Spalio 27-ąją Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo buvusiame benediktinų vienuolyne, Senųjų Trakų piliavietėje, vyko seminaras „Senųjų Trakų buvusio benediktinų vienuolyno istorija ir materialinis paveldas: europinė tradicija ir vietos kultūra“. Pranešimus skaitė doc. dr. Liudas Jovaiša ir meno istorikė, senosios dailės parodų organizatorė ir kuratorė, akademikė dr. Rūta Janonienė. Projekto organizatorius – Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šv. Benedikto parapija. Projektą remia Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos.
Dalis senojo vienuolyno pagal architekto A. Mikulskio projektą perstatyta į neogotikinę bažnyčią
Faktai apie Senuosius Trakus
Senieji Trakai – vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo lopšių. Tai legendinė senoji Lietuvos sostinė, kurią įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Spėjama, kad apie 1350 m. čia, Senųjų Trakų pilyje (piliavietėje), gimė žymiausias viduramžių Lietuvos valdovas – būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kęstutaitis.
1391 m. Senųjų Trakų pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta, nes pastačius pilis Naujuosiuose Trakuose, Senųjų Trakų pilis neteko savo reikšmės. Šiandien jos vietoje matome XIX a. pabaigoje statytą neogotikinę bažnyčią. Jos sienos remiasi į 1405 m. vyrų benediktinų statytos bažnyčios pamatus.
1777–1845 m. Senuosiuose Trakuose veikė parapinė mokykla. 1844 m. uždarytas vyrų benediktinų vienuolynas (jame buvo įkurta net biblioteka, kai kurios knygos saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje). 1862 m. pro gyvenvietę nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, 1939–1940 m. – atšaka į Trakus.
2001 m. patvirtintas Senųjų Trakų herbas. 2009 m. balandį aptikta XIV a. 1-osios pusės krosnis, kurioje galėjusios būti deginamos plytos piliai.
Seminare dalyvavo – (iš dešinės) Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja dailės mokytoja Asta Naruševičienė, LR kultūros ministerijos Strateginio ir finansų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Evelina Šuscickytė, buvusi Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, žurnalistas Gediminas Zemlickas
Unikalus atvejis
Projekto vadovas, istorikas Paulius Paulionis
Susirinkusiuosius Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne pasveikino projekto vadovas, istorikas Paulius Paulionis. „2018-ieji yra reikšmingi metai mūsų valstybei. Šiemet Lietuva mini ne tik valstybės atkūrimo šimtmetį. Europos Komisija 2018-uosius paskelbė Europos kultūros paveldo metais, kurių tikslas – paskatinti daugiau žmonių atrasti Europos kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti Europos bendrystės jausmą, – pasakojo istorikas. – Ta proga Senųjų Trakų parapija sugalvojo šį renginį ir įgyvendino projektą „Senųjų Trakų buvusio benediktinų vienuolyno istorija ir materialinis paveldas: europinė tradicija ir vietos kultūra“. Seminaro metu siekiama supažindinti visuomenę su Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios ir buvusio benediktinų vienuolyno ansambliu ir pristatyti jį visuomenei kaip tvarų ilgalaikį vystymosi išteklių.
Krikščionybės istorijos specialistas doc. dr. Liudas Jovaiša
Krikščionybės istorijos specialistas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas, „Bažnyčios istorijos studijų“ vyriausiasis redaktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros docentas dr. Liudas Jovaiša Senųjų Trakų vienuolyną įvardijo kaip unikalią vietą. „Tai yra ilgiausiai veikiantis vyrų benediktinų vienuolynas Lietuvos istorijoje – jo veikla skaičiuoja 440 metų. Jis buvo uždarytas 1844 m. – aiškino L. Jovaiša. – Antra, tai yra vienas iš seniausių Lietuvos vienuolynų. Galiausiai, beveik 200 metų Senųjų Trakų vyrų benediktinų vienuolynas buvo vienintelis kontempliatyvaus tipo vienuolynas LDK. Tik XVII a. antroje pusėje kontempliatyvios vyrų vienuolijos paplito kiek plačiau: įsikūrė pagal šv. Benedikto regulą gyvenantys benediktinų broliai cistersai, kartūzai ir kamalduliai, o benediktinai įsteigė dar dvi abatijas – Gorodiščėje ir Nesvyžiuje. Taip pat Senųjų Trakų vienuolynas buvo vienas iš trijų LDK teritorijoje veikusių vyrų benediktinų vienuolynų apskritai.“ Krikščionybės istorijos specialistas apgailestauja, kad šiandien išlikęs jo palikimas yra kuklus, o visuomenė per mažai žino jo istoriją ir paveldą. Tam įtakos turėjo ir tai, kad nėra šaltinių sankaupos vienoje vietoje – XIX a. uždarius vienuolyną, šaltiniai išsisklaidė.
Pirmasis ir išsamiausias tyrimas apie Senųjų Trakų vyrų benediktinus pasirodė tik 1985 m. – Viktoro Gidžiūno studija Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje. 1998 m. meno istorikė, senosios dailės parodų organizatorė ir kuratorė, Lietuvos mokslų akademijos akademikė dr. Rūta Janonienė išleido leidinį Lietuvos vienuolynai: vadovas.
Tikslios vienuolyno įkūrimo datos ir aplinkybės nežinomos, spėjama, kad tai 1405-ieji. „1405 m. atlaidų dokumente sakoma, kad jis „naujai įsteigtas ir aprūpintas“. 1415–1416 m. Vytautas Didysis vienuolynui suteikė materialinio aprūpinimo privilegijas, laidavusias kuklų abatijos pragyvenimą.
XVII a. viduryje Senųjų Trakų abatija davė pradžią Pivašiūnų priorijai – dviejų tėvų benediktinų aptarnaujamai parapinei bažnyčiai. Dabartinė Pivašiūnų bažnyčia ir joje gerbiamas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas taip pat mena benediktinų darbavimosi šioje vietoje laikus.
XVI a. vid. Senuosiuose Trakuose vienuolynui priklausanti bažnyčia tapo parapine. Vienuoliai ne tik gyveno kontempliatyvų gyvenimą, bet jau ir pradeda patarnauti parapijiečiams. Parapijos teritorijoje Aluonoje, Paluknyje, Skorbutėnuose atsirado koplyčios. Taip pat parapijai priklausė Lygainiai, Keturiasdešimt totorių, Trakų Vokė, Baltoji Vokė.
Benediktinų paveldas
Meno istorikė dr. Rūta Janonienė
Doc. dr. Rūta Janonienė seminaro dalyviams apžvelgė išlikusį benediktinų paveldą: dailę, architektūrą. „Senųjų Trakų pilis pastatyta svarbioje strategiškai vietoje, šalia kelio į Vilnių. XIV a. pr. ji tampa svarbia atrama kovoje su kryžiuočiais. Bet jau XIV a. antroje pusėje nuniokota, netenka gyvybines funkcijos ir valdovo gyvenamosios vietos statuso, – kalba meno istorikė. – Aukštos mūro sienos juosė visą pilį, aplink buvo griovys su vandeniu, kuris atitekėjo iš netoliese buvusio ežerėlio.“ Deja, kaip atrodė ankstyvasis vienuolyno pastatų ansamblis ir bažnyčia, yra tik menkos užuominos rašytiniuose šaltiniuose. XIX a. rašoma, kad koplyčia buvo įrengta buvusioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pirties vietoje. Tačiau mokslininkė tai vertina kaip romantizmo laikų interpretaciją. Greičiausiai, sako dr. R. Janonienė, kažkuris gyvenamasis pilies korpusas buvo pertvarkytas į bažnyčią. „Pirminė bažnyčia turėjo būtų gotikinė, o XVI a. ji iš naujo perstatyta, 1577 m. konsekruota. Nėra išlikusių to laikotarpio inventoriaus, vizitacijos aktų, todėl apie vidinę įranga nežinome daug, – teigia mokslininkė. – 1757 m. po vienuolyne kilusio gaisro bažnyčia buvo sunykusi ir apleista, o 1790 m. visai nugriauta ruošiant vietą naujos bažnyčios statybai. Deja, jos taip ir neįvyko dėl finansinių, politinių, ekonominių dalykų. Vietoj jos pastatyta nauja, nedidelė medinė bažnyčia. Ji veikė iki 1905 m., kuomet buvo nugriauta. 1898–1899 m. dalis senojo vienuolyno pagal architekto A. Mikulskio projektą perstatyta į neogotikinę bažnyčią. 1915 m. ji apgriauta, išvežti varpai. 1921 m. bažnyčia suremontuota.“
Kalbant apie dailę, pasirodo, vienintelis išlikęs Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas dabar yra Vilniaus arkikatedroje. Jis, kaip Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas, irgi turi savo legendą, žinomą iš XIX a. šaltinių. Kaip rašė Simonas Daukantas, paveikslas atrastas apie 1820-uosius. Viena legenda teigia, kad paveikslą Vytautui Didžiajam krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Kitu atveju, minima, kad imperatoriaus Emanuelio II Paleologo pasiuntiniai atvežė paveikslą į Lucką 1428 m., o Vytautas Didysis po to jį padovanojo Seniesiems Trakams.
„Atvaizdas toks, koks yra dabar, tikrai negali būti išlikęs nuo Vytauto laikų, – aiškina dr. Rūta Janonienė. – Greičiausi jis yra nutapytas XVI a. antroje pusėje. Vienas seniausių objektų, susijusių su Senaisiais Trakais, tapytas ant lentų, paauksuotas, puoštas ornamentais. Tai tipiškas XVI a. LDK meno kūrinys. Nelabai jis galėjo būti atvežtas iš Bizantijos, nors ir turi truputį ikoninės tapybos bruožų. Vėlyvesnius pertapymus liudija Marijos ir kūdikėlių veidai. Jie greičiausiai pertapyti XVIII a., o legenda užrašyta XIX a. viduryje.
Svečiai
Pranešimų klausiusi buvusi Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė palinkėjo, kad šis seminaras taptų įkvėpimu gaivinti Senuosius Trakus, nes šios vietovės galimybės ir ištekliai neriboti. Taip pat išsakė būtinybę sudaryti ilgalaikę programą Senųjų Trakų bažnyčios ir vienuolyno sutvarkymui ir pristatymui visuomenei iki 2030 metų, kai bus švenčiamos paties žinomiausio ir gerbiamiausio kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties metinės. Šiuo metu Vytauto tėvonija atrodo labai reikalaujanti nacionalinio lygmens ilgalaikio dėmesio. Šiai minčiai pritarė ir seminare kalbėję dr. R. Janonienė, doc. dr. L. Jovaiša, bei tarp klausytojų buvęs Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas prof. dr. Albinas Kuncevičius, kuris atliko archeologinius tyrinėjimus Senųjų Trakų piliavietėje, kur buvo surasta ir tyrinėta iki tol nežinoma Kęstučio pilis, buvusi Vytauto gimtinė. Šie mokslininkai yra savo sričių profesionalai ir turi ką pasakyti šiuo klausimu.
Taip pat pasiklausyti mokslininkų pranešimų atvyko Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Narbutaitė, LR kultūros ministerijos Strateginio ir finansų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė trakietė Evelina Šuscickytė. Taip pat Senųjų Trakų istorija domėjosi Trakų r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Karolina Narkevič, žurnalistas Gediminas Zemlickas, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos dailės mokytoja Asta Naruševičienė ir kt.
Seminaro dėstytojai ir organizatoriai tikisi, kad šis projektas bus postūmis domėtis ir puoselėti Senųjų Trakų paveldą, kuris yra per menkai žinomas.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.
