Apie „Trakų pylimą“

Perskaičius įvairiose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją apie planuojamą rekonstruoti Trakų autobusų stotį, noriu pateikti bent kelis istorinius faktus, apibūdinančius aptariamą teritoriją.

Trakų miestas kūrėsi unikalioje gamtine prasme vietoje. Jo teritorija – salų grupė, kurias XIV a. II pusėje tarpusavyje sujungė du keliai, dabar vadinami Karaimų ir Birutės g., ėję salų aukštumomis, o tarp jų tiltais ar brastomis (1 pav.).

1 pav.
XIV a. II pusės Trakai. Sudarė architektas A. Miškinis

Besikuriantį miestą pietiniame jo gale nuo likusios sausumos skyrė užpelkėjusi protaka tarp dabar vadinamų Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerų. Ši pelkė galutinai buvo sunaikinta XX a. 8 deš. pradėjus statyti dabartinę Trakų autobusų stotį. Ji buvo užpilta storu sluoksniu įvairių statybinių ir buitinių šiukšlių. Tačiau neintensyvus jos užstatymas ir toliau leido tūlam praeiviui bent įsivaizduoti kažkada egzistavusios pelkingos protakos tarp abiejų ežerų vietą.

Viduramžių miesto pagrindinį kelią, kuris vadintas Didžiuoju keliu, vėliau Klebono, Bažnyčios, Jurisdikos ir Birutė gatve, su vieškeliu, vedusiu į Senuosius Trakus, Vilnių, Aukštadvarį, Punią ir Gardiną, jungė per minėtą protaką pastatytas tiltas, o nuo 1594 m. jo vietoje minima brasta. Dabar tai turėtų būti sovietmečiu pastatyto Trakų miesto stulpo aplinka, Vytauto g. pabaigoje. Šioje kelio atkarpoje prie tilto istoriniuose dokumentuose 1607 m. yra minimas „Trakų pylimas“. Vėliau jis pažymėtas 1819 m. Trakų miesto ir jo apylinkių tikrosios būklės ir 1821–1822 m. Trakų miesto ir ganyklų tikrosios būklės planuose (2 pav.).

2 pav.
1819 m. Trakų miesto ir jo apylinkių tikrosios būklės planas su pažymėta pylimo vieta

Šalia pylimo yra stovėjęs kažkoks stulpas. Gali būti, kad tai miesto riboženklis. Šis pylimas tebėra ryškus Vytauto g. 82–88 ir Birutės g. 50 sklypuose. Jo dalį, esančią sklype Vytauto g. 88, yra planuojama nukasti statant naują autobusų stotį.

Šis iki pat XVII a. buvęs pagrindinis miesto kelias sujungė ne tik atskiras miesto dalis, bet ir pagrindinius XIV a. pab. ir XVI a. Trakų miesto segmentus – pravoslaviškąją Skaisčiausios Dievo Motinos Gimimo cerkvę su vienuolynu, stovėjusius ant kalvos Bernardinų (Lukos) ežero ir dabartinės Bernardinų g. aplinkoje, Šv. Mikalojaus bažnyčią, dabar Bernardinų vienuolyno kalva, parapijinę bažnyčią, Trakų miesto rotušę su pilių kompleksu, susidedančiu iš tuomet naujų Pusiasalio bei Salos pilių. Būtent, jo gretimybėje, pietinėse miesto prieigose, iš atvykusių ir besikuriančių Trakuose pirklių ir amatininkų susiformavo pirmoji stačiatikiškoji jurzdika su stambiu ir miesto gynybiniu požiūriu, ypač reikšmingu Skaisčiausios Dievo Motinos Gimimo cerkvės ir vienuolyno kompleksu, dabar tai apžėlusi kalva Bernardinų g. ir Bernardinų (Lukos) ežero teritorijoje. Pravoslavams kurtis Trakuose rimta paskata ir garantu buvo artimi Lietuvos santykiai su Rusia ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių stačiatikės žmonos. Būtent, stačiatikės kunigaikščio Jogailos motinos Julijonos prašomas, 1384 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas, savo krikšto proga, suteikė Skaisčiausios Dievo Motinos GFimimo cerkvei ir vienuolynui Trakų ežero, dabar vadinamu Bernardinų (Lukos) ežeru, lanką bei žemės už Varnikų pusiasalyje buvusio žvėryno, vadinamą Melovscizna, prie Galvės ir Galvelio ežerų, dabar Žydiškės. Būtent, šioje cerkvėje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apsikrikštijęs Aleksandro vardu. Ši cerkvė su vienuolynu, kaip ir katalikiškoji Trakų parapijos bažnyčia, buvo viena Naujųjų Trakų gynybos komplekso grandžių, sauganti įvažiavimą į miestą, išlaikydama tradicinę stačiatikių cerkvių su vienuolynais Rusijos miestuose gynybinę funkciją. Cerkvės ir šalia esančios varpinės rūsiuose bei kalvos, ant kurios stovėjo šventyklos statiniai, teritorijoje buvo didelės stačiatikių kapinės. Cerkvė ir vienuolynas visada priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, kurie vis kartodavo ankstesnes privilegijas išskirdami ją iš metropolito pavaldumo. Skaisčiausios Dievo Motinos Gimimo cerkvė sudegė 1794 m.

1981 m. ant šios kalvos buvo vykdyti archeologiniai tyrimai – tyrinėjo archeologas S. Patkauskas, ištirtas 96,6 m² plotas. Tyrimų metu buvo atkastos cerkvės pamatų liekanos su kriptomis, kuriuose rasti palaidojimai. 1988 m. pradėjus kalvoje daugiabučių gyvenamų namų statybos darbus tyrimai buvo atnaujinti ­– tyrimus atliko archeologė B. Lisauskaitė. Tyrimų metu rasti šalia cerkvės buvusios varpinės pamatai vėl gi su palaidojimais bei kalvos teritorijoje buvusios kapinės.

Praėjus 28 metams ir vėl šioje teritorijoje kyla tos pačios paveldosaugos problemos, nes per tą praėjusį laiką šioje srityje taip niekas iš esmės ir nepasikeitė.

Birutė LISAUSKAITĖ,

archeologė, Trakai