aplankyti Drakulos pilį nusprendėm mėnesį apsistoti Bukarešte, Rumunijoj. Po Italijos Rumunija atrodo daug paprastesnė, labiau primena Rytų Europos miestus. Žmonės be galo draugiški, o maistas primena namus. Vienas iš pagrindinių Rumuniškų patiekalų yra Sarmale, nors skamba egzotiškai skonis ir išvaizda yra lygiai tokie patys kaip mūsų gerai pažįstami Balandėliai.
Turiu pripažinti, kad važiuojant į Bukareštą tikėjausi visai ko kito nei gavau atvykus čia. Nors didelės gatvės ir užmiesčio rajonai labai primeną Savanorių prospektą ir Fabijoniškes Vilniuje, miestas pilnas tarptautinių įmonių, jaunimas ir net vyresnės kartos puikia kalba angliškai. Mieste daug galerijų, muziejų, gatvės meno ir kultūros. Rumunija nustebino savo modernumu, naktinio gyvenimo kultūra ir ypatingai maloniais ir padėti pasiryžusiais žmonėmis.
Mano geras draugas, kurį sutikau Egipte, šiuo metu gyvena Rumunijoj, vieną vakarą keldami rumuniško vyno taurę abu juokėmės, kad man Rumunija primena Lietuvą, o jis sakė, kad žmonių šiltumu ir jaukumu jam Rumunija primena Egiptą. Ir eilinį kartą teko priminti sau, kad namai gali būti visur.
Rumunija yra didelė valstybės, bet gamtos mėgėjams siūlau aplankyti Transilvaniją. Čia daug gamtos, kalnų, ežerų ir pilių. Maži mieli miesteliai primenu pietų Italiją ir Prancūziją. O autentiškos pilys ir architektūriniai paminklai mena Rumunijos istoriją ir legendas, čia jų daug ir ne tik apie Drakulą.
Po 2 mėn. vyksite į Albaniją. Kodėl būtent ji?
Šiuo metu bandausi ir testuojuosi vadinamą “skaitmeninio klajoklio” (“Digital Nomad”) gyvenimo ir darbo būdą. Apibūdinimas tokio gyvenimo būdo paprastas- namų nėra niekur arba jie visur. Tai reiškia, kad skaitmeninis klajoklis dirba nuotoliniu būdu ir keičia gyvenamąją vietą neturint vienos gyvenamosios bazės.
Keliauti ir dirbti visada atrodė pasakiška svajonė, anksčiau galvojau, kad keliauti daug teks su darbo reikalais, bet tada supratau kad tokiu būdu mano kelionės yra ribojamos organizacijos kurioje dirbu laiko ir šalių pasirinkimo klausimu. Vis dažniau matoma ir pritaikoma nuotolinio darbo taisyklė. Taigi dirbti iš namų gali jau dauguma darbuotojų, todėl aš pagalvojau, kad dirbti nuotoliniu ir keliauti gali būti mano pasirinkimas.
Šiuo metu Albanija atrodo kaip puiki vieta būti Europoje, netoli namų, pažįstamų kultūrų, bet tuo pačiu metu mėgautis pasakiškai paplūdimiais, kalnais ir viduržemio jūros kultūra, lėtesnių gyvenimo ritmu. Italijoj daug juokėmės, kad Italai puikiai įvaldę “Dolce far niente” (liet. saldaus nieko neveikimo) gyvenimo būdą. Balanso tarp tokio gyvenimo ir darbo ieškosiu Albanijoj. 2016 metais lankiausi Albanijoje kelis kartus, bet tada teko aplankyti tik Tiraną, kuri tuo metu man visiškai jokio teigiamo įspūdžio nepaliko. Bet kelionės ar bent jau kelionių krypčių pasirinkimai labai priklauso nuo vidinės būsenos ir nuotaikos. Daugumai toks mylimas ir idealizuojamas Paryžius man niekada nepatiko, Milano niekada neskaičiau savo mėgstamu miestu, o Londone nesijaučiau kaip filme. Kažkam labai mylimi ir patinkantys miestai man susižavėjimo nekelia, o mano lokacijų pasirinkimai nepateisina kitų lūkesčių. Šiuo metu norisi ramumos ir labai gero šilto oro, ne per daug perkrautų paplūdimių ir ramybes. Albanija bus puiki vieta atsipalaiduoti, dirbti ir mėgautis viduržemio jūra.
Kokios dar šalys Jūsų akiratyje, planuose? Ką ketinate toliau veikti?
Šiuo metu esu Rumunijoje ir ketinu kelis mėnesiu praleisti Albanijoj, po Albanijos planuoju praleisti vasarą Trakuose (jau labai seniai reikėjo, vasaros Trakuose nepraleidau jau turbūt kokie penki, jei ne daugiau metų). Po pasakiškai laumiškos vasaros Trakuose, laukia vestuvės Portugalijoj. Tada jau tikiu, kad būsiu pasiruošusi šiek tiek labiau egzotiškų kelionių pasirinkimui. Akys vis labiau krypsta link Indijos ir Indonezijos.
Smagiausia dalis planų yra ta, kad jie gali pasikeisti. Priklausomai nuo oro sąlygų, nuotaikų ir vidinio noro. Kartais norisi triukšmingų miestų, kartais ramių paplūdimių, o kartais įspūdingų nuotykių džiunglėse. Šie metai man asmeniškai yra skirti mėgautis, keliauti ir pažinti, išmokti klausytis vidinio balso.
Ką Jums apskritai reiškia kelionės, kitų šalių pažinimas? Ką rekomenduotumėte žmonėms, bijantiems keliauti ir kažką keisti savo gyvenime?
Man kelionės reiškia laisvę ir informaciją. Kelionės labai dažnai reiškia išėjimą iš komforto zonos, svarbių įvykių namie praleidimą, rutinos neturėjimą. Kartais draugams pajuokauju, kad labai atsibodo neturėti gražių daiktų, nes žinai, kad greičiausiai negalėsi daiktų vežtis su savimi. Bet kelionių metų sutikti žmonės, sukurti prisiminimai ir pažintos kultūros su manimi išliks visam gyvenimui.
Jaučiu, kad pastaruoju metu medijose kelionės yra labai glorifikuojamos, kad tai privaloma, būtina, reikalinga. Taip, kelionės labai padeda pažinti save, įsigilinti į tai kas tau svarbu ir kas tau patinka, keliaujant daug laiko praleidi vienas su savo mintimis, ne visiems žmonėms tai yra priimtina ir patogu. Dažnai kelionėse tenka prisitaikyt: nauji namai neturės tavo kavos aparato, parduotuvėse visi produktai bus nepažįstami, nežinosi kur nusipirkti tau reikalingą knygą ir kai kartais norisi jaukaus, mielo kampo- jo neturėsi.
Keliaujant taip pat dažnai tenka klausti, klausyti, kalbėtis su skirtingais žmonėmis, kartais tie žmonės irgi nepatinka, kartais pasidalina detalėmis, kurios liks su tavim visą gyvenimą. Man kelionės yra pasirinkimas susipažinti, išmokti ir išbandyti save. Gal ne visiems to reikia, tik kaip žinoti, kad tau nepatinka braškiniai ledai, jei niekada jų neragavai?
Bijoti keliauti yra normalu, mes bijome visko kas mums nėra pažįstama. Man kartais kyla jaudulys keliauti kai ilgai nesu skridusi, atrodo, kad dingo mano nuotykių troškimas, bet tik įsėdus į lėktuvą vėl dėkoju sau už ryžtą ir nenumaldomą smalsumą. Kelionių baimės dažnai yra susijusios su išankstiniais nusistatymais apie kuriuos papasakojo kaimynas ar perskaitė laikraštį. Aš dažnai girdėdavau, kad jei gyveni Egipte tai jau ten turbūt visur viską įkyriai pardavinėja, bando apgauti ir visi gyvena piramidėse. Kai buvau Kosove girdėjau, kad ten dar karas ir visi šaudosi aplink, kai buvau Gambijoj mane bandė įspėti apie mistiškas ligas ir plėšikus, Silijoje sakė saugotis kišenvagių… kas juokingiausia, kad dažniausiai patarimus žarsto būtent tie, kas nėra ten buvę, bet visko iš visų girdėję.
Socialinių medijų laikais reikia išmokti vertinti situaciją kritiškai, dažnai medijose bendrine prasme žmonės mėgsta dalintis skandalingais pavyzdžiais ir skambiomis antraštėmis. Kadangi informacijos srautas yra milžiniškas mes natūraliai nebespėjam atsirinkti kas yra tikrą, o kas tik skamba įdomiai, egzotiškai. Aš siūlau kaimynų patarimus išklausyti, bet visada išvadas pasidaryti patiems. Ar būtina lipti per savo komforto zoną ir keliauti ten, kur nepažįstama, gal net šiek tiek baisu- ne. Ar galima- taip.
Kaip dažnai grįžtate į gimtuosius Trakus? Čia Jūsų šeima, draugai, karaimų bendruomenė, kaip puoselėjate ryšį su jais.
Grįžtu rečiau nei norėčiau, pastaruoju metu jaučiu, kad vis labiau nyksta “šaknų” jausmas kas liečia lokaciją. Namai yra ten kur širdis, o širdį galimą palikti skirtingose vietose. Kelis metus jau beveik tapo tradicija tėvams ir artimiems draugams aplankyti mane ten, kur esu apsistojus. Vis juokauju, kad tai puiki galimybė mano mylimiems žmonėms prisiversti keliauti, o ir aš juos dažniau pamatau. Bet šiai vasarai jau taip susiklostė, kad bus draugų vestuvės Lietuvoje ir Portugalijoje, todėl grįžti į Europą link vasaros buvo sąmoningas logistiškas sprendimas. Pabūti šalia draugų ir artimųjų, praleisti vasarą Trakuose ir pasimėgauti ežerais, ilgais vakarais ir laužais.
Labai džiaugiuosi, kad mano šeima ir draugai prisitaiko prie esamos situacijos ir kartu išmokom palaikyti ryšį nuotoliniu būdu.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Beatos Rajeckaitės asmeninio albumo nuotraukos
