Tetų iš Amerikos atsiųsta Verutės, jos brolio bei tetos (viduryje) fotografija
Šių metų balandžio dvyliktąją dieną bakaloriškiečiai minėjo septyniasdešimtąsias kaimo sudeginimo metines. Tragiški 1944 m. Velykų įvykiai giliai įsirėžė amžininkų atmintin, kaskart atgydami pasitinkant gražiausią Kristaus prisikėlimą simbolizuojančią pavasario šventę.
Prieš septynias dešimtis metų Bakaloriškių kaimą, įsikūrusį tuometiniame Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, negailestingai sudegino raudonieji partizanai. ,,Baudžiamoji akcija“, nukreipta prieš apsiginklavusius Bakaloriškių savisaugininkus, neaplenkė nei vienos kaimo sodybos: ugnis pasiglemžė apie 40 ,,kiemų“ su gyvenamaisiais bei ūkiniais pastatais. Kas iš tiesų paskatino tokį žiaurų sovietinių partizanų susidorojimą su kaimo gyventojais, šiandien atsakyti sunku. Nors istoriniai šaltiniai byloja apie ,,nuo galvos iki kojų ginklais apsitaisiusias bakaloriškiečių savisaugininkų pajėgas“, nuolatinius kruvinus susidūrimus su sovietiniais partizanais, kuriuose ,,tarybiniai žmonės“ krisdavo it lapai (neva, vieno mūšio metu bakaloriškiečiai nužudė net 300 partizanų! ), tikėti atitinkamais faktais sunku. Tokius raudonųjų partizanų liudijimus (hiperbolizuojančius bakaloriškiečių karinį pasirengimą, išpučiančius sovietinių žmonių aukų skaičių) vertėtų laikyti bandymu pasiaiškinti dėl vieno didžiausių karo nusikaltimų įvykdymo Pietryčių Lietuvoje.
Varėnos rajone, Kareivonių kaime, įsikūrusi Verutė Januškevičienė – viena iš nedaugelio tebegyvenančių anuometinių tragiškų Bakaloriškių kaimo įvykių liudininkių. Šiandien senolė skaičiuoja 85 – uosius gyvenimo metus, tačiau, paklausta apie gimtinės sudeginimą, prisiminimus dėsto sklandžiai, kartkartėmis susijaudindama, tarytum iš naujo išgyvendama patirtą išgąstį.
,,Taip, buvo kaime vyrų, agitavusių ginkluotis ir stoti į kovą prieš Rūdninkus (omenyje turimi raudonieji partizanai, veikę Rūdninkų girioje. – I.J), – prisimena amžininkė,- bet jų nebuvo daug, nebuvo ir geros ginkluotės, o susidūrimų su Rūdninkais išvis neatsimenu. Net prieš gaisrą jie visi (savisaugininkai. – I.J.) pirmi į miškus išsilakstė. Liko senukai, niekuo neprisidėję prie kaimo savisaugos…Mano tėvelis jiems ( kaimo savisaugos vyrams.-I.J.) sakydavo, kad nieko nelaimės, kad partizanams ginklus lėktuvais iš Maskvos atskraidina ir naktį krovinius parašiutais į miškus mėto…Tėvelis buvo miškininkas, todėl pats ne kartą matė tokius parašiutus..“,- sako Verutė. Senolė atsimena ir keletą sovietinių partizanų laiškų, skirtų ginkluotiems kaimo vyrams: ,,Buvo du laiškai. Žmonės žinojo, kad Rūdninkai juose liepė sudėt ginklus“.
Nors V. Januškevičienės prisiminimai ir byloja apie Bakaloriškėse buvusį pasipriešinimo sovietiniams partizanams židinį, visgi dauguma kaimiečių nenorėjo prisidėti prie vietinės savisaugos. Nei pinigais, nei ginklais kaimo žmonės neskubėjo remti kovingai nusiteikusių vietos vyrų. ,,Žmonės bijojo. Išmintingesni sakydavo, kad patys prisiprašysim, kad dėl kelių vyrų ateis galas visam kaimui…Taip ir atsitiko,- atsidūsta senolė.
Balandžio dvyliktosios dienos įvykius Verutė atsimena iki smulkmenų – laikas nesugebėjo iš atminties ištrinti kraupių ugnies nuniokoto kaimo vaizdinių, žiauraus sovietinių partizanų elgesio su kaimiečiais: ,, Kad mus puola, supratau tada, kai tėvelis pasakė matęs besiartinančius partizanus, jie šaukė ,,vperiot, vperiot!“ Tėvelis suprato, kad jei užeis pas mus, jį iškart nušaus, todėl pasileido bėgti į mišką. O mes, vaikai, teta ir pamotė bėgom iš paskos. Partizanai padeginėjo kiekvieną namą, kiekvieną tvartelį su gyvuliais: karvėmis, kiaulėmis, avelėmis. Žmonėms neleido išsivaryt nei vieno gyvuliuko. Girdėjom, kaip baisiai jie baubė degdami…Padeginėjimo metu du žmones (A. Ališauską ir A. Rinkevičių. – I.J.) Rūdninkai nušovė. Jie buvo paprasti senukai, niekuo nekalti. Įsiveržė į namus ir nušovė…,- atsidūsta amžininkė ir pasakoja toliau,- kai kaimas sudegė, grįžom iš miško, o ten nieko nebelikę…tik namų kaminai. Mano tėvelis, tai pamatęs, nualpo. Vyrai nešė iš šulinio vandenį ir pylė ant jo, kad atsigautų.“
Prisimindama kaimo deginimo ,,scenarijų“, amžininkė akcentuoja dar vieną svarbų įvykį: ,,Partizanai surinko iš kaimo dešimt žmonių, visus juos suvarė į girininkiją, parklupdė, sakė, kad jei nors vienas jų vyras žus – visus be gailesčio sušaudys. Paėmė ir mano dėdę Rapkevičių, Stasio Voverio šeimą. Bet jie visi liko gyvi, nes pažįstami dusmeniškiai užtarė“.
Šiam V. Januškevičienės nupasakotam epizodui būtinas paaiškinimas: karo metais Dusmenų kaime aktyviai reiškėsi komunistai ir sovietiniai aktyvistai (Jonas ir Stasys Moliejai, Stasys Pališauskas, Vladas ir Vytautas Zarauskai, Petras Dulkė, Stasys Kantakevičius ir kt.), kurie vokiečių okupacijos metu tapo sovietiniais partizanais ar jų rėmėjais, ėjo „partizanų instruktorių“ pareigas, dirbo agentūrinį žvalgybinį darbą, stengėsi „iššifruoti visas kovojančias priešo grupes, nustatyti priešiškus asmenis, sekti jų „užsimojimus“. Faktas apie dešimties bakaloriškiečių išgelbėjimą nuo partizanų kulkų leidžia manyti, jog dusmeniškiai žinojo apie jų nekaltumą, t.y. nedalyvavimą kaimo savisaugos veikloje. ,,Viską jie žinojo. Jau po gaisro, kai priglausti gyvenom Petrauskų sodyboj, pas mano sergantį tėvelį buvo atėjęs vienas dusmeniškis. Sakė, nenorėję degint mūsų namų, nes žinojo, kad tėvelis nekaltas, bet nieko pakeist negalėjo…“,- atsimena Verutė.
Būtų galima kelti retorinį klausimą: kodėl, žinodami, jog dauguma kaimo žmonių nebuvo prisidėję prie savisaugininkų veiklos, raudonieji partizanai nepasigailėjo nei vienos sodybos? Kodėl kerštas buvo nukreiptas ne į kelis kovoti agitavusius kaimo vyrus, bet į visą kaimą? Atsakymo, matyt, reikėtų ieškoti karo metų realijose: Bakaloriškių sunaikinimas turėjo įbauginti tiek vietinius, tiek ir aplinkinių kaimų gyventojus, parodyti išaugusią sovietinių aktyvistų jėgą.
Praėjus septyniasdešimčiai metų po Bakaloriškių kaimo tragedijos, norisi tik vieno: atskleisti teisybę, kurią daugeliui metų palaidojo realybės neatitinkantys sovietinių veikėjų liudijimai, melagingos mūšių detalės, falsifikuoti aukų skaičiai ir kt. Išlikę kai kurių partizanų ,,prisiminimai“ byloja netgi apie tariamą bakaloriškiečių bei ,,tarybinių žmonių“ mūšį, kurio metu, neva, ir buvo padegtas kaimas. ,,Jokio mūšio nebuvo. Sužinoję, kad kaimas bus puolamas, dauguma jaunesniųjų vyrų iškart pabėgo į mišką. Kaime neliko jėgos, galėjusios pasipriešint sovietų partizanams“,- prisimena Verutė.
Bakaloriškių kaimo tragedija nėra vienintelė karo metų nelaimė, ištikusi Pietryčių Lietuvos gyventojus. Tačiau iš kitų ji išsiskiria nepriekaištingu sovietinių partizanų organizuotumu, didelėmis pastangomis, gausia (iš Maskvos atsiųsta) ginkluote. ,,Baudžiamojoje akcijoje“ dalyvavo aukščiausio rango raudonųjų partizanų veikėjai, pulta buvo žaibiškai, o susidorota – be gailesčio. Užmiršti šio kraupaus įvykio nevalia: būtent jis padėjo pamatus faktui, jog jau 1944 pab.–1945 m. Onuškio valsčius tapo vienu iš didžiausių antisovietinės veiklos centrų Trakų apskrityje ir visoje Lietuvoje.
Kaimo gaisro metu sudegė visos Verutės šeimos nuotraukos, todėl tetų iš Amerikos siųsta jos, brolio bei mamą atstojusios tetos fotografija tapo neįkainojama relikvija
Ilona JANUŠKEVIČIŪTĖ
V. Januškevičienės asmeninio archyvo nuotr.
