Agata Beliak, Trakų rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja. Nuotraukos autorė Evelina Kislych-Šochienė

Senokai baigėsi praėjusių metų pavasarį užklupęs apsipirkimo vajus. Jau mažai kas parduotuvėse ieško cukraus, druskos, penkialitrių butelių vandens, kruopų, konservų, kitų ilgai negendančių produktų – atsargai. Pritilo ir skelbimai, raginantys priglausti karo pabėgėlius iš Ukrainos. Pernai vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą nesibaigė ir netgi nerimsta, bet mums, tarsi esantiems toliau, jau tapusi beveik nuotykiu, nors nenustojame bent kiek domėtis karo veiksmais šalyje, su kuria prieš kelis šimtus metų siejo bendra istorija.

Įvykius „tenai“ kasdien stebi ir karo pabėgėliai. Jiems tai savi įvykiai, su griuvėsiais virstančiais savais namais, su juose dalyvaujančiais, o neretai ir tik dalyvavusiais vyrais, tėvais, broliais.

Plika statistika

Paskutiniais statistikos duomenimis (balandžio 28 d.), Lietuvoje buvo Migracijos tarnyboje užsiregistravę 76.603 karo pabėgėliai iš Ukrainos. Per porą savaičių jų pagausėjo beveik keturiais šimtais.

Trakų rajone, kaip teigė šią sritį rajone kuruojanti savivaldybės Komunikacijos skyriaus vedėja Agata Beliak, prieglobstį rado apie 700 karo pabėgėlių. Tai daugiausia moterys, vaikai, seneliai, nors pastaruoju metu apie trečdalį jau sudaro vyrai, kurių karo pradžioje buvo vos penktadalis.

Statistikos duomenimis, didžiausia pabėgėlių dalis yra apsistojusi Vilniuje, paskui – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje. Trakų rajono savivaldybėje yra prisiglaudę vos 0,9 proc. visų prieglobstį radusių karo pabėgėlių iš Ukrainos, tačiau ji maloniai išsiskiria tuo, kad kurį laiką buvo vienintelė, apgyvendinusi vaikus iš globos namų. Tik po kelių mėnesių prisijungė ir kai kurios kitos savivaldybės. „Tada sėkmingai bendradarbiavome su verslu, pavyzdžiui, su SBA grupe, kuriai priklauso Slėnio kempingas Trakuose. Jame buvo apgyvendinti vaikai. Vėliau jie perkelti į Lentvarį, o paskui dauguma grįžo į Ukrainą, – pasakoja pašnekovė. – Be verslo pagalbos nebūtume išsivertę. Verslas aprūpino ir maistu, buitine technika – svarbiausiais buitiniais dalykais.“

„Ukrainiečiai – ne tik itin kovinga, bet ir labai darbšti tauta, nemėgstanti dykai sėdėti ant kupros vien gaudami paramą, todėl ir Lietuvoje karo pabėgėliai vietos prieglobsčio ieškojo, tebeieško didesniuose miestuose, kur yra daugiau pramonės, statybų, transporto įmonių, arba kur nors netoli miestų“, – pasakoja A. Beliak.

Anot jos, Trakų rajone pramonės nėra daug, tačiau nemažai ukrainiečių įsidarbina ir čia: pardavėjais, kosmetikos paslaugų įmonėse, tolimųjų reisų vairuotojais, kiemsargiais, žemės, miškų ūkiuose, kvalifikuoti specialistai įsidarbina gydymo, švietimo įstaigose, informacinių technologijų įmonėse. Retai kurie sėdi be darbo vien gaudami Lietuvos valstybės ar savivaldybės paramą.

Užimtumo tarnyba turi ieškančių darbo ukrainiečių registrą, o savivaldybė tik bendradarbiauja.

Apgyvendinimas

Pasak A. Beliak, kurį laiką bene vienintelė sunkiau išsprendžiama problemėlė ukrainiečiams buvo būstas, tačiau dabar jau tokių skundų ar pranešimų žymiai mažiau. Pirmąjį pusmetį nuo karo pradžios telefonas netildavo.

A. Beliak ukrainiečiams padeda susiorientuoti lietuviškos elektroninės biurokratijos vingrybėse. Prieš gerą pusmetį, anot jos, į ją ukrainiečiai patarimų kreipdavosi nuo ryto iki vakaro, o dabar – vos vienas kitas. Matyt, atvykėliai jau susižino ir tarp savų.

Ilgainiui Lentvario bendrabutyje ukrainiečių šeimų likę nedaug, dauguma jų persikėlė arba į Rūdiškes, kur apgyvendinami nemokamai, arba į kitas Lietuvos ar užsienio vietoves, arba jau grįžę į Ukrainą, arba susiradę būstus išsinuomoti. Rūdiškių globos namuose pastaruoju metu buvo likę 64 asmenys, daugiausia socialiai mažiau apsaugoti  asmenys – seneliai, neįgalūs, nedarbingi. Visi čia apgyvendinti nemokamai, maitinami. Gauna paramos smulkioms išlaidoms.

Parama

Iš karo pabėgėliams skiriamos Lietuvos valstybės ir savivaldybės labai neprasigyvensi, to užtenka gyvybei palaikyti. Trakų rajono savivaldybės savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Irena Stankevičė papasakojo, kad karo pabėgėliams iš Ukrainos,  apsigyvenusiems Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, prieš jiems suteikiant laikinosios apsaugos statusą, nevertinant pajamų, buvo skiriama 0,5 valstybės remiamų pajamų dydžio 64,50 Eur vienkartinę pašalpą. Nuo karo pradžios iki dabar minėtą paramą gavo 534 ukrainiečiai. Tam panaudota 34,6 tūkst. Eur iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Ukrainiečiai, kuriems suteiktas laikinosios apsaugos statusas, įgyja teisę gauti visas socialines išmokas, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Jiems mokamos išmokos vaikams, piniginė socialinė parama (socialinė pašalpa, kompensacijos už būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidas), jų vaikams skiriamas nemokamas maitinimas bendro ugdymo mokyklose, mokama parama mokinio reikmenims įsigyti, laidojimo pašalpa.

2022 metus iš valstybės biudžeto šiai paramai panaudota 283,2 tūkst. Eur.

Iš valstybės biudžeto lėšų asmenims, apgyvendinusiems savo būstuose Ukrainos gyventojus, mokamos kompensacijos už būsto suteikimą. 2022 metais minėtą paramą gavo 384 Ukrainos gyventojai, tam buvo skirta 163 tūkst. Eur iš valstybės biudžeto lėšų.

Vaikai

Kiekvienai tautai svarbiausia yra išsaugoti savus vaikus, suteikti jiems išsilavinimą. Trakų rajono švietimo šiuo metu lanko 160 vaikų iš kariaujančios Ukrainos. Jie išsibarstę po įvairias savivaldybės mokyklas ir ikimokyklines įstaigas. Pavyzdžiui Rūdiškių gimnaziją lanko 7 moksleiviai iki 8 klasės.

Gimnazijos konsultantė Kristina Urbanovič pasakojo, kad visi vaikai šioje gimnazijoje mokosi lietuviškai. „Iš pradžių jiems buvo labai sunku neįprastoje kalbinėje aplinkoje, bet jau susikalba. Dauguma kalbėjo rusiškai, kai kurie – tik ukrainietiškai. Visiems jiems buvo surengta vasaros stovykla. Joje, bendraujant su vietiniais, patobulėjo ir pradiniai kalbiniai įgūdžiai“, – pasakoja ji. Lietuvoje problema kyla dėl ukrainiečių kalbą mokančių pedagogų. Lengviau ją įsisavinti darželinukams ir pradinukams.

Anot jos, pabėgėlių vaikams iš Ukrainos lengviau adaptuotis rusakalbėje Lentvario „Versmės“ gimnazijoje, juo labiau, kad nemaža Lietuvoje prisiglaudusių karo pabėgėlių dalis yra etniniai rusai. (Plačiau apie vaikų mokymą „Versmėje“ – kitame tekste).

Ne viskas sviestu tepta

Per pirmąją karo pabėgėlių bangą daug kas norėjo priimti juos gyventi į savus namus ir priėmė, tačiau pagyvenus mėnesį su svetimais žmonėmis, diskomforto atsiranda ir savininkams – vis dėlto juk atvykę karo pabėgėliai yra šiek tiek kitokių socialinių įgūdžių žmonės, jiems nelengva įprasti prie kitokios buities, o būstą suteikusiems savininkams tai ne visada priimtina, juolab kad tenka daugiau ir už komunalines paslaugas mokėti. Tada jau kai kurie patys svetingi lietuvaičiai ateina savivaldybės prašyti, kad pati juos pasiimtų. Taigi, ir patiems ukrainiečiams jau būdavo sudėtingiau susirasti būstą, nes vien pasakius, kad iš Ukrainos, nelabai kas norėdavo nuomoti. „Dabar, matyt, padėtis stabilizavosi, nes besikreipiančiųjų beveik nelikę, o ir dėl .butų paieškos pagalbos kreipiasi labai retai“, – sako A. Beliak.

Ilgainiui ir nuo parduotuvių kasininkų stalelių vis dingsta lentelės su perspėjimais, kad kasininkas nemoka lietuviškai. Gal dėl to, išgirdus pirkėjo pasipiktinimą, kad su juo nekalbama valstybine kalba, ne vienam pabyra ašaros.

Kai kuriems ir patriotams reikėtų daugiau žmogiškumo ir supratimo. Ukrainiečiai ne uždarbiauti atvykę, jie bėga nuo karo, kuris dar nežinia kuo baigsis ir kur prasitęs pralaimėjus Ukrainai.

Kazimieras Šliužas

Šaltinis www.voruta.lt