Dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) šiandien Lietuvoje vis daugiau vietovių, kuriose žmonės, smulkieji kiaulių augintojai, nebegali auginti kiaulių. Kada jie vėl galės imtis savo veiklos ir ar kada nors galės, nepasako nei Žemės ūkio ministerija, nei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Afrikinis kiaulių maras Lietuvą pasiekė 2014 metų pradžioje, kai buvo rastas nugaišęs šiuo virusu užsikrėtęs šernas. Praėjo dveji metai, ir nors Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba stengiasi suvaldyti ir užkirsti kelią ligos plitimui, nustatomi vis nauji atvejai.
Naivu tikėtis, kad problema, su kuria Ispanija ir Portugalija kovojo daugiau nei 30 metų, staiga išnyks. Tačiau vis viena norisi gauti aiškų atsakymą į klausimą, o kas gi bus toliau? Dar daugiau draudimų ir mėtymasis nuo vienos priemonės prie kitos? Kokia smulkiųjų kiaulių augintojų perspektyva Lietuvoje? Kodėl iki šiol nei Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba, nei Žemės ūkio ministerija vis dar nėra pasisakiusios, kokioms sąlygoms esant smulkieji kiaulių augintojai pagaliau vėl galės pradėti auginti kiaules? Ar apskritai jie kada nors galės jas auginti?
Praėjus daugiau nei dvejiems metams po to, kai buvo užfiksuotas pirmasis afrikinio kiaulių maro atvejis, Žemės ūkio ministerija pagaliau pasiskelbė, jog kartu su socialiniais partneriais parengė prevencijos priemonių kiaulių laikymo vietose bei šernų populiacijoje planą ir ruošiasi jį pristatyti Vyriausybei bei prašyti paramos. O kas iš to žmonėms? Ar minėtas planas padės spręsti smulkiųjų kiaulių augintojų problemas?
Estijoje kartu su kitų ES šalių žemės ūkio ministrais ir eurokomisaru V. P. Andriukaičiu dalyvavusi susitikime AKM klausimais, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pabrėžė, kad visos šalys supranta maro paplitimo pavojų. Europos Komisija šiemet Lietuvai VMVT diegiamoms priemonėms skirs 1,4 mln. eurų, tačiau mūsų šalis yra kreipusis ir dėl verslinių kiaulininkystės ūkių patirtos žalos, prašoma bendro finansavimo kiaulienos kainų skirtumui.
,,Turėsime įrodyti, kad Lietuvai svarbu būti buferine zona, saugančia kitas šalis nuo AKM. Didžiausia bėda, kad šiandien versliniams kiaulininkystės ūkiams vis dar negalime kompensuoti rinkos pajamų netekimo – kiaulienos kainų skirtumo tarp kiaulių, išaugintų ir parduotų iš III AKM zonos ir kitos teritorijos”, – kalbėjo ministrė.
Ar smulkieji kiaulių augintojai atsidurs užribyje?
Žemės ūkio ministerija, atrodo, pamiršo žmones, kurie pakankamai nukentėjo, dėl su afrikiniu kiaulių maru susijusių ribojimų. Kaimo žmonėms kiaulių auginimas buvo pragyvenimo šaltinis. Ne tik jiems, bet ir jų šeimų nariams. Jie neapibrėžtam laikui prarado galimybę apsirūpinti maisto produktais, t.y. mėsa, gauti šiek tiek pajamų, efektyviai naudoti turimą žemę. Kiaulių auginimas skatino bulvių, burokų, grūdinių kultūrų auginimą. Šiandien kaime gyvenantiems žmonėms neapsimoka dirbti žemę, o persiorientuoti į kitas žemės ūkio sritis ar kultūras nėra taip paprasta. Tam reikia ir finansų, ir tam tikros patirties.
Socialiai, manau, neteisinga išmokėti tik vienkartinę kompensaciją už laikytas kiaules ir nenumatyti daugiau jokių kompensacijų, nors smulkiųjų kiaulių augintojų veikla apribota neaiškiam terminui. Ypač, kai medžiotojams mokamos išmokos už sumedžiotus šernus, nors tai turėtų būti medžiotojų pareiga. Ar ne teisingiau būtų tas lėšas skirti kaimo žmonėms kompensacijoms, kurių šiandien, deja, nenumato nei Europos Sąjunga, nei Žemės ūkio ministerija.
Keista girdėti argumentus, jog kiaules auginti smulkiuose ūkiuose draudžiama, nes jie gali platinti ligą ir užkrėsti didelius kompleksus, kai, tuo tarpu, kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Varėnos rajone, aplink 100-150 km. spinduliu nėra tokių ūkių! Tad ar reikia tokių griežtų apribojimų?
Laikantis elementarių reikalavimų kiaulių ūkis nėra toks pavojingas, o dabar taikomi draudimai visoje buferinėje zonoje yra neadekvatūs pavojui. Todėl norėtųsi sulaukti aiškios, išsamios ir pagrįstos tiek Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, tiek ir Žemės ūkio ministerijos pozicijos šiuo klausimu.
Mano manymu, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba griebėsi draudimų ir perdėtų reikalavimų, kurie nedavė naudos. Daug abejonių kelia sprendimas atitverti tvora Varčios mišką (Alytaus rajonas), Europos Sąjungos pinigai išmesti kaip į balą, o liga vis viena išplito. Pasipiktinimo sulaukė ir sprendimas leisti medžioti šernų pateles.
Pasigendama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėmesio šios ligos moksliniams tyrimams, taip pat kitų šalių patirties analizės bei efektyviausių ir mažiausiai žmones veikiančių priemonių taikymo sprendžiant problemą. Ši tarnyba, matydama, kaip afrikinis kiaulių maras eina į Vakarų Europą ir artėja prie mūsų šalies, turėjo laiko tokiai kitų šalių patirties analizei ir pasirengimui spręsti problemą, jei liga atkeliautų ir į mūsų šalį.
Tiesa, prie VMVT neseniai įkurtas afrikinio kiaulių maro institutas, o Lietuva sieks steigti mokslo centrus, kurie kurtų vakciną nuo afrikinio kiaulių maro. Tačiau visa tai kol kas tik skambūs žodžiai, o žmonėms kaimuose gyventi reikia šiandien. Todėl ir atsakymų į rūpimus klausimus taip pat reikia šiandien.
Lietuvis Respublikos Seimo
Aplinkos apsaugos komiteto narys
Vidas Mikalauskas
