Trakų pilies griuvėsiai XIX amžiuje. Piešta Napoleono Ordos
Šiandien, t. y. 2022 m. birželio 3 d., penktadienį, į Trakus atvyksta daugybė Lietuvos gerbiamiausių profesionalių istorikų – profesorių – idėjinių Juodojo Metraštininko (pagal Justiną Marcinkevičių) gerbėjų, kurie mums dar kartą „įrodinės“, kad Trakų gimtadienis – 1322 m. rugsėjo 8 d. (nes tai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Vytauto numatytos karūnacijos diena). Pasirašo: Lietuvos istorijos instituto dr. Darius Baronas, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Alfredas Bumblauskas. O Baltasis Metraštininkas tvirtina – buvo kitaip (žr. http://dobilas.kirvelis.lt/files/TRAKAI_tretieji2.pdf).
Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė (dabar – LR seimo narė) dar 2021 m. kovo 9 d. raštu (Nr. MP 3E35), kreipėsi į Lietuvos istorijos I-to LDK istorijos skyrių „Dėl Trakų miesto įkūrimo datos nustatymo“, o jau balandžio 6 d. gavo autoritetingų mokslininkų dr. Dariaus Barono ir prof. habil. dr. Alfredo Bumblausko išsamų atsakymą, kuriuo išvadoje rekomenduojama: „siūlome Trakų miesto gyventojams prisiminti, kad jie yra tikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžio laboratorija, ką jau seniai yra pažymėjęs istorikas dr. Stephen C. Rowell. Iš to seka kitas siūlymas – 2022-aisiais Trakai galėtų minėti savo 700-metį (1322–2022), ir tą daryti rugsėjo 8 d. (per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Vytauto numatytos karūnacijos dieną).
Bet tai Juodųjų Metraštininkų rekomendacija, kuria remiantis Trakų rajono savivaldybės taryba jau nutarė šią dieną laikyti Trakų gimtadieniu ir 2022 m. rugpjūčio 8 d. paminėti jubiliejų – Trakų 700-metį. Bet šie istorikai ir Trakų savivaldybė nemato ir / ar nenori matyti svarbiausio – Trakų aukščiausio kalno, šiandien vadinamo Bernardinų kalnu, senosios istorijos.
Trakų Bernardinų kalnas ~1275–1495 m. ir šiandien
Juodasis Metraštininkas visada rašo tik tai, kas patinka ar turi patikti valdovui-viršininkui-valdžiai ir kaip tik jų rankraščiai buvo ir yra saugojami archyvuose, pagal kurių užrašymus profesionalūs istorikai, laikydamiesi principo, kad tai buvo ten ir tas, taip, nes taip yra užrašyta – todėl tai ir yra tikra tiesa. Už tai jie gauna vardus ir pagarbą visuomenėje.
Bet atsiranda ir Baltieji Metraštininkai, kuriems prisireikia tikresnės tiesos, tokios, kuri neužrašyta ar užtrinta, pranykusi, kadangi tada ji netiko valdovui-valdžiai. Bet šią tiesą galima išsamprotauti loginės analizės keliu, loginės fantazijos-hipotezių kūrybos ir tolimesnių tyrimų falsifikacijos, gamtamokslininkų vadinamu neopozityvizmo metodu.
Tokiu mokslo-poezijos (Science Poiesis) metodu besiremdamas šiandien Baltasis Metraštininkas teigia: Trakų medinė pilis su pavadinimu Trakai atsirado staigiai ant ežeryno salos aukščiausio (šiandien vadinamo Bernardinų) kalno prieš ~750 metų (~1275 m.), Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Traidenio ir Sirpučio iniciatyva, iškilus pavojams Kernavei dėl totorių, Haličo–Volynės bei kryžiuočių to meto karinių agresijų.
Juodieji Metraštininkai šiandien teigia, kad jau nuo seno žinoma, kad pirmą kartą Trakai yra paminėti XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant 1337 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusią kovą ties Panemunėje buvusia Vokiečių ordino Bajerburgo pilimi, kurios metu žuvo vardu nepaminėtas Trakų kunigaikštis. Siaurai ir vien tik prie pirmo rašytinio paminėjimo prisirišus įmanoma šią datą laikyti Trakų įkūrimo data. Vis dėlto mes nesiūlytume šios datos rinktis kaip simbolinės Trakų įkūrimo datos, iš dalies dėl to, kad toks siužetas nėra akivaizdžiai tiesiogiai susijęs su Trakais, o jo potencialas plėtoti prasmingą naratyvą apie Trakų istorinę ir kultūrinę reikšmę vertintinas kaip nedidelis.
Baltasis Metraštininkas mano priešingai – aiškina, kodėl tai labai svarbu (žr. https://www.krastozinios.lt/2021/03/14/23/39/kas-tas-traku-kunigaikstis-zuves-prie-veliuonos-1337-m/): Trakų kilmės pradžia yra labiau susietina su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu (1220–1282), jo broliu Sirpučiu, jų anūku Lizdeika (Gedimino bendraamžiumi), o taip pat Kęstučio bendraamžiumi Viršuliu Lizdeikaičiu, kuriam žuvus 1337 m. prie Veliuonos, puolant Bajerburgą, Kęstutis tapo Trakų kunigaikščiu. Ir gal ypač su Astiko Sirputaičio sūnumi – Vaišundu – Kristinu Astikaičiu (1363–1443), kuris, kaip rodo istoriniai dokumentai, yra gimęs Trakų ežeryno vienos salos aukščiausio kalno medinėje pilyje, ir buvo Radvilų dinastijos pradininkas (žr. 2 ir 3 pav.).
Vaišundas-Kristinas Astikas (gimęs 1363 m. Trakų Salos medinėje pilyje, miręs 1443 m. Kernavėje – Deuklebiškėse) – Vytauto Didžiojo (gimusio 1350 m. Senuosiuose Trakuose, mirusio 1430 m. jau Trakuose) ištikimiausias beveik bendraamžis bajoras-palydovas. Jo proseneliai (Traidenis, Sirputis, o gal Narimantas Kernaviškis?) ~1275 m. ant Galvės ežeryno aukščiausio salos kalno pastatė medinę pilį, pavadino Trakais, kurios valdymas vėliau atiteko Lizdeikai (~1280–1340), po to Vaišundo seneliui Viršuliui Lizdeikaičiui (~1300–1337) žuvusiam 1337 m. prie Veliuonos, o dar vėliau tėvui – Astikui Sirputaičiui (~1340–1400).
Priedas – Astikų ir Radvilų herbas – Trimitai (lenk. Trąby)
Tuo tarpu Gediminaičiai – Gediminas, Kęstutis ir Vytautas buvo vėlesnieji – antrieji trakiečiai, kurie labiausiai Trakus išvystė ir išgarsino jau ant Traidenaičių istorinio palikimo pamato. Traidenaičiai, kurių kilmė – Musės upės baseinas – Kernavė labai artimai bendravo, kartu žygiavo į karus su Šventosios upės aukštupio – Užpalių–Anykščių krašto Butigeidžiais-Butiveidžiais-Butvydais bei Dūkštos upės, galimais Vytenio Buivydais (reliktai – Deuklebiškės – Buivydiškės ir Pilaitė prie Vilniaus m. Viršuliškių mikrorajono).
Juodieji Metraštininkai taip pat teigia:
- Antra vertus, manome, kad būtina didesnę pažintinę, o tuo pačiu ir simbolinę reikšmę priskirti iš Lietuvos metraščių gerai žinomai Vilniaus įkūrimo legendai. Verta pažymėti, kad Lietuvos metraščių tradicija užsimezgė pačioje XIV a. pabaigoje, t. y. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Tai buvo toks metas, kai Vytautas ir jo amžininkai dar galėjo kai ką prisiminti, fiksuoti ir ateinančioms kartoms perduoti apie Gedimino epochą. Tai buvo įprastas visiems laikams būdingas trijų kartų atmintį siekiantis gyvosios atminties žemutinis horizontas. Todėl turime pakankamai rimtą pagrindą manyti, kad, nenusižengdami istorinės tiesos ieškojimo imperatyvui, Vilniaus įkūrimo legendoje galime aptikti tam tikrą tiesos grūdą. Ši įžvalga taikytina ir Trakų atžvilgiu. Bychovco kronikoje aprašoma, kaip Lietuvos valdovas Gediminas savo sostinę perkėlė iš Kernavės į Trakus, o iš Trakų į Vilnių.
Nors Vilniaus (ir Trakų) įkūrimo legendos ir ką tik pacituotos ištraukos negalime traktuoti kaip reportažo apie realius įvykius, vis dėlto turime pabrėžti, kad jų simbolinė iškalba gerai dera ir su archeologiniais, ir su istoriniais duomenimis. Pavyzdžiui, naujausi archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad XIV a. pradžioje Senųjų Trakų pilis buvo pastatyta iki tol žmogaus veiklos nepaliestame kraštovaizdyje. Lygiai tokią pat Trakų įkūrimo priešistorę aprašo ir Lietuvos metraščiai. Lietuvos istorijos kontekste – tai labai retas atvejis, kai archeologija ir pusiau istorinės, pusiau legendinės žinios tarpusavyje gražiai dera. Be to, reikia pabrėžti, kad Lietuvos metraščiuose sutartinai pažymima, kad Trakuose Gedimino sostinė buvo trumpai, nes netrukus buvo įkurtas Vilnius. Atsižvelgiant į tai, kad simboline Vilniaus įkūrimo data laikomi 1323 m., manome, kad geriausiai tinkančia Trakų įkūrimo simboline datą galėtų būti 1322 m.
Tokia data gerai derėtų tiek su istoriniais, tiek su archeologiniais duomenimis. Taip pat ji teiktų gerą atspirties tašką Trakų istorinės ir kultūrinės reikšmės įprasminimui.
Trakų salynas prieš ~750 m. ir Traidenaičių ~1275 m. statyta Viršulio Lizdeikaičio, Astiko Sirputaičio medinė pilis – iki 1495 m. išbuvusi Astikų-Radvilų nuosavybe
Baltasis Metraštininkas mano visiškai kitaip – kad Senieji Trakai yra tik Tretieji Trakai, nes Pirmieji Trakai dar ir šiandien yra išlikęs kaimelis prie Musninkų: (žr. http://dobilas.kirvelis.lt/files/TRAKAI_tretieji2.pdf; https://www.voruta.lt/dobilas-kirvelis-trakai-trilypis-lietuvos-ereliu-lizdas/). O Gediminas su gausia pametinukų šeimyna ~1315–1316 m., kažkaip tai staigiai, atsikėlė ir įsikūrė ant neperspektyvaus, šiandien vadinamo Senųjų Trakų pilies kalnelio ne iš Kernavės, bet iš savo tėvo ir protėvių kilmės Užpalių (Uzspalde, Vzspole), žr. D. Kirvelis, „Aukštaitiškas formatas“, Anykšta, 2021 m. Nr. 1 (86), p. 15–21 ir internete adresu – http://dobilas.kirvelis.lt/files/GEDIMIN-LOPSYS3.pdf).
Kadangi S. Trakai geopolitiškai buvo akivaizdžiai neperspektyvūs, tai Gediminas jau po 7 metų, kaimynystėje (už 4 km), ant didžiulio ežeryno salos aukšto kalno medinėje pilyje gyvenančio Krivio Krivaičio Lizdeikos patartas, 1323 m. LDK sostinę perkelia į Vilnių. Gi likusiai S. Trakuose Kęstučio šeimynai taip pat nebuvo perspektyvu – todėl paaugus Vytautui, apie ~1370 m., Kęstutis stato Trakų Pusiasalio pilį, kaip savos Trakų kunigaikštystės rezidenciją-sostinę (žr. 3 pav.) Ši Trakų Pusiasalio pilis jau turi ir geopolitinę reikšmę, ir savą kovų istoriją: ji buvo kelis kartus puolama kryžiuočių, istorijoje minima, kad jau (~1390 m.), mūrinės sienos buvo griaunamos bombardomis-patrankomis.
Tuo tarpu šiandien labiausiai lankoma butaforinė kryžiuotiškos architektūros Trakų Salos pilis, pastatyta jau po Žalgirio mūšio (1410), nuostabiai gražios gamtos geografijoje savo esme yra tik Vytauto „miegamasis“. Kai tuo tarpu Trakų (Bernardinų kalno) medinė Viršulio-Astikų pilaitė buvo aiškiai matoma ir flamandų riterio keliautojo Žilibero de Lanua 1413–1414 m., čia gimė ir augo visi Kristino Astiko vaikai: Radvila Astikaitis, Stankus Astikaitis, Micka Astikaitis ir Bartkus Astikaitis. Taip pat istorijoje dar minima, kad čia Trakuose 1470 m. gimė Stanislovo (Stankaus) sūnus Grigorijus (Grigas) Astikaitis (1470–1519 m.), kuris vėliau pasistatė pilį, dvarą prie Vilniaus miesto, Viršuliškių mikrorajone ant esančios Pilaitės kalno. O gretimai – dar ir šiandien matomos Radvilų Buivydiškės taip pat.
Juodieji Metraštininkai taip pat teigia:
- Vilniaus įkūrimo legendoje fiksuojami svarbiausi Senosios Lietuvos valstybės centrai – Kernavė, Trakai, Vilnius. Joje aprašytą sostinių kūrimo, perkėlimo ir galutinio įtvirtinimo Vilniuje veiklą galime traktuoti kaip itin svarbų valstybės kūrimo etapą, kai buvo pereita nuo keliaujančio valdovo dvaro prie papročio sėsliau reziduoti svarbiausiose valstybės pilyse ir pačioje sostinėje Vilniuje. Trakų ir Vilniaus gretinimas šioje plotmėje leistų akcentuoti Trakų kaip valstybei itin svarbaus miesto reikšmę. Juk Kernavė–Trakai–Vilnius – tai Senosios Lietuvos valstybės branduolys.
- Trakų miesto įprasminimo užduotis – tai visų pirma pačių Trakų miesto gyventojų apsisprendimo ir įsipareigojimo savo miestui reikalas. Mums išdiskutavus įvairias aplinkybes, manome, kad ir istoriškai, ir kultūriškai, ir netgi politiškai Trakams būtų ir teisinga, ir ypač aktualu akcentuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392–1430) vaidmenį. Tai buvo valdovas, kuris pastatė Trakų Salos pilį, įsteigė Trakų parapinę bažnyčią, Trakuose įkurdino totorius ir karaimus, suteikė Trakų miestui savivaldos teises, pats juose dažnai reziduodavo. Todėl drąsiai galime tarti „Trakai – Vytauto miestas“. Galime netgi pasiūlyti, kad Trakų gimtadienis būtų minimas rugsėjo 8 d. Tai ir planuotos Vytauto karūnacijos Lietuvos karaliumi diena, ir garsiųjų atlaidų metas, kai maldininkai iš visos Lietuvos ir svečių šalių traukia prie stebuklais garsaus Trakų Dievo Motinos paveikslo. Pasak legendos, šios šventenybės atsiradimas Trakuose siejamas būtent su Vytautu Didžiuoju.
Baltasis Metraštininkas pritaria Kernavės–Trakų–Vilniaus–Senosios Lietuvos valstybės branduolio koncepcijai, bet rezervuotai vertina „Trakai – Vytauto miestas“ formulės iškėlimui. Pasigilinus Gedimino-Kęstučio-Vytauto santykių su Traidenaičių Lizdeikos-Viršulio, Astikų ir ypač Vytauto ir Kristino Astiko istoriniuose užkulisiuose, galima įžvelgti tam tikrus geoistorinius mainus: XIV a. pradžioje, atklydę iš Užpalių–Anykščių krašto į S. Trakus Gediminaičiai – Kęstutis ir Vytautas „išprašo“ Trakų Pusiasalio-salyno vietinius-autochtonus Astikaičius pasikeisti tėvonijomis: Astikams–Radviloms perleidžiant valdymui senuosius Gediminaičių kilmės Užpalių–Anykščių kraštus, už Trakų krašto salas-pusiasalius. Ir kaip rodo vėlesnė LDK istorija – šie mainai buvo korektiški ir sėkmingi: Astikaičiai, išplėtę Užpalių–Pienionių valdas ir sukūrė net savą Biržų kunigaikštystę, išsaugojo ir Trakų medinę pilaitę, išlaikė ją savo valdžioje iki 1495 m,. kai jos vietoje buvo pradėta Šv. Mikalojaus vyskupo bažnyčios statyba, pašventinta 1522 m. O Kęstučio-Vytauto pilys, Trakuose pastatytos XIV a. pabaigoje –XV pradžioje dar nesugriuvę mus džiugina ir šiandien.
Todėl Baltasis Metraštininkas rekomenduoja: Trakų miesto gyventojams pirmiausia pamatyti Bernardinų Kalno senąją – Traidenaičių–Astikaičių ir ypač Radvilų ~1275–1495 m. istoriją – tikros stiprėjančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos kilmės pirmąjį trakietišką žingsnį ir siūlo ne 2022-aisiais, bet 2025-aisiais Trakams minėti ne 700-tąjį, bet tikresnį savo 750-metį (1295–2025), ir, pagerbiant Gediminaičių ir Vytauto reikšmę – tą daryti rugsėjo 8 d. (per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Vytauto numatytos karūnacijos dieną, žr. https://www.voruta.lt/astiku-virsulio-pilis-ant-bernardinu-kalno-trakuose/).
Už Baltąjį Metraštininką
surašęs
trakietis Dobilas KIRVELIS
gyvenantis istorinėje Birutės g. (labiau vadintinoje Kęstučio vardu, nes šia gatve, pro medinę pilaitę, ~1370–1380 m. jis su Vytautu jodavo ir vežė akmenis Pusiasalio pilies statybai), name, neleistinai įmontuotame istorinio Bernardinų kalno šlaite).
P. S. Šioms hipotezėms moksliniam patikinimui būtina atlikti Bernardinų kalno rimtus archeologinius tyrimus, tokius, kokie yra atlikti Vilniaus Pilaitės. Radus XIII a. antros pusės medinės pilies medienų liekanas, radioaktyvios anglies metodu būtų nustatyta medžių žūties data – būtų nustatytas Bernardinų kalno medinės pilaitės amžius.
