Trakuose, karaimų mokykloje, buvo pristatyta knyga „Karaj ėdim, karaj barmyn / Karaimas buvau, karaimas tebesu“

Praėjusieji metai buvo rašymo metai, o 2023-ieji metai bus skaitymo – taip dabar juokauja karaimų bendruomenės nariai Lietuvoje, tačiau šiame pajuokavime tikrai yra didelė dalis tiesos. 2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbę karaimų metais. Ir per visus praėjusius metus patys Lietuvoje gyvenantys karaimai išleido ne vieną knygą bei leidinį apie savo mažą tautą. 2022-ųjų metų pabaigoje ypač suaktyvėjo išleistų knygų pristatymas.

Knygoje – beveik 100 pasakojimų apie karaimus

2022 metų gruodžio 17-ą dieną, Trakuose, karaimų mokykloje pristatytas ir unikalus leidinys „Karaj ėdim, karaj barmyn / Karaimas buvau, karaimas tebesu”. Tokios knygos karaimų bendruomenė Lietuvoje dar išties nebuvo turėjusi. Joje aprašomos beveik 100 karaimų gyvenimo istorijos, kurios apima ne tik biografinius faktus, bet ir draugų ar artimųjų prisiminimus bei pasakojimus.

Knygoje galima rasti 50-ties autorių aprašytas istorijas. Straipsnių autoriai – Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, didžioji dalis jų – karaimai. Tačiau prie knygoje esančių istorijų ranką pridėjo ir kitų tautų žmonės, kurie domisi karaimų kultūra ir kalba.

„Manau, kad tai unikalus ir išskirtinis leidinys. Čia galima rasti ne tik tekstus apie plačiai visuomenei gerai žinomus, garsius karaimus, bet ir apie mažai kam pažįstamus arba seniai pamirštus mūsų tautiečius. Leidinio ypatingumą sustiprina ir tai, kad tekstus rašė pusšimtis autorių, kurių stiliai, kompetencijos ir kalbų įvairovė labai skiriasi“, – pasakoja knygos sudarytoja Jelena Špakovska, kuri leidinį sudarė kartu su savo dukra Eugenija Špakovska.

Istorijos parašytos keliomis kalbomis

Pasak knygos sudarytojų, leidinio tikslas – supažindinti visuomenę su karaimų istorija ir atskleisti ją per konkrečių žmonių gyvenimus. Knygoje galima rasti nemažai tekstų apie karaimus, kurie paskyrė savo gyvenimą ir darbus karaimų bendruomenei, jos išlikimui ir gyvavimui. Taip pat ir apie tuos, kurie šiuo metu vis dar gyvena, kuria ir dirba Lietuvoje.

Nors didžioji dalis knygoje aprašytų žmonių jau yra mirę, tačiau leidinyje galima rasti istorijų ir apie vis dar gyvus esančius mažos karaimų tautos atstovus. O skaitant knygą nusikeliama net į XIX a. pradžią, mat kai kurie leidinyje minimi asmenys gyveno būtent tuo laikotarpiu.

Pasakojimai knygoje spausdinami net keliomis kalbomis. „Iš pradžių baiminomės, kad turėsime mažai straipsnių ir prisiminimų, todėl pradėjome į lietuvių kalbą versti rusiškus ir lenkiškus tekstus. Tačiau galiausiai nusprendėme, kad kiekvienas straipsnis turi būti išspausdintas originalo kalba. Ruošiant straipsnius knygai, supratome, kad yra daug norinčių pasidalinti prisiminimais apie savo artimuosius“, – sako J. Špakovska.

Žada dar vieną knygą

Knygos sudarytojos sako siunčiančios didžiausias padėkas visiems prisidėjusiems prie tokio kūrinio atsiradimo: „Nuoširdžiai dėkojame visiems autoriams ir tiems, kurie prisidėjo prie knygos išleidimo. Todėl būtina paminėti ir šios knygos redaktores Laurą Bočiarovienę, Reginą Jakubėnas, Tamarą Jefremovą. Taip pat dailininką Albertą Brogą bei maketuotoją Darių Šimkūną. Begalo dėkingos esame Aleksandro Firkovičiaus (1932-2014) palikuonims, už suteiktą galimybę panaudoti jo darytą nuotrauką knygos viršeliui. Aišku, ši knyga nebūtų gimusi be Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, kuri iš dalies finansavo knygos leidybą“.

Nors Lietuvoje gyvenantys karaimai ir negali pasigirti, kad jų bendruomenė didelė, tačiau tikėtina, kad ateityje gali atsirasti ir dar viena panaši knyga, pasakojanti apie šios tautinės mažumos atstovus. Pasak J. Špakovskos, po leidinio pristatymo gruodžio mėnesį, atsirado ir daugiau karaimų norinčių prisiminti ir kitus šios tautos atstovus.

„Tikimės, kad galėsime išleisti ir dar vieną knygą“, – atskleidžia viena iš knygos sudarytojų J. Špakovska.

Aurelijus Bezekavičius