LR Seimo narys Andrius Navickas
Regis, turėjome įprasti, kad kasmet valstybiniai egzaminai tampa trileriu ir sukelia tikrą kritikos švietimo sistemai audrą. Keičiasi ministrai, pertvarkomas Nacionalinis egzaminų centras, kuriamos ekspertų darbo grupės, tačiau vis vien turime gausybę nuoskaudų ir pasikartojantį klausimą – ką daryti?
Štai Darbo partija siūlo labai paprastą sprendimą: jei kuris nors egzaminas sukelia daug problemų abiturientams, lengviausia jo atsisakyti.
Esu humanitaras ir tai, kad matematika iš tiesų ugdo analitinio samprotavimo įgūdžius supratau jau studijuodamas aukštojoje. Taigi, ar siūlymai atsisakyti privalomo matematikos egzamino neprimena problemų slėpimo po kilimu? Kur kas prasmingiau kelti klausimą – kaip pasiekti, kad valstybiniai egzaminai būtų ne savitikslės kliūtys, o gairės, kokių įgūdžių ir žinių reikia tiems, kurie nori siekti aukštojo mokslo?
Baigusiųjų mokyklą Vilniuje ar Kaune karjeros šansai dažniausiai didesni, nei baigus kurią nors jaukią, nedidukę, gal net gražią tradiciją turinčią regiono mokyklą. Netikiu, kad taip yra dėl to, kad Vilniuje ar Kaune gyvenančių tėvų vaikai gabesni. Problema dažniausiai ta, kad regionų mokykloms tenka atlikti daug papildomų funkcijų, įskaitant ir socialinę.
Dabartiniame pasaulyje vyksta itin arši kova dėl geriausių specialistų. Sau ir pasauliui aiškiai deklaruojame, kad norime būti ne pigios darbo jėgos, bet kūrybinga, modernia ir sugebančia lanksčiai reaguoti į iššūkius valstybe. Tai reiškia, kad kokybiškos švietimo sistemos vaidmuo tik auga.
Pabrėžiu, – kokybiškos. Todėl neramina tai, kad regionų mokyklų absolventų rezultatai prastesni nei tų, kurie mokėsi didmiesčiuose. Aišku, yra išimčių, bet bendra situacija tokia, kad baigusiųjų mokyklą Vilniuje ar Kaune karjeros šansai dažniausiai didesni, nei baigus kurią nors jaukią, nedidukę, gal net gražią tradiciją turinčią regiono mokyklą. Netikiu, kad taip yra dėl to, kad Vilniuje ar Kaune gyvenančių tėvų vaikai gabesni. Problema dažniausiai ta, kad regionų mokykloms tenka atlikti daug papildomų funkcijų, įskaitant ir socialinę.
Labai dažnai regionų mokyklos patenka į ydingą ratą. Mažėja vaikų, todėl sunkiau mokytojams sudaryti norimus krūvius, pritraukti talentingiausius pedagogus. Mažiau kokybiškos mokyklos tampa svarbia priežastimi, kodėl nemažai jaunų šeimų, pavargusių nuo miesto šurmulio, nesiryžta, kol turi mokyklinio amžiaus vaikų, persikelti gyventi į regionus.
Kiek tai gali padėti spręsti Tūkstantmečio mokyklų programa? Puikiai suprantu, kad lengva nebus, nes tam, kad teorinė schema taptų vaisinga tikrove, reiks daug pastangų ir kantrybės. Apmaudu, kad jau pradiniame etape regime atskiras politines partijas, pasiryžusias kovoti su permainomis. Jos perspėja, kad esą dar augs socialinė nelygybė, nukentės regionų mokyklos, susitrauks švietimo įstaigų tinklas. Kritika nėra blogai. Ji padeda tobulėti, taisyti klaidas. Tačiau bėda, kad kritikai, gąsdindami pokyčiais, nepastebi jau prikauptų problemų visumos. Nutylimas dar vienas svarbus dalykas – neatmenu, kad per pastaruosius trisdešimt metų į mokyklų sistemą būtų investuojama tiek lėšų. Tai europinė parama, kuri Lietuvai skirta įrodžius, kad mes iš tiesų subrendome tikrai pertvarkai.
Nemanau, kad matematikos išmokymas mokykloje yra didžiausia dabartinės švietimo sistemos problema. Tai veikiau vienas iš simptomų ir dar didesnė paskata suprasti, kad pokyčiai reikalingi.
Žinau, kad kritikai piktinasi dėl to, kad daug lėšų skiriama mokyklų materialinės bazės tobulinimui. Tačiau prisiminkime tikslą – siekiama, kad visos Tūkstantmečio mokyklos turėtų modernias laboratorijas ir mokymuisi palankią aplinką. Tai svarbus žingsnis socialinio teisingumo ir lygių galimybių link. Aišku, labai daug priklausys nuo to, ar visos mokyklos turės visavertes mokytojų komandas. Taip pat nemažai atsakomybės tenka ir savivaldai – ar bus užtikrintas visuotinai prieinamas pavėžėjimas, ar bus deramai pasirūpinta kitomis mokyklomis ir tais vaikais, kuriems jau atėjimas iki mokyklos yra žygdarbis?
Kiekviena pertvarka sukelia nepatogumų, nes reikia keisti įpročius, visada yra baimė, kad kažką svarbaus galime prarasti, yra klaidų tikimybė. Tačiau, mano įsitikinimu, svarbiausi ginčai turi vykti, kol reforma planuojama. Kai ji prasideda, visi turime susitelkti ties tuo, kad ji vyktų sėkmingai ir, aišku, tobulinti tai, ką galima ir reikia patobulinti. Supraskime, kad reformos alternatyva – paprasčiausiai laukti ir piktintis.
Ar tikrai tokiu, pasipiktinimo ir stagnacijos, keliu mes norime eiti? Man regis, turime didžiulį neišnaudotą potencialą: mokyklų bendruomenes – vaikus, tėvus, mokytojus – kurios turi veikti kaip komanda vardan vienodai gero išsilavinimo visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Kreipiuosi į visos Lietuvos mokytojus – jūs, atsakingai ugdydami Lietuvos vaikus, matote šiandieninę mokyklą iš vidaus, todėl akivaizdu, kad reikalingas proaktyvus visų jūsų veikimas ieškant geriausių sprendimų. Jums tapus tikraisiais reformos bendraautoriais, jos sėkmės tikimybė ženkliai išaugtų.
Nemanau, kad matematikos išmokymas mokykloje yra didžiausia dabartinės švietimo sistemos problema. Tai veikiau vienas iš simptomų ir dar didesnė paskata suprasti, kad pokyčiai reikalingi.
