Susitikimas su žurnalistu, televizijos laidų vedėju, karaimų tautos atstovu Aurelijumi Bezekavičiumi sulaukė nemažo susidomėjimo. J. Zakarevičiūtės nuotr. 

Balandžio 20 d. Trakų viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su žurnalistu, televizijos laidų vedėju, karaimų tautos atstovu Aurelijumi Bezekavičiumi, kuriame jis papasakojo apie tautinį identitetą, mylimus Trakus, prisiminė žurnalistinio kelio pradžią ir pasidalijo ateities planais.

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad šiemet sukanka 625 metai nuo Vytauto Didžiojo kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nutarė 2022-uosius paskelbti Lietuvos karaimų metais. Tokiu būdu siekiama pažymėti šios tautinės mažumos istorijos ir kultūros jubiliejų. Ta proga šiais metais vyksta daug renginių ir iniciatyvų. Trakų viešoji biblio­teka pradėjo susitikimų ciklą „Karaimų dienos“, skirtą jubiliejiniams metams paminėti ir artimiau susipažinti su kraštiečiais karaimais. Pirmojo susitikimo metu trakiečiai susitiko su nusipelniusia kraštiete, ambasadore, diplomate, vertėja, žurnaliste, rašytoja, Trakų rajono Garbės piliete dr. Halina Kobeckaite, antrojo susitikimo metu – su kino, teatro ir televizijos aktorė Severina Špakovska, trečiojo – su jaunosios kartos karaimų bendruomenės atstove Kotryna Rajeckaite. Ketvirtąjį susitikimų ciklą „Karaimų dienos“ vainikavo pokalbis su gerai žinomu televizijos laidų veidu, žurnalistu Aurelijumi Bezekavičiumi, į kurį atvyko ne tik jo šeima, giminės, karaimų bendruomenės nariai, bet ir trakiečiai. Pastariesiems jis gerai žinomas ir iš laikraščio „Trakų žemė“ puslapių1.

Pastaraisiais metais pradėjau galvoti apie mūsų tautos istoriją, ką man reiškia būti karaimų bendruomenės dalimi, kiek man yra svarbu tikėjimas, kalba. Man būti karaimų – tai reiškia būti išskirtiniu, nes valstybėje didžioji dalis gyventojų yra lietuviai, katalikai.

Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Irena Jocienė pradėjo pokalbį nuo esminio klausimo, ką A. Bezekavičiui reiškia būti karaimų tautos atstovu? Svečias sako, kad anksčiau vaikystėje skirdavo mažiau laiko apmąstymams, ką reiškia būti karaimu, o bėgant metams, ypač tampant vyresniam, stiprėjo jausmas, kad reikia domėtis savo istorija ir ją labiau suprasti. „Pamenu, kaip mokykloje per tikybos pamokas man tekdavo aiškintis, kodėl aš nesižegnoju kartu su visais ir nesimeldžiu. Sakydavau, kad esu karaimas, – su humoru pasakojo Aurelijus. – Taip pat atsimenu, kaip aiškindavau, kodėl per šv. Kūčias pas mus nėra 12 patiekalų ant stalo, arba kodėl teoriškai nešvenčiu šv. Kalėdų ir kt. švenčių. Pastaraisiais metais pradėjau galvoti apie mūsų tautos istoriją, ką man reiškia būti karaimų bendruomenės dalimi, kiek man yra svarbu tikėjimas, kalba. Man būti karaimų – tai reiškia būti išskirtiniu, nes valstybėje didžioji dalis gyventojų yra lietuviai, katalikai.“ Nors, deja, karaimų skaitlingumas su metais mažėja, vyras pasidžiaugė, kad jų bendruomenė yra matoma, kad per šešis šimtmečius jie sugebėjo išsilaikyti, būti visuomenės dalimi ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Taip pat pernai nuotoliniu būdu vyko daug pokalbių su karaimų bendruomenės atstovais, kurie prisijungė prie komiteto, planuodami, kaip pažymėti šiuos metus. Į šią veiklą įsitraukė ir
A. Bezekavičius.

Trakai ne veltui yra vadinami karaimų Meka. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur puoselėjama karaimų kalba, kultūra, papročiai, o senuoju Trakų karaimų dialektu kalba vos per 20 žmonių, tad būtų buvę neatleistina atvykusiam pašnekovui neužduoti klausimo, ką jam reiškia Trakai. Jis, pats būdamas vilnietis, čia atvyksta, kaip pats sako, su tam tikra nostalgija. Jam miestas nėra tik turistų traukos objektas, kaip kitiems. Jie jam asocijuojasi su antraisiais namais. Jo seneliai, proseneliai iš tėvo pusės yra kilę iš Trakų, čia susipažino jo tėvai Kamilija ir Romualdas. Taip pat porą savaičių Aurelijus gyveno Trakuose pas karaimes, mokėsi piešti. Yra dalyvavęs karaimų vaikų stovykloje, taip pat dirbęs valčių nuomotoju.

Ketverius metus Aurelijus dirbo LNK televizijos eteryje. Dabar jis pradėjo dirbti pirmoje nepriklausomoje YouTube televizijoje Lietuvoje „Laisvės TV“. Paklaustas, kas paskatino rinktis žurnalistikos kelią, Aurelijus prisipažino, kad net stodamas į šią specialybę, nežinojo, kad nori juo būti. Jis žinojo, kad jam patinka viešai kalbėti, domėtis įvairiomis temomis. 2008 m. jis įstojo į transliuojamosios žurnalistikos studijas Anglijoje ir tada suvokė, kad tai ir yra kažkurios jo gyvenimo dalies kelias. Grįžęs iš studijų užsienyje tris mėnesius jis dirbo viename laikraštyje sporto žurnalistu. Tada likimas jam suteikė galimybę stažuotis Europos Parlamento informacijos biure Lietuvoje, po to jis sulaukė pasiūlymo dirbti INFO TV.

Aurelijus pamena, kaip 2012 m. pirmą kartą jam teko dirbti tiesioginiame eteryje. Tais metais vyko olimpinės žaidynės ir buvo nešamas olimpinis deglas. Dabar tiksliai jis neatsimena visų aplinkybių, bet greičiausiai tą dieną keli lietuviai išvyko į olimpiadą, į olimpinio deglo nešimo estafetę, arba iš jos grįžo, ir vaikinui teko rengti reportažą tiesioginiame eteryje. Prieš išeidamas į tiesioginį eterį jaunasis žurnalistas labai jaudinosi, bet, kaip po to jis sakė, tas jausmas jį taip „užkabino“, kad norėjosi patirti vėl ir vėl. „Kai dabar prieš mėnesį pradėjus dirbti „Laisvės TV“ teko pirmą kartą vesti laidą tiesioginiame eteryje, vėl jaučiau didžiulį jaudulį, – sakė A. Bezekavičius, pridurdamas, kad, nors pastaruosius metus daugybę kartų dirbo tiesioginiame LNK televizijos eteryje ir didelės įtampos nejautė, bet pakeitus darbą, pirmus kartus ji vėl buvo. – Tačiau iš kitos pusės jaudulys kaip tik parodo, kad tau rūpi tavo darbas ir tu nori jį atlikti geriau.“

Pašnekovas tik apgailestauja, kad dabar žurnalisto profesijos reputacija yra sutepta ir ne tokia garbinga kaip anksčiau. „Visų pirma, visą dėmesį dabar užkariauja socialiniai tinklai ir žmonės iš ten „pasiima“ naujienas, per daug jų neanalizuodami, nevertindami kritiškai, – aiškino Aurelijus – Dabar „lengva“ būti žurnalistu – turi telefoną, moki rašyti ir gali savo poziciją pranešinėti įvairiomis platformomis. Būti geru žurnalistu yra sudėtinga. Taip pat prie žurnalisto profesijos sumenkinimo prisideda ir dezinformacija – jie yra kaltinami, kad jiems rūpi tik skandalai, sensacijos.“

Paklaustas Trakų istorijos muziejaus Edukacinės veiklos skyriaus vedėjos Jadvygos Lisevičiūtės, koks yra gero žurnalisto apibrėžimas, Aurelijus paaiškino, kad jis turi specializuotis viena ar keliomis giminingomis temomis: „Tik tokiu atveju galima įsigilinti į tas sritis. Žurnalistas, kuris rašo apie viską, dažnai mažai yra įsigilinęs į konkrečius dalykus. Juk žinojimas apie viską yra žinojimas apie nieką. Taip straipsniuose, reportažuose atsiranda faktinių klaidų.

Prieš kokius 5–7 metus norėjau ir dabar noriu sukurti dokumentinį filmą apie karaimus. Norėjau tai padaryti ir šiais Karaimų metais, bet turbūt vargu, ar jau pavyks. Gal tada realiau kitąmet. Čia gal daugiau yra mano noras iš profesinės pusės, kaip žurnalisto.

Tad nekompetencijos požymiai iš esmės gramzdina žurnalisto profesiją.“ Taip pat A. Bezekavičius patikino, kad geras žurnalistas nebūtinai turi turėti žurnalisto diplomą. Jis gali būti baigęs, pvz., politikos ar ekonomikos studijas ir specializuotis atitinkamose sferose. Svečias taip pat apgailestauja, kad šiais laikais viskas vyksta lenktyniavimo principu – kad būtų kuo daugiau interneto svetainės peržiūrų, patiktukų. Tai reiškia, kad žurnalistas turi padaryti kažką greičiau, bet nebūtinai kokybiškiau. Ir kai žmogus skaito, mato žurnalistų padarytas klaidas (žinoma, jos atsiranda netyčia), viską suabsoliutina, teigdamas kad visi žurnalistai yra nekompetentingi. Pats Aurelijus labai atsakingai žiūri į savo darbą ir stengiasi jį atlikti maksimaliai gerai.

Nors mes visi Aurelijų pažįstame kaip viešą asmenį, tačiau reikia neužmiršti, kad jis yra ir tėvas, ir sūnus, ir tiesiog jaunas vyras. Tad susitikimui einant į pabaigą Irena Jocienė pasidomėjo, ką jis veikia laisvalaikiu ir apie ką svajoja širdies gilumoje. svečias buvo atviras. Šiuo metu daugiausiai laisvo laiko jis skiria mylimai dukrai Ūlai, kuriai greit jau sukaks 1,8 mėn. Taip pat jam patinka atsipalaiduoti būnant su draugais. „Nors dabar esu užsiėmęs, anksčiau mėgdavau pasivažinėti po apleistus dvarus, jų Lietuvoje yra daug. Mane domina jų istorija, – atskleidė Aurelijus. – Taip pat esu susidomėjęs ir astromonija, patinka pagalvoti apie pačią visatą, kokie mes esame maži ir kiek visatoje yra dalykų. Prieš porą metų net gavau dovanų paprastą teleskopą.“

Paklaustas apie ateities planus ir svajones, jis sako, kad mėgsta pasvajoti. „Tačiau kai įgyvendini svajonę, ji jau nebėra svajonė, – šypsosi laidų vedėjas ir priduria: „Prieš kokius 5–7 metus norėjau ir dabar noriu sukurti dokumentinį filmą apie karaimus. Norėjau tai padaryti ir šiais Karaimų metais, bet turbūt vargu, ar jau pavyks. Gal tada realiau kitąmet. Čia gal daugiau yra mano noras iš profesinės pusės, kaip žurnalisto. Iš asmeninės pusės norėčiau, kad visi būtų sveiki, kad aplenktų negandos, kad greičiau pasibaigtų karas ir, žinoma, reiktų pagalvoti apie vestuves.“

Tad užpraėjusį trečiadienį įvykęs IV susitikimų ciklas „Karaimų dienos“ trumpam padaro pertrauką ir žada sugrįžti jau rudenį. Pats Aurelijus karaimams šiais metais linki truputėlį daugiau viešumo. Taip pat norėtų, kad tie žmonės, kurie turi atitinkamų žinių, įdomiai pristatytų karaimikos istoriją, kad atsirastų kuo daugiau pasakojimų, leidinių, parodų, atvirų durų dienų. „Reikia žmones sudominti. Jei norėsis viską padaryti įdomiai, tie stereotipai, susiję su karaimų bendruomene, subliūkš, žmonės turės žinių apie tuos, kurie su jais gyvena Lietuvoje“, – reziumavo A. Bezekavičius.

¹        Jolanta Zakarevičiūtė, „Aurelijus Bezekavičius: „Lietuva yra mano tėvų, senelių ir protėvių gimtinė“, in: Trakų žemė, 2019 m. gruodžio 31 d., Nr. 52 (1102), p. 1 ir 7; Jolanta Zakarevičiūtė, „LNK televizijos veidas – Aurelijus Bezekavičius“, in: Trakų žemė, 2021 m. gruodžio 30 d. Nr. 52 (1206), p. 1 ir 8.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Autorės nuotraukos