Knygos „Algirdas. Iš Kauno“ viršelis
Esu istorijos mokytoja ir visuomet džiaugiuosi perskaičiusi su Lietuvos istorija susijusią knygą, kuri nustebina, verčia patylėti ir pamąstyti. „Trakų žemės“ redakcijoje man pasiūlė perskaityti Astridos Petraitytės knygą „Algirdas. Iš Kauno“.
Tai –nedidelis 190 puslapių leidinys apie Algirdą Vaclovą Patacką, bet, kai jį perskaičiau, reikėjo ne vienos valandos ir net ne vienos dienos, kad susidėliočiau mintis. Tai – knyga apie Algirdo Vaclovo Patacko gyvenimo kelią. Žmogaus likimą, kuris gimė Lietuvoje, sovietinės okupacijos metais, ir kuriam pasisekė sulaukti Nepriklausomos Lietuvos, kuris pasirašė po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktu, buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras1. Suprantama, kad žodžiai „pasisekė sulaukti“ galėtų stebinti, bet apmąstant knygoje aprašytą signataro gyvenimą, manau, labai tinkantys apibūdinant gyvenimą Lietuvoje sovietmečiu. Atrodo, kad sovietmetis – lyg pelkė, kuri neleidžia žmogui laisvai judėti, laisvai galvoti, laisvai kalbėti. Nuolat reikia galvoti, kaip išgyventi, kaip nežengti žingsnio, kuris beprasmiškai nuveda į nebūtį. Pasisekė sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės. Kai kurie Algirdo Vaclovo Patacko bendražygiai sovietinėje gyvenimo pelkėje tikslingai žengdavo į neleistiną kelią, kad taptų pagrindu ir keliu kitiems žmonėms, keliaujantiems į laisvą Lietuvą, bet nedaug kas juos prisimena paaukojusius save. Algirdui Vaclovui Patackui pasisekė, nes galėjo išeiti, įkvėpti laisvos Lietuvos oro ir prisidėti prie naujos Nepriklausomos Lietuvos kūrimo.
Niekas nežino, kas būtų, jei būtų kitaip, o mes galime tik pažiūrėti iš šalies į žmogaus nueitą kelią.
Algirdas Vaclovas Patackas gimė 1943 rugsėjo 28 d. Trakuose. Tėvas – antitarybinis rezistentas, nelegalios spaudos platintojo Antanas Patackas2. Mama – Marija Sabaliauskaitė-Patackienė, kuri parodydama ištikimybę Lietuvos praeičiai, duoda Algirdo vardą ir kartu krikšto vardą – Vaclovas, nes gimtadienis Švento Vaclovo dieną (rugsėjo 28 d.) 3
Algirdo tėvai prieš sūnaus gimimą persikraustė gyventi į Trakus, tikėdamiesi, kad bus lengviau apsirūpinti maistu, bus lengviau gyventi arčiau kaimo, bet 1944 m. Trakuose siautėja Armija Krajova ir lietuviai inteligentai Vilniaus krašte – didesnis priešas už vokiečius. Marija Patackienė savo sūnų migdo ant grindų, nes bijo kad gali atlėkti netikėta kulka per langus. Žmonės žinojo, kad lietuviškos inteligentų šeimos galva gali būti pakviestas pokalbiui ir niekada nesugrįžti.
Algirdo tėvai išvyko į Širvintas ir ten abu mokytojavo Širvintų gimnazijoje, o vėliau persikelia gyventi į Šeduvą ir taip pat abu įsidarbina mokytojais4. Vėliau šeima vėl keliasi gyventi į kitą miestą – dabar į Kauną. Tėvai Patackai tampa Kauno priemiesčio mokyklos mokytojais – tėvas dėsto matematiką, mama – lietuvių kalbą ir literatūrą. Abu Algirdo Vaclovo Patacko tėvai buvo baigę mokytojų seminariją, Vytauto Didžiojo universitetą. Abu tėvai buvo labai religingi, kiekvieną sekmadienį vaikštantys į bažnyčią.
Vaikystės metais susiformavo meilė Lietuvai greičiausiai mamos tėviškėje – Lietuvos kaime Mišniūnuose, sename kaime tarp Šešuolių ir Širvintų…. kadaise tai būta gatvinio kaimo su 200 kiemų. Troba buvo netoli vieškelio, aukštėliau įkalnė, dantyta dangaus debesynais, o nuo jos žvilgsniui slenkant žemyn, – neprieinama ir nepravažiuojama giria, už kurios tasai mistinis Pabaiskas su garsiojo mūšio paslaptimi ir Kertušo ežeras, jame girdėt uodegomis pliaukšint įveistus bebrus.5 Mišniūnai – lietuviško patriotizmo forpostas su lietuviškomis dainomis, šventėmis ir darbais.
Patackų šeima savo giminę kildino iš Potockių šeimos, nors tai tik iš lūpų į lūpas perduodama legenda, kuri teigia, kad giminė kilusi iš jotvingių žemės prie Rudaminos, Rimeičio ežero. Legenda byloja, kad dauguma Patockių buvo Baro konfederatai ir energingai dalyvavo karuose su Rusija6.
Iš motinos pusės senelis Sabaliauskas buvo knygnešys, jų troboje veikė vargo mokyklėlę. Senelis vieną kartą buvo nubaustas už anticarines veiklas – bene tris mėnesius buvo įkalintas.
Dar mokyklos laikais besimokant Kauno pakraščio 14-oje mokykloje Algirdas Patackas pradeda eiti savo keliu, kuris išsiskyrė iš bendraklasių – jis nebuvo pionierius ir neryšėjo raudono pionieriško kaklaraiščio bei nesegėjo ženkliuko. Visi stebisi – mokytojų vaikas ir ne pionierius. Patackai palaiko sūnaus sprendimą – nebus Algirdas ir broliai nė komjaunuoliais. Jis rašė: „mano disidentavimas ir prasidėjo nuo tų laikų – buvau kitoks ir supratau, kad turiu atsilaikyti.“7
Paulius Saudargas prisimena, kad teko garbė pažinti šią legendinę asmenybę nuo kūdikystės. Kol dar buvau visai vaikigalis, A. Patackas man imponavo kaip kietas vyrukas. O jis toks ir buvo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Turėjo kietus raumenis, mat užsiiminėjo kultūrizmu, krepšinį žaisdavo naktimis, dviračiu numindavo iš Kauno į Vilnių, važinėjo motociklu, kuriuo kartą pavėžintas, prieš kitus kiemo vaikigalius jaučiausi irgi baisiai „kietas“.8
Svečiuojantis Trakuose, Ežero g., prie gimtojo namelio, 1955 m. birželio 26 d.
Keliavimas per sovietinę pelkę ir kovojimas su ja, dalyvavimas disidentinėje veikloje buvo kartu su draugais, bendraminčiais, kartu su Algiu Petrausku per studijų mediumą Kaune prie Chemijos fakulteto komjaunimo pašlovinimui pastatytą paminklą nudažo Lietuvos trispalvės spalvomis ir Gedimino stulpus.9 Pažintis ir bendravimas su Mindaugu Tumoniu, kuris atsisakė vykti restauruoti Kryžkalnyje buvusio paminklo „Motina“, pareikšdamas, kad nepripažįsta „dabartinio Lietuvos statuso“, už šį pareiškimą buvo išvežtas į Vilniuje buvusią psichiatrinę ligoninę. Jis Algirdui Patackui perdavė savo rankraštį kaip priesaką10, kaip atsisveikinimą ir pasitraukė iš gyvenimo tapdamas ta salele sovietinėje pelkėje, į kurią atsirėmė jo draugai kelyje į Lietuvos nepriklausomybę.
Bendravimas su Arvydu Šliogeriu, Remigijumi Kurkliečiu, Pruteniu Januliu, Dalia Saukaityte, Sauliumi Žuku, Jonu Liniausku, Benu Gadeikiu, Antanu Vaičiulaičiu, Juozu Giriniu, Juozu Prapiesčiu, Gema Vosiliūte, Gyčiu Ramoška – daugybė žmonių minčių atvedė į pradėtą leisti antisovietinį pogrindinį leidinį „Pastogė“, kurios leidėjus sovietinis saugumas bandė susekti ir sunaikinti. „Pastogei“ baigus veiklą atsirado nauja disidentinė veikla
Mokytojas Povilas Butkevičius sumanęs, kad reikia pogrindžio leidinio jaunimui – ir išleido „Lietuvos ateitį“. Butkevičiui mirus leidinukas neužgeso. Po Sigito Tamkevičiaus teismo pas Algirdą užėjo Saulius Kelpša (Algirdo Patacko vertinimu, vienas kiečiausių pogrindžio virukų) ir paprašė išleisti „Lietuvos ateities“ numerį skirtą šiam procesui. Kai išėjo 7-asis „Lietuvos ateities“ numeris, Algirdas Patackas buvo sučiuptas ir uždarytas į KGB rūsį iki 1987 m. vasario. Ir vėl tęsiasi kelias į Lietuvos Nepriklausomybę, sukurta Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir kaip, kad pats sakė „O kas tuomet žinojo, ką „Sąjūdis“ turi veikti? Suvokėme, kad tai visuomeninė-politinė organizacija, kuri turi aprėpti visas sritis, visur dalyvauti, bet kur ribos?“
Dabar jau visa Lietuva bent jau širdimi jautė, kad kelio atgal nėra – jis veda į Nepriklausomybę. Algirdas žinojo ir savąją atsakomybę, žengiant dar pavojų ir rizikos kupinu keliu.11
Daiva KERDOKAITĖ-KAZLAUSKĖ,
Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė
1 Plačiau apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Algirdą Vaclovą Patacką: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37677&p_k=1
2 Plačiau apie Algirdą Vaclovą Patacką: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Vaclovas_Patackas
3 Astrida Petraitytė, „Algirdas. Iš Kauno“, Vilnius, 2016, p. 9
4 Ten pat, p. 12
5 Ten pat, p. 17
6 Ten pat, p. 21
7 Ten pat, p. 34
8 Saudargas Paulius, „Žmogus, nugalėjęs mirtį“ [žiūrėta 2022 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2015-04-03-algirdas-patackas-zmogus-nugalejes-mirti/>.
9 Astrida Petraitytė. „Algirdas. Iš Kauno“, Vilnius, p. 64
10 Ten pat, p. 84
11 Ten pat, p. 190
