Rinkimai į savivaldybių tarybas, į merus – pats pelningiausias laikotarpis vietinei spaudai. Dar neprasidėjus oficialiai rinkiminei agitacijai jau abiejuose vietos laikraščuose puikuojasi aštresnis straipsniukas apie vieną ar kitą politiką, pradedamas kritikuoti savivaldybės darbas, kažkam „metami“  kaltinimai be argumentų, straipsniuose „nuskamba“ daug retorinių klausimų, į kuriuos net nebandoma ieškoti atsakymų. Na o agitaciniu laikotarpiu laikraščių savininkams šventė – gaunama „sutvarkya“ informacija, niekam nereikia mokėti autorinių atlyginimų (etatinių žurnalistų tiek „Galvėje“, tiek „Trakų žemėje“  pagal  laikraščių metrikas nėra). Bet ką daryti skaitytojui? Kaip atsirinkti, kuri informacija klaidina, kas gi čia toks gerietis, o kas blogietis?

Rinkimų agitaciniu laikotarpiu daugiausiai kritikos, neigiamų neargumentuotų teiginių apie sprendimus, veiklas ir darbą sulaukia savivaldybė. Ir būtent šiuo laikotarpiu žodis „Savivaldybė“ dažnai suprantamas kaip bendrinis. Tai  reiškia, kad  blogai dirba visi, kurie  yra Vytauto g. 33 pastate: ir visa taryba su meru,  ir visa administracija su  direktoriumi priešaky. Skaitytojas nesigilina, kas tik priima sprendimus, o kas tik vykdo, jam tikrai neįdomu, kad vieno projekto įgyvendinimas gali tęstis  penkerius metus, nes toks jo finansavimo laikotarpis, kad vienas ar kitas sprendimas visiškai nepriklauso nuo savivaldybės tarybos, nes jis jau būna „nuleistas“ iš ministerijų  ir t.t.

Todėl visuomet, o ypač šiuo laikotarpiu informaciją apie savivaldybės veiklą siūlome vertinti tik kritiškai atsakius sau į keletą klausimų.

Pirmiausiai pasižiūrėkite, ar rašinys/straipsnis pažymėti tam tikrais numeriais ar prierašu „Užsakomasis straipsnis“. Tie skaičiukai ir antraštė būna labai smulkūs, kartais gana sunku juos pastebėti.

Jeigu įsitikinote, kad straipsnis užsakomasis, ieškokite,  kas užsakovas. Jeigu ne, žiūrėkite, ar nurodytas straipsnio autorius. Atkreipkite dėmesį, ar   jis – redakcijos darbuotojas? Jei prie redakcijos narių nerandate autoriaus, pasitelkite į pagalbą „visagalį“ internetą, ar toks žmogus iš tikrųjų egzistuoja. Jeigu nerandate, tuomet vėl iškelkite sau klausimą: kodėl niekas nepasirašo? Gal autoriui gėda pasirašyti po tokiu tekstu? Gal jis ko bijo? O gal meluoja?  Nepažymėjus autoriaus, redakcija privalo nurodyti informacijos šaltinius, iš kur gauta informaciją.

Pastebėkite, kad šiuo rinkimų agitaciniu laikotarpiu informacija dažniau pateikiama ne apie tai, kas įvyko, o apie tai, ką kažkas nuveikė arba ne, ką kažkas pasakė. Todėl nuolat kelkite klausimą iš kur žurnalistas sužinojo tai, ką rašo? Ar rašinyje duota apsiginti kritikuojamam asmeniui, įstaigai. Ar pateiktoje informacijoje galite atsakyti į rašiniams keliamus keturis pagrindinius klausimus: Kas? Ką? Kur? Kada? Kartais perskaitai visą laikraščio puslapį, o paslėptame užsakomajame straipsnyje be autoriaus retorinių klausimų dar  jų kyla ir pačiam: kas gi čia tie veikėjai, ką jie padarė, kur ir kada tai įvyko?

Kartais jau nuo informacijos antraštės ar nuotraukų, net neskaitęs teksto, skaitytojas gali nuspėti, ar tai bus tik kritika , ar pateikiama tik neutrali informacija.  Kritiškas skaitytojas kels klausimus: Ar antraštėje peršama nuomonė? Ar nuotraukose asmuo pavaizduotas nepatraukliai (prisimerkęs, persikreipęs, išsišiepęs)?• Ar antraštėmis kuriamas žmogaus ar institucijos įvaizdis?

Taigi, kuo mažiau galite atsakyti į sau iškeltus klausimus,  tuo daugiau abejokite informacijos teisingumu.

Alvyda Kazakevičiūtė-Staniunaitienė, savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė, pavaduojanti ryšių su visuomene specialistą