Patarlės paprastai yra suvokiamos kaip reikšminga vienos ar kitos tautos folkloro dalis. Tačiau mokslininkai antropologai, etnografai vien tuo apibrėžimu neapsiriboja. Jie skverbiasi giliau ir ieško prasmių, išplaukiančių iš pačių patarlių arba slypinčių už jų.
Simono Firkovičiaus patarlių juodraščiai
Karaimų visuomenės veikėjas, žurnalo „Karaj awazy“ (Karaimų balsas, Luckas) leidėjas Aleksandras Mardkovičius (1875–1944) 1935 m. net buvo parašęs knygą labai simbolišku pavadinimu Karaim, jego życie i zwyczaje w przysłowiach ludowych (Karaimas, jo gyvenimas ir papročiai liaudies patarlėse). Iš tiesų, patarlėse galima atsekti ne tik karaimų, bet ir kiekvienos tautos gyvenimą arba tiksliau tam tikrus gyvenimo aspektus, pvz., vertybes, kuriomis tauta vadovaujasi ir kuriomis remdamasi auklėja savo jaunąją kartą arba kuriomis remiasi tam tikrais gyvenimo momentais, tam tikrose situacijose. Vyresni žmonės dažnai pasitelkia patarlę ar kokį priežodį, norėdami pasakyti, kad ši situacija ne nauja, kad ir anksčiau būta panašių atvejų, kurie šioje patarlėje tarsi apibendrinti.
Palyginus įvairių tautų patarles, matyti, kad jose yra daug panašumų arba kitaip tariant įvairiems, kad ir skirtingose žemės rutulio vietose gyvenantiems žmonėms, svarbios tos pačios ar labai artimos vertybės.
Kalbėdami apie karaimų patarlių istoriją žinome, kad ne vienas mokslininkas vienaip ar kitaip buvo prie jų prisilietęs, surašęs, vertęs ir net mėginęs analizuoti. Krymo karaimų patarles pirmas paskelbė rusų tiurkologijos pradininkas vokiečių kilmės mokslininkas Wilhelm Radloff (1837–1917). Savo žodyne Опыт словаря тюркских наречий (Tiurkų tarmių žodynas, 1896 m.) jis abėcėlės tvarka surašė 470 karaimiškų patarlių.
500 patarlių, padaugintų hektografu, 1910 m. St. Peterburge paskelbė Krymo karaimė R. Kefeli. Krymo karaimų folkloro tyrinėtojas V. Filonenko 1929 m. ir 1930 m. atskirose knygose paskelbė dar atitinkamai 146 ir 431 patarlę. Pirmosios buvo verstos į rusų kalbą ir trumpai komentuotos. Vėliau atskiros patarlės ir priežodžiai pasirodydavo karaimų periodikoje, bet išsamesnių studijų nebuvo.
Krymo karaimų patarlių knygą 1995 m. Bachčisarajuje išleido Krymo karaimų istorijos tyrėjas Jurijus Polkanovas, pamėginęs taip pat jas teoriškai aptarti. Jis išvertė šias patarles į rusų kalbą.
Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982), 1965 m.
Trakų karaimų patarlės iki 1947 m. išvis nebuvo skelbtos. Pirmasis tai padarė Krokuvos universiteto docentas trakietis Vlodzimiežas Zajončkovskis (Włodzimierz Zajączkowski, 1914–1982). Jis buvo užrašęs jas iš savo motinos ir kitų Trakų bei Panevėžio karaimų lūpų ir paskelbė (35 patarlės ir 43 priežodžiai) paskutiniajame žurnalo „Myśl karaimska“ (1948) numeryje, išleistame nebe Vilniuje, o Varšuvoje. Daugiausia Trakų karaimų patarlių ir priežodžių buvo surinkęs Trakų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982). Patarles jis rašydavo ant atskirų popieriaus skiautelių, kaip ir žodžius žodynui. Visą šį lobyną 1974 m. jis perdavė savo giminaičiui, Varšuvos universiteto docentui Aleksandrui Dubinskiui (1924–2002), ir šis, surašęs jas abėcėlės tvarka, 1976 m. paskelbė žurnale „Rocznik orientalistyczny“ – žurnale, kuris buvo savotiška vilniškio žurnalo „Myśl Karaimska“ tąsa. Patarlių buvo 304.
Nors Trakų ir Krymo karaimų patarlės savo turiniu ir struktūra labai panašios, tačiau jose gana ryškiai atsispindi vietinis koloritas: pvz., Krymo karaimai daugiau kalba apie vynuogynus ir sodus, o Trakų karaimai – apie agurkus ir daržus.
Kaip ir kitų tautų patarlėse, jose užkoduotos pagrindinės tautos vertybės, pabrėžiamos žmogiškosios dorybės ir smerkiamos ydos. Struktūros požiūriu karaimų patarlės artimos tiurkiškajam folklorui: beveik visos sudarytos iš dviejų semantiškai gretinamų ir dažnai surimuotų dalių, pvz.: Toj ašty – sioź artty (Vestuvės pasibaigė – kalbų (apkalbų) padaugėjo), Jat katyn – učuz altyn (Svetima žmona – pigus auksas), Az ašym – tynč bašym (Mažai valgio (turto) – rami galva), Az ajtma – kieriakli kylma (Maža pasakyti – reikia padaryti).
Pasitaiko, kad rimuojami ne tik paskutiniai abiejų dalių žodžiai, bet ir pirmieji, pvz.: Boš bachča – joch achča (Darže tuštuma – pinigų nėra); Bart jeri – bart jemi (Turi žemės – turi maisto); Biźgia kiel’giań – biźgia ušahan (Pas mus atėjęs – su mumis supanašėjęs). Kaip ir daugeliui tiurkiškų patarlių, karaimiškoms būdinga dalinė, o kartais ir pilna aliteracija, pvz., Kolhan konachka kiop kieriak (Pakviestam svečiui daug reikia),
At balasy – at, it’ balasy – it’ (Arklio vaikas – arklys, šuns vaikas – šuo).
Arkliams karaimų gyvenime teko labai svarbi vieta. Ne veltui nuo seno gyvuojančioje Trakų karaimų legendoje šlovinamas Vytauto Didžiojo žirgas, išgelbėjęs visą Trakų gyvenvietę nuo potvynio. Tiek Krymo, tiek Trakų karaimai arklius tiesiog garbino, ir kai kurių patarlių turinys aiškiai rodo aukštą arklio vietą vertybių skalėje, pvz.: Atny da katynny biermia kišigia – die (Arklio ir žmonos niekam neduok), Atsyz – kollarsyz (Be arklio – be rankų). Tokia vieta arkliui skiriama dėl kelių senais laikais jo atliekamų funkcijų – jis ir darbinis gyvulys, ir būtina kelionės priemonė, ir žygio neišvengiama dalis. Patarlės, kuriose ypač vertinamas arklys, rodo ir gana seną jų kilmę.
Kai kuriose patarlėse ryškiai atsispindi nusistovėjusi šeimos ir giminės narių subordinacija, ir dažniausiai tai parodoma ne tiesiogiai, o perkeltine prasme, pvz., marčiai nedera tiesiogiai kalbėtis su šešuru, tad šis, norėdamas jai ką nors pasakyti, kreipiasi į savo dukterį: Kyzym, saja ajtam – kielinim, sień anla (Tau, dukrele, sakau – tu, martele, suprask).
Patarlės karaimiškai vadinamos Ata sioźliari (Tėvų žodžiai). Simboliškai pavadinimas išreiškia ir jų prasmę – sugebėjimą koncentruotai perduoti protėvių sukauptą išmintį. Dauguma Trakų karaimų patarlių, ne tik tos apie arklius, yra išlikusios nuo seno. Apie tai liudija patarlėse minimos realijos, pvz., patarlėse, susijusiose su darbu, vis minimas daržas arba laukas, agurkai, įvairūs lauko darbų padargai, nes Trakų karaimai per amžius dirbo žemę, ir daugeliui ji buvo pagrindinė maitintoja.
Naujesniais laikais keitėsi karaimų darbo pobūdis, bendravimas su kitataučiais darėsi intensyvesnis, tolydžio vis mažiau buvo vartojama gimtoji kalba, ir savaime keitėsi ir leksika. Kai kurios patarlės prarado savo prasmę, nunyko, kai kurios visiškai išnyko, o jų vietą užėmė naujos, dažnai tiesiog pažodžiui išverstos iš svetimų kalbų. Šiame fone kiekvienas iš senovės išsaugotas autentiškas elementas yra tuo brangesnis ir svarbesnis.
O dar džiugiau, jei į jį kas atkreipia dėmesį. Todėl su dideliu įdomumu perskaičiau Stambulo Marmara universiteto profesoriaus Mehmeto Ačos (Mehmet Aça) straipsnį Socialinis statusas ir vaidmenys Lietuvos karaimų ir Anatolijos turkų patarlėse (Social Status and Roles in Proverbs of Lithuanian Karaims and Proverbs of Anatolian Turks), atspausdintą pirmajame 2020 metų Torunės universiteto mokslinių darbų žurnalo Litteraria copernicana numeryje. Galiu pasidalinti ir įdomia detale: žurnalas buvo man atsiuntęs šį straipsnį recenzuoti, bet straipsnio autoriaus pagal redkolegijos taisykles, neįvardijo. Kitaip tariant, recenzavau anoniminio autoriaus straipsnį, ir labai nudžiugau žurnalo puslapiuose išvydusi profesoriaus Mehmeto Ačos (Mehmet Aça) pavardę. Profesorius jau ne pirmą kartą rašo apie Lietuvos tiurkų folklorą. Jo pranešimas buvo įtrauktas į Vilniaus universitete vykusios konferencijos Tiurkų istorija ir kultūra Lietuvoje (1915 ) programą, taip pat jis skaitė pranešimą apie karaimų patarles konferencijoje Totoriai musulmonai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: praeitis, dabartis ir ateitis (2017) Lenkijoje.
Straipsnyje, atspausdintame žurnale Litteraria copernicana profesorius analizuoja patarles socialinio gyvenimo požiūriu: kaip jose fiksuojamas asmens statusas (duotas jam nuo gimimo, pvz., susijęs su lytimi – vyras ar moteris, ar įgytas dėl užimamos padėties šeimoje ar visuomenėje, ar dėl amžiaus) ir jo sąlygojami vaidmenys; kaip patarlėse išreiškiamos vertybės, t. y. kaip vertinamas darbas, branginama draugystė, smerkiama tinginystė, gobšumas, veidmainiavimas, piktavališkumas.
Autorius pastebi, kad Lietuvos karaimų patarlėse, kaip ir Anatolijos turkų patarlėse, mokoma paisyti tradicijų, paklusti nusistovėjusioms elgesio taisyklėms, nebūti šykščiam, nesityčioti, negelti kitam, būti kilniam, nuoširdžiam, sąžiningam, siekti žinių, remtis išmanančiais, žinių turinčiais žmonėmis, o ne kvailiais, puoselėti gerus kaimyninius santykius, rūpintis tėvais, branginti jų meilę ir pan. Prisilaikydamas šių moralinių nuostatų, užfiksuotų patarlėse, asmuo puikiai galės atlikti vaidmenį, atitinkantį jo socialinį statusą, ir tokiu būdu užsitikrins sau ir socialinio, ir asmeninio gyvenimo harmoniją. Taip autorius parodo, kad ir Lietuvos karaimų, ir Anatolijos turkų patarlėse praktiškai išreikšta visa gyvenimo, sambūvio šeimoje ir bendruomenėje filosofija.
Prof. Mehmetas Ača pabrėžia, kad nors Lietuvos karaimų patarlės labai panašios į Anatolijos turkų, jos taip pat turi ir universalų pobūdį. Jo nuomone, tai susiję su faktu, kad žmonija išpažįsta daug bendražmogiškų vertybių ir tikisi tokių pat vaidmenų iš žmonių, užimančių atitinkamą statusą (pvz., iš motinos kiekvienoje tautoje tikimasi tinkamo savo vaidmens atlikimo ir pan.). Būtent į moters vaidmens apibūdinimą autorius sutelkia ypatingą dėmesį, sakydamas, kad, remiantis Lietuvos karaimų patarlėmis, matyti, kad karaimų moters statuso ir vaidmens suvokimas beveik nesiskiria nuo jos statuso ir vaidmens suvokimo, esančio tarp turkų musulmonų, gyvenančių Anatolijoje.
Taip, iš tiesų, moralinėmis nuostatomis, vertybėmis Lietuvos karaimai nesiskiria nuo Anatolijos turkų, o skirtumai pasireiškia nereikšmingomis detalėmis. Straipsnio pradžioje rašiau, kad skiriasi kai kurios Lietuvos ir Krymo karaimų patarlėse minimos realijos. Tai pasakytina ir apie Lietuvos karaimų bei Anatolijos turkų patarles. Pvz., turkai sako: Akrabanın akrabaya akrep etmez ettiğini (Skorpionas taip neįgels kaip giminaitis giminaičiui), o Lietuvos karaimų patarlėse minimi vietiniai gyviai: musės, gyvatės, bitės, pvz., Balha – čibiń – die jabušat (Prie medaus ir musės limpa), Kač jylandan da chor konšudan (Bėk nuo gyvatės ir blogo kaimyno).
Minėto straipsnio autorius pažymi, kad jo pateikiamos išvados remiasi nedideliu ištirtų patarlių skaičiumi, o vertėtų jų ištirti daugiau. Reiktų ištirti ir kitą žodinį palikimą, tradicinius tikėjimus bei apeigas, nes tai leistų lyginti Lietuvos karaimų ir Anatolijos turkų gyvenimą bei tradicijas žymiai platesniu spektru ir kitais aspektais. Su šia autoriaus mintimi negalima nesutikti. Belieka tikėtis, kad atsiras norinčių tuos tyrimus atlikti.
Dr. Halina KOBECKAITĖ
