Beata Rajeckaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Energingą, drąsią ir savimi pasitikinčią Trakų karaimų bendruomenės narę Beatą RAJECKAITĘ galima drąsiai vadinti pasaulio piliete. Šalių, kuriuose ji gyveno ir dirbo, sąrašas driekiasi nuo Europos iki Afrikos. Jai teko vienerius metus dirbti Gambijoje, po to trejus – Egipte. 2023-ieji jai buvo dosnūs ir savo namais ji galėjo vadinti Italiją, Rumuniją bei Albaniją. Vasarą mergina buvo grįžusi į gimtuosius Trakus. Pasibaigus atostogoms ji vėl išskleidė sparnus ir leidosi į dar vieną gyvenimo nuotykį – į saulėtąjį Kiprą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad „namai yra ten, kur yra širdis, o širdį galima palikti skirtingose vietose“. 

Kai š. m. pavasarį kalbėjomės su Jumis, buvote Rumunijoje ir dalijotės įspūdžiais iš šios šalies bei laukėte, kada vyksite į Albaniją. Ten praleidote 3 mėn. Kaip Jus sutiko ši Balkanų valstybė ir kokius prisiminimus iš jos išsivežėte?

Atsimenu, kai 2015 m. pirmą kartą nuvykau į Balkanų šalį – Serbiją, man ji atrodė gana egzotiška, bet tuo pat metu ir visai pažįstama. Gyventojų mentalitetas yra labai panašus į mūsų, bet kvapai, kultūra, maistas atrodo egzotiškai (dabar, kai pagalvoju apie tai, net pasidaro juokinga). Iš tiesų, yra didelis skirtumas tarp Balkanų valstybių. Kiekviena šalis turi savo kultūrą, skirtingą raidą, žmones ir miestus.

Šiais metais tris mėnesius praleidau Albanijoje ir tikrai galiu pasakyti, kad likau labai sužavėta – puikus oras, pasakiška gamta, kalnai, jūra, maži mieli miestai ir žemos kainos. Daugiausiai laiko praleidau pietų Albanijoje, aplink Serandos miestą, nors pakeliauti teko po visą šalį. Pasakiško grožio balti paplūdimiai, mėlynas vanduo ir nuostabūs kalnai tikrai paverčia Albaniją viena mėgstamiausių Europos šalių. Prieš atvykstant į Lietuvą, kelias savaites praleidau Kroatijoje ir Juodkalnijoje. Nors ten taip pat be galo graži gamta ir mieli žmonės, bet Albanija sužavėjo mane savo neatrastais ir dar globaliu mastu nelabai pramintais turistiniais takais.

Pasibaigus vasaros atostogoms atsidūrėte Kipre. Kaip Jūsų planuose atsirado ši valstybė ir ką ten veikėte?

Kipras buvo puikus pasirinkimas mėnesio darbostogoms (angl. workation; liet. laikas, kai darbas derinamas su atostogomis, išvykomis už darbovietės ribų) su drauge. Šią vasarą Trakuose vedžiojant draugės šunį visai netikėtai išsikalbėjome, kad būtų labai smagu kažkur kartu pakeliauti. Su mūsų abiejų kelionių planais, darbais ir hobiais suplanuoti paprastas atostogas būtų buvę labai sudėtinga, todėl pasiūliau jai pasinaudoti galimybę mėnesį laiko padirbėti iš namų ir važiuoti dirbti kažkur prie jūros, nes Lietuvoje jau darėsi šaltoka. Patikrinus bilietų kainas, vizas ir orų prognozes mes nusprendėme, kad Kipras bus puikus variantas, o po kelionės – draugei grįžti į Lietuvą, o man – išskristi į JAV.

Po vos kelių savaičių jau turėjome įsigijusios bilietus ir galėjome leistis į mūsų nuotykį, todėl labai džiaugiuosi, kad abi tam išdrįsome, daug laiko praleidome dirbdamos prie baseino, vakarais vaikščiodamos prie jūros, o savaitgaliais keliaudamos po salą. Manau, kad mes tai prisiminsime visą gyvenimą, o geresnio laiko nei šiandien tam įgyvendinti net negalėčiau įsivaizduoti.

Kur keliai Jūs nuvedę yra šiuo metu?

Dabar jau rašau jums iš Hjustono, kur šiuo metu dalyvauju konferencijoje su savo kolegomis. Nedaug esu pasakojusi apie savo darbą ir kaip galima keliauti bei dirbti vienu metu, bet ši kelionė į Hjustoną buvo labai išskirtinė ir ypatinga.

Nuo sausio mėn. pradėjau dirbti naujame darbe ir savo kolegas per dieną matau bent kelis kartus vaizdo skambučių metu. Mes esame visiškai nuotoliniu būdu dirbanti įmonė, turinti darbuotojų iš Lietuvos, Italijos, Serbijos, Amerikos, Filipinų ir kt. Šios kelionės metu pirmą kartą gyvai susitikau su savo kolegomis ir įmonės vadovu.

Niekam nėra paslaptis, kad esu didelė nuotolinio darbo mėgėja. Džiaugiuosi galėdama rinktis šalis, kuriuose gyvenu, džiaugiuosi, kad nereikia važiuoti iki biuro bei gyventi rytiniais ir vakariniais kamščiais. Labai džiaugiuosi, kad nereikia prisirišti prie jokių aprangos kodų ir galiu dirbti iš keisčiausių, smagiausių, skaniausių ir man patogiausių pasaulio kampų. Paskaičiavau, kad vien šiais metais dirbau iš maždaug 100 skirtingų vietų: paplūdimių, laivų, kavinių, restoranų, prekybos centrų, autobusų, lėktuvų, oro uostų, draugų namų, viešbučių, baseinų, muziejų, automobilių, traukinių stočių ir kt. vietų.

Bet kaip ir minėjau, ši kelionė man buvo labai ypatinga, nes pirmą kartą gyvai susitikau su savo kolegomis. Vėl reikėjo prisiminti, ką reiškia verslo aprangos kodas, vėl reikėjo gyvai spausti rankas klientams ir kviesti juos vakarieniauti, vėl reikėjo gyvai planuotis veiklas ir stebėti kūno kalbą, kurios daug lieka už kadro skambučių metu.

Džiaugiuosi, kad galėjau prisiminti, ką reiškia gyvi susitikimai ir konferencijos, bet jau esu visiškai „pasikrovus“ ir pasiruošusi dirbti iš neįprastų ir man mielų vietų su sportbačiais vietoje aukštakulnių.

Kelionės į Jūsų gyvenimą atnešė daug atradimų, naujovių, keitė ir formavo Jus kaip asmenybę bei padovanojo antrąją pusę. Kaip Jums sekasi su vaikinu įveikti kultūrinius skirtumus, ar puoselėjate savo tautinius papročius  ir kokie yra Jūsų ateities planai?

Jau esu sakiusi, kad kelionės mane daro geresniu žmogumi. Keliaujant išmoksti daugiau klausytis, mažiau teisti, daugiau galvoti apie kontekstą, išeiti iš savo komforto zonos. Mokėjimas priimti kultūrinius skirtumus ir skirtingas asmenybes yra svarbi keliavimo dalis.

Su draugu kultūrinių skirtumų turime nedaug, abu esame labai atviri ir galintys / norintys prisitaikyti. Mano draugas gimė ir augo JAV, didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Niujorke, o vėliau persikraustė į mažesnį miestą Pietų Karolinos valstijoje. Mes susipažinome, kai aš dirbau Kaire, o jis atvažiavo atostogauti. Dabar suprantu, kad tų kultūrinių skirtumų tikrai nėra daug, nes abu esame kilę iš vertybiškai panašių šeimų, su panašiomis patirtimis ir ambicijomis.

Vienas iš kultūrinių skirtumų, bendraujant su žmonėmis iš Amerikos ir ką laikui bėgant aš pradėjau labai vertinti savo vaikino elgesyje, tai – pozityvumas. Taip, kartais jis perdėtas ir labai saldus, mums, lietuviams, gal atrodytų net netikras, bet sunkiose gyvenimo situacijose aš pastebėjau, kad pozityvus mąstymas suteikia paprastumo ir lengvumo. Taip pat labai vertinu amerikiečių individualumą, norą ir galėjimą leisti visiems gyventi savo ritmu bei stiliumi. Amerika yra milžiniškas skirtingų kultūrų mišinys, todėl tie, kas augo dideliuose miestuose, dažnai yra susipažinę su skirtingomis kultūromis ir jau yra pripratę priimti žmones tokius, kokie jie yra, nebandant jų pakeisti ar asimiliuoti.

Laikui bėgant taip susiformavo ir susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad aš pradėjau dirbti Amerikos įmonėje ir šiuo metu abu planuojame praleisti šv. Kalėdas, Naujuosius Metus su jo šeima Pietų Karolinoje.

Vasarą leidome laiką Trakuose, kartu su mano šeima ir draugais, todėl sąžininga atrodo jų šeimai svarbias šventes praleisti kartu.

Ar esate susidėliojusi kitų metų kelionių grafiką – kur planuojate gyventi, dirbti? Galbūt turite patarimą tiems, kurie norėtų irgi panašiai kaip Jus išdrįsti keliauti ir dirbti svetur?

Pastaruoju metu svarstome, kad su kelionėmis reikėtų kiek pristabdyti, pabandyti sėslesnį gyvenimo būdą, daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais. Dažnai keičiant gyvenamąsias vietas labai sunku sukurti gilų ir prasmingą ryšį su ten sutiktais žmonėmis, o šeimai ir draugams jau darosi sunku atsiminti, kur esame. Apie ateities kelionių planus dar daug papasakoti negaliu, bet sausio mėnesį kelioms savaitėms išskrendu į Tailandą, kur susitiksiu su savo draugėmis iš mokyklos laikų. Ši kelionė bus kiek kitokia nei mano pastarosios, kurios buvo susijusios su darbu ar darbostogomis, bet atostogos visada atneša daug laimės, o jas planuoti jau tapo mano hobiu.

Kalbant apie patarimus, tai siūlau nebijoti, o gal bijoti ir reikia, bet vis tiek imti ir padaryti. Siūlau išmėginti, ar toks gyvenimo būdas Jums tinka, ar nepavargstate, o gal Jums reikia turėti namus? Gal Jums patinka tos kelionės, kurios yra tik atostogos, o dirbti norite biure? Visi mes skirtingi, todėl rekomenduoju klausyti savo širdies, mėginti, klysti ir vėl bandyti iš naujo.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums sėkmės siekiant savo svajonių ir įgyvendinant užsibrėžtus tikslus.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš asmeninio Beatos Rajeckaitės archyvo

„Skaitmeninis klajoklis: Beatos Rajeckaitės patarimai

Nusprendžiau šiek tiek giliau pasidalyti, kas slepiasi už gražių vaizdų ir nuolatinių kelionių. Tikrai manau, kad toks gyvenimo būdas, kokį šiuo metu esu pasirinkusi aš, nėra priimtinas visiems. Bet tikiuosi, kad papasakodama daugiau smulkmenų, įkvėpsiu žmones prisijungti prie „Skaitmeninio klajoklio“ (angl. digital nomad) gyvenimo būdo.

„Skaitmeninio klajoklis“ – tai žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą, o gal ir net daug darbų. Ką tai reškia? Darbas šiais laikais nėra „pririštas“ prie biuro ar konkrečios kėdės. Daugelis mūsų gali dirbti iš bet kur: namų, močiutės sodo, draugės sofos, laivo, viešbučio arba kavinės jūros pakrantėje.

Man, kaip ir daugeliui mano kartos lietuvių, visada buvo įdomu keliauti. Pradėjau seniai, bet tik prieš kelerius metus nuoširdžiai pajaučiau, ką reiškia neturėti „namų“. O gal reikėtų sakyti, kad „namų“ sąvoka išsiplėtė, aš tik neturiu „namo“.

Kaip tapti skaitmeniniu klajokliu, arba paprastai keliauti pilnu etatu?

1. Visiškai nuotolinis darbas. Daug įmonių siūlo hibridišką darbo modelį, kur kelias dienas per savaitę einate į biurą, o kelias dirbate iš namų. Bet daug įmonių visame pasaulyje siūlo visiškai nuotolinį darbo modelį arba galimybę ilgą laiką dirbti ne iš namų, o iš bet kokios pasaulio vietos.
2. Reikėtų išmėginti, ar toks gyvenimo būdas Jums tinkamas. Manau, kad iš romantinių filmų jau išmokome, kad ne viskas yra auksas, kas auksu žiba. Ne visos meilės istorijos baigiasi nukritusiu bateliu ir svajonių puota, ne visiems darbuotojams reikia tapti „skaitmeniniais klajokliais“. Visada siūlau išvykti mėnesiui ir pamėginti.
3. Suplanuoti pirmąją kryptį. Jei esate kaip aš, žmogus, kuriam patinka turėti planą, siūlau susirasti pirmąją šalį, kurioje apsistosite. Sugalvokite, kiek laiko planuojate ten praleisti. Gyvenantiems Europoje labiau siūlau rinktis tokias kryptis kaip Albanija, Rumunija, Italija, Ispanija. Rinkitės didelius miestus, kur bus panašių bendraminčių ir bendro darbo erdvių. Jei nenorite gyventi dideliame mieste, labai gerai apgalvokite, kokius trūkumus turi maži miestai (internetas, paslaugos, parduotuvės, kalbos barjeras ir t. t.).
4. Logistika. Kitas žingsnis yra nusipirkti bilietus. Tada jau viskas tampa realybė ir, rodos, kelio atgal nebėra. Bet tik nusipirkus bilietus siūlau pradėti ieškotis buto išsinuomoti, bendro darbo erdvės, domėtis interneto pasiekiamumu ir kitomis detalėmis, reikalingomis darbui ir savaitgalio kelionėms.
5. Krauti lagaminą ir pirmyn. Aš labai patariu dėtis kaip įmanoma mažiau daiktų, neapsikrauti daug nereikalingų rūbų ar kitų aksesuarų. Susidėkite tik daiktus, kurių Jums reikės dirbti, keliauti ir mėgautis kelione.

Toks gyvenimo būdas skamba lyg visiška svajonė. Atsikeli ryte, kiekvieną mėnesį eini gerti kavos į vis kitą kavinę, susipažįsti su žmonėmis iš viso pasaulio, keliauji ir dirbti vienu metu, kiekvienas savaitgalis – lyg atostogos. Bet taip gyvenant sunku sukurti prasmingus ir ilgalaikius santykius, kartais pavargsti turėti mažai daiktų, norisi rutinos, savo namų, ramumos ir nustoti bėgti. Todėl visada kviečiu pamėginti, o bijantiesiems – išdrįsti.

Beatos Rajeckaitės asmeninio albumo nuotraukos