Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas. KTU nuotr.

Ir vėl apie tą patį… apie švietimą. Pastaruoju metu vengiau apie tai rašyti, bet patirtis sudalyvavus verslo laidoje ir viešumoje prasidėjusi diskusija dėl EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) paskelbto tyrimo „Ar suaugusieji turi įgūdžių, reikalingų klestėti besikeičiančiame pasaulyje?“ rezultatus, vėl grąžina prie tos pačios temos.

Socialinių mokslų tyrėjai vieningai sutaria dėl teigiamo žmogiškojo kapitalo vaidmens ekonominiams rezultatams. Rodos, visi suvokiame, kad galimybė gauti kokybišką išsilavinimą lemia ekonominę gerovę, o tai, savo ruožtu, užtikrina socialinį žmonių gerbūvį. Pridėkime prie to ir faktorių, jog globalizacija ir tarptautinė prekyba verčia valstybes ir jų ekonomikas konkuruoti tarpusavyje, o šalies darbo jėgos išsilavinimas ir mokymas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kaip gerai veiks jos ekonomika.

Atsižvelgiant į tradicinės makroekonominės politikos paralyžių ir sunkumus, su kuriais susiduriama Europoje, verslumas turi tapti svarbiausia ekonominės politikos dalimi. Norint išbristi iš dabartinio sąstingio ir auginti senojo žemyno konkurencingumą, reikia sutelkti reformų ir verslumo jėgas. Ir čia atsisukime į Lietuvą – mes, kaip ir visa Europa, turime tikrai daug kūrybingų žmonių, kurie norėtų ir galėtų tapti verslininkais, tačiau  jiems trukdo ne tik ekonominės ar  socialinės sąlygos, bet ir žinių stoka. Todėl verslo kūrėjai renkasi saugius sektorius ir verslo nišas, kuriuose rizika yra minimali, o pelnas nedidelis. Norint atgaivinti augimą, būtina skatinti įmonių steigėjų ir kūrybingų žmonių verslumą, o taip pat didinti jų suvokimą apie žinių kaupimo ir nuolatinio tobulėjimo svarbą. Kad apie tai turime kalbėti prikišamai rodo ir EBPO.

EBPO paskelbė tyrimą „Ar suaugusieji turi įgūdžių, reikalingų klestėti besikeičiančiame pasaulyje?“. Lietuvos rezultatai, švelniai tariant, verčiantys suklusti: Lietuvoje 16-65 metų amžiaus 38 % (EBPO vidurkis – 26 %) suaugusiųjų raštingumo srityje surinko 1 arba žemesnio lygio balus, t. y. jų raštingumo lygis yra žemas. Pasiekę 1 lygį, jie gali suprasti trumpus tekstus ir organizuotus sąrašus, kai informacija yra aiškiai nurodyta, rasti konkrečią informaciją ir nustatyti atitinkamas nuorodas. Kitame spektro gale – 2 % suaugusiųjų (EBPO vidurkis – 12 %), kurie pasiekė 4 arba 5 raštingumo lygį ir yra labai išprusę.

Skaičiavime 32 % suaugusiųjų (EBPO vidurkis – 25 %) pasiekė 1 lygio arba žemesnį nei 1 lygio mokėjimo lygį. Pasiekę 1 lygį, jie gali atlikti pagrindinius matematinius veiksmus su sveikaisiais skaičiais arba pinigais, suprasti dešimtainės trupmenos reikšmes ir rasti pavienę informaciją lentelėse arba diagramose, tačiau gali susidurti su sunkumais spręsdami uždavinius, kuriuos reikia atlikti keliais etapais (pvz., sprendžiant proporcijas). Suaugusieji, pasiekę 4 arba 5 lygį, yra geriausi (4 % Lietuvoje, 14 % vidutiniškai EBPO šalyse ir ekonomikose). Jie gali apskaičiuoti ir suprasti normas ir santykius, interpretuoti sudėtingus grafikus ir kritiškai vertinti statistinius teiginius.

Pritaikomojo problemų sprendimo (adaptyvumo) srityje 46 % suaugusiųjų (EBPO vidurkis – 29 %) pasiekė 1 ar žemesnį nei 1 gebėjimų lygį. Suaugusieji, pasiekę 1 lygį, gali spręsti paprastas problemas, turinčias nedaug kintamųjų ir nedaug nereikšmingos informacijos, kuri nesikeičia, kai daroma pažanga siekiant sprendimo. Jiems sunkiai sekasi spręsti daugiapakopius uždavinius arba uždavinius, kuriuos sprendžiant reikia stebėti kelis kintamuosius. Maždaug 1 % suaugusiųjų (EBPO vidurkis – 5 %) pasiekė 4 lygį. Jie geriau supranta problemas ir gali prisitaikyti prie netikėtų pokyčių, net jei dėl jų reikia iš esmės iš naujo įvertinti problemą.

Vertinant visas tris sritis kartu, 24 % suaugusiųjų Lietuvoje (EBPO vidurkis – 18 %) pasiekė du žemiausius šių įgūdžių skalės lygius. Tad platesnio komentaro kaip ir nereikia – tokio lygio žinios tikrai palieka mažai vilties, kad valstybėje galime priimti sprendimus, numatydami jų daromą poveikį bent 10-20 metų perspektyvoje, arba kad žmonės savo pradėtus verslus išaugins iki pasaulinio lygio kompanijų. Viena viltis lieka, kad tie 2-4 %, kurių žinios siekia 4-5 lygius taps valstybės lyderiais arba aktyviai veiks versle ir išaugs iki vienaragių.

Bet ir verslo auginime ne viskas paprasta. Dalyvaudamas verslo laidoje ir sėdėdamas ryklio  arba, paprasčiau tariant, investuotojo kėdėje pastebi, kiek elementarių žinių ar įgūdžių žmonėms trūksta, nors iš esmės žmonės turi ir užsidegimą veikti savarankiškai, ir neblogų idėjų. Užduodi pradedančiajam klausimą apie verslo modelius, pelno maržas ir produktų specifikacijas, ateities matymą ir jau po kelių minučių matai, kad negali sudaryti sandorio dėl lemtingų naujo produkto  trūkumų arba pristatymo metu daromų klaidų dėl elementarių žinių stokos. O juk dažnai suklumpama dėl elementarių dalykų, kuriuos pradedantieji turi išmokti dar mokykloje:

• įmonės negali uždirbti pinigų ir turėti platesnės perspektyvos, jeigu vystoma idėja, kurią kiti gali lengvai nukopijuoti;
• būtina išmokti pristatyti savo pasiūlymą ar idėją. Parodyti savo idėjos privalumus ir išskirtinumą – tikruosius, o ne tariamus. Pristatymas yra svarbiausias jūsų verslo ir investuotojų kontakto taškas. Būtina išmokti aiškiai, patraukliai ir glaustai pristatyti savo unikalų vertės pasiūlymą;
• negalima kalbėti tik apie idėją. Be skaičių nebus investicijų – investuotojai nori įvertinti jūsų finansinį gyvybingumą ir augimo potencialą. Reikia būt pasirengus atsakyti į klausimus apie pajamas, rinkos prognozes, penkerių metų planus ir pan.;
• nepakanka tikėti savimi ir savo produktu. Turite turėti savo verslo ateities planą – kokia yra jūsų strategija, kokie yra trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai. Vertinimas turi būti pagrįstas ir realistinis;
• visada reikia ruoštis psichologiškai ir tam, kad gali nepavykti. Reikia būti atviram pastaboms ir vertinimams. Grįžtamąjį ryšį reikia konstruktyviai panaudoti verslo modeliui tobulinti. Visi palankiai vertina tuos, kurie priima patarimus ar kritiką ir rodo norą mokytis;
• „Ne“ – ne visada yra pabaiga. Nors sandoris gali būti nesudarytas, susitikimas gali atverti duris kitoms galimybėms. Jei iš pradžių nepavyks, bandykite toliau – niekada nežinote, kur tai jus nuves;
• potencialūs rėmėjai pirmiausia investuoja į jus. Žmones traukia natūralumas ir atvirumas, užsidegimas ir jausmas, kad jie gali jumis pasitikėti ir kaip asmeniu, ir kaip verslininku. Verslininko aistra ir sąžiningumas priverčia kitus už juos sirgti.

Kodėl surašiau tokį ilgą sąrašą? Todėl, kad šių elementarių įgūdžių turėjimas ir suvokimas padeda kiekvienam žmogui judėti į priekį ne tik turint savo verslą, bet ir siekiant mokslo aukštumų ar užsiimant bet kuria kita veikla. Visi šie įgūdžiai ir svarbiausia – kritinio mąstymo pagrindai turi būti suformuoti dar mokykloje. Ir valstybė turi grįžti prie suvokimo, kad valstybės galia yra formuojama per aktyvų, savarankiškai kuriantį ir veikiantį žmogų. Tokį žmogų mes ir turime auginti bei skatinti.

Verdant diskusijoms apie lėšų poreikį saugumo užtikrinimui, pamirštame, kad mes turime esminį neišnaudotą rezervą –  ekonomikos augimą, per jį – ir bendrojo vidaus produkto  kėlimą, kuris didintų biudžeto pajamas tame tarpe ir gynybos finansavimui. Taip pat ir kitą rezervą – žmonių įgalinimas veikti, žmonių paskata veikti savarankiškai, nekuriant tam dirbtinių trukdžių biurokratiniais ar mokestiniais pavidalais. Valstybės gerovė turi būti tapatinama ne su lygiavos, pasirūpinimo ar teisingo padalinimo naratyvu, o su visų mūsų bendru siekiu auginti savarankiškai veikiantį žmogų.

Robertas Dargis,

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas