Jau anksčiau buvo rašyta, kad Lietuvos karaimų kalba bei kultūra buvo daugelio įvairių kraštų mokslininkų orientalistų, ypač tiurkologų, tyrimo objektas, kad tarp šių mokslininkų būta ir nemažai karaimų. Tačiau šiuose darbuose, kurie, be jokios abejonės, yra labai svarbūs pasaulinės orientalistikos kontekste, dar svarbesni nacionalinės kultūros analizei ir jos išlikimui, patys karaimai dažniausiai būdavo tyrimų objektais, pasyviais tyrimų dalyviais, medžiagos tiekėjais. Pasaulinio garso karaimai tiurkologai (S. Šapšalas, A.Zajončkovskis, V. Zajončkovskis, A. Dubinskis ir kiti), tyrę įvairius karaimų kalbos, istorijos ir kultūros klausimus, garsinę karaimų vardą pasaulyje, dažniausiai tiesiogiai neatstovavo pačiai bendruomenei. Tad galima sakyti, kad tiurkų kultūros erdvėje, ypač po II pasaulinio karo pasekmių Vidurio Europai, karaimai funkcionavo tik netiesiogiai. Per visą sovietmečio laikotarpį kitaip ir būti negalėjo – tautybė, tautinė bendruomenė, jos ryšiai su etniškai giminingomis grupėmis nebuvo toleruojami, juo labiau skatinami. Buvusių sovietinių respublikų kultūra buvo įsprausta į griežtus ideologinius rėmus, kuriuose nacionaliniai savitumai dažniausiai galėjo reikštis tik per tam tikrus paradinius folkloro elementus. O jau apie tautinių mažumų nacionalines kultūras nė užsiminti nederėjo.
Daugelis vyresnio amžiaus mūsų bendruomenės narių prisimena, kad net teisininko Michailo Tinfovičiaus (1912–1974) iniciatyva atsiradusios Trakų karaimų kraštotyros draugijos veikla buvo netrukus uždrausta. Lietuvoje iki Atgimimo kalbėti viešai apie karaimus – ypač spaudoje – nebuvo paprasta (o dažnai net negalima), nes kalbant apie juos, niekaip negalima buvo apeiti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardo. O ką jau kalbėti apie jų ryšius su kitais tiurkais. Teisybė, neoficialių giminystės ryšių paieškų būta ne kartą. Kiekvienas karaimas, bet kur sutikęs azerą, uzbeką, totorių ar kitą tiurką, būtinai ieškodavo bendrų žodžių ir nesunkiai nustatydavo kalbos giminystę. Tokios pažintys kas kartą džiugindavo tiek ryšį sugebėjusį užmegzti asmenį, tiek bendruomenės narius, kuriems būdavo apie tai papasakojama.
Prisimenu, kaip nuoširdžiai džiaugėsi mano a. a. vyras Mykolas Firkovičius, kai per kelionę po Kaukazą gimtąja kalba susikalbėjo su tenykščiais karačiajų vaikais, kai su garsiu karačiajų filologu Ch. Sujunčevu nustatė, jog abi tautos turi tokią pat lopšinę „Bir bar ėdi“ (Buvo tokia pasaka) ir kitus bendrumus; kai mūsų namuose 1976m. apsilankiusiam uzbekų rašytojui Ulmasui Umarbekovui karaimiškai papasakojo (ir buvo suprastas) apie gimtosios kalbos svarbą. Tokių priklausymo tiurkų pasauliui „medžiagiškai apčiuopiamų“ paliudijimų būta nemažai. Nors jie buvo labiau privatūs, bet suteikdavo neapsakomai svarbią ir stiprią emocinę satisfakciją. O man pačiai tiesiog pasisekė: baigusi Vilniaus universitetą, išvažiavau mokytis uzbekų kalbos į Taškento universitetą ir tokiu būdu pirmą kartą tiesiogiai susiliečiau su gyvu Orientu. Ryšiai su juo tęsiasi iki šiol, nes nuo tada verčiu į lietuvių kalbą grožinę Uzbekijos, Kazachstano, Turkmėnijos, Azerbaidžano literatūrą, dėl kurios sąlytis su tiurkiškąja kultūra buvo labai glaudus. Oficialiai ir, galima sakyti, fiziškai šie buvę įvairūs plonyčiai ryšių siūleliai pamažu ėmė virsti rimtomis gijomis tik prasidėjus persitvarkymui, o itin apčiuopiami tapo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
1989 m. liepos mėnesį per patį pasiruošimo tarptautiniam karaimų susitikimui Trakuose įkarštį Mykolas Firkovičius gavo iš Čerkesko minėto karačiajų kalbos tyrėjo kalbininko Ch. Sujunčevo sudarytą „Karačiajų-balkarų-rusų žodyną“ su tokiu autoriaus dedikacijos užrašu: „ Artimiausiam etnogenezės ir kalbos broliui didžiai gerbiamam Mykolui Firkovičiui nuo autoriaus su linkėjimais tikro atgaivinimo visko, kas karaimiška.“ Šie žodžiai tiesiogiai atliepė tam, kas jau buvo pradėta daryti, o greta „atgaivinimo to, kas karaimiška“, tolydžio plėtėsi ir įvairūs tarptautiniai ryšiai, kai karaimų bendruomenė iš pasyvaus tyrimų objekto virto aktyviai veikiančiu subjektu.
Trakuose padažnėjo svečių iš Turkijos ir kitų valstybių žurnalistų bei mokslininkų, kuriems magėjo tiesiogiai susipažinti su karaimų bendruomene. Vienas pirmųjų (1988m.) mus aplankė profesorius Tapani Harviainen, tuo metu Helsinkio universiteto Azijos ir Afrikos katedros dėstytojas, vėliau vedėjas. Ilgainiui karaimika tapo viena pagrindinių jo mokslinių tyrimų temų, ir sunku suskaičiuoti, kiek kartų nuo tada jis lankėsi Trakuose, keliose konferencijose šią temą pristatė.
1993m. į Vilnių pirmą kartą atvyko prof. Eva Csato Johanson, kuri, išmokusi karaimų kalbą, tapo ne tik viena produktyviausių karaimų kalbos tyrėjų, bet iki šiol tebėra aktyvi tarptautinės karaimų kalbos mokyklos Trakuose rėmėja, karaimų kalbos tyrimų propaguotoja. Tuo metu pirmą kartą Vilniuje kartu su totorių bendruomene surengėme mokslinę konferenciją „Kipčiakų-tiurkų Orientas Lietuvoje. Istorija ir tyrimų perspektyva“. Tos konferencijos, skirtos garsaus orientalisto karaimo akademiko A. Zajončkovskio 90-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiaga buvo išleista atskira knyga (Vilnius, 1994).
1994 m. Suomijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Kirsti Siraste, kurios protėvių šaknys, anot jos pačios, esančios Trakuose ir Vilniuje, pasikvietė Kariną Firkavičiūtę ir mane į Baltijos valstybių tautinių mažumų kultūrai skirtą konferenciją Balta-Palta, kur dalyviai iš pačių karaimų lūpų pirmą kartą išgirdo jų muziką. 1999m. Balta-Palta konferencijoje paskaitą apie karaimų kultūrą skaitė Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius. 1995 m. jis atstovavo Lietuvos karaimams Briuselyje vykusiame seminare. 1996 m. Karina Firkavičiūtė Šegedo mieste (Vengrija) vykusioje tiurkologų konferencijoje pasakojo apie karaimų muzikinį palikimą ir jį pademonstravo.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, bendrauti su savo giminingomis tautomis bei valstybėmis pradėjo ir nepriklausomybę paskelbusios tiurkų valstybės Vidurinėje Azijoje (Kazachstanas, Uzbekija, Kirgizija, Turkmėnija), Kaukaze (Azerbaidžanas), Rusijos teritorijoje gyvenantys tiurkai – totoriai, kumykai, čiuvašai, karačiajai, jakutai, gagaūzai ir kiti. Ypač aktyviai tuos ryšius ėmė skatinti Turkija, kurios mokslininkai per visą sovietinį laikotarpį neturėjo galimybės plačiai tirti tiurkiškų tautų, gyvenusių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, kultūrų. Dabar ji, tarsi grąžindama skolą, ėmė aktyviai remti jų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi tų šalių jaunimą studijuoti Turkijoje, aktyviau ėmė domėtis jų kultūrinio palikimo įvairove ir jį skelbti. Atsirado klausimų, kuriuos imta spręsti ir aptarinėti kartu. Karaimai taip pat buvo pradėti kviesti į įvairius tarptautinius tiurkų renginius bei konferencijas ir vis aktyviau ėmė dalyvauti toje tiurkiškoje erdvėje, kurioje, kaip minėjau, anksčiau egzistavo netiesiogiai. Tai buvo tarsi paliudijimas, kad mes ne tik gyvi, bet ir turime ką pasakyti savo etninėms „giminėms“ apie savo kultūros paveldą, tautinio tapatumo ir kalbos ypatumus.
1992 m. Mykolas Firkovičius ir Markas Lavrinovičius dalyvavo Turkijos mokslininkų inicijuotame simpoziume Biškeke, kur buvo svarstomas vieningos tiurkų kalbų abėcėlės sudarymas lotyniškais rašmenimis (Turkijoje lotyniškas raidynas vartojamas nuo 1928 m., o Sovietų Sąjungoje gyvenę tiurkai nuo 1940 m. vartojo kirilicą). O kai 1997m. buvau paskirta Lietuvos ambasadore Turkijoje ir kartu su vyru išvažiavome į Ankarą, tiurkų ir ypač turkų erdvė mums virto antraisiais namais.
1999 m. Mykolas Firkovičius, aš ir Damyras Asanavičius (Lietuvos totorius) pirmą kartą atstovavome Lietuvos tiurkams Denizlyje (Turkija) vykusiame 7-ajame tiurkų kurultajuje (ten man pirmą kartą tokiai didelei tiurkiškai auditorijai teko garbė pasakoti apie Lietuvoje 600 metų gyvenančias tiurkų tautas); 2006 m., jau baigusi misiją Turkijoje, atstovavau karaimams ir kalbėjau Baku vykusiame 1-ajame užsienio azerų sąskrydyje; tais pačiais metais Antalijoje – tiurkų intelektualų forume. Beje, Baku buvau apdovanota neseniai ten įsteigtu garbės ženklu už azerų kultūros sklaidą (esu išvertusi į lietuvių kalbą 5 azerų rašytojų knygas ir ne vieną apsakymą).
1996 m. Turkų kalbos instituto leidinyje „Türk Dünyasi“ (Tiurkų pasaulis) prof. Henrikas Jankovskis išspausdino labai išsamią recenziją apie Vilniuje M. Firkovičiaus išleistą karaimų kasdienių maldų rinkinį „Karay koltchalary“ (1993) ir Psalmių vertimus į karaimų kalbą (1994).
2000 m. Ankaroje Turkų kalbos institutas drauge su Lietuvos ir Lenkijos ambasadomis surengė mokslinę konferenciją, skirtą akademiko A. Zajončkovskio 30-osioms mirties metinėms paminėti. Toje konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo akademiko duktė Emilija Zajančkovska-Lopato, M. Firkovičius (pranešimas karaimų kalba) ir daug Turkijos bei Lenkijos mokslininkų, kurie skaitė pranešimus apie akademiko turkų osmanų ir karaimų kultūrų tyrinėjimus. Pranešimų tekstai tais pačiais metais buvo išspausdinti instituto leidžiamame žurnale „Türk dili“ (Turkų kalba).
2000 m. Turkijos kalbos institutas jo tuometinio direktoriaus prof. Ahmeto Bidžan Erdžilasuno iniciatyva Ankaroje išleido Mykolo Firkovičiaus parengtą spaudai Šventojo Rašto „Patarlių knygos“ vertimą į karaimų, kuris 1798 m. buvo surašytas Saločių miestelyje ir išsaugotas rankraščiuose. Tai buvo pirmas tekstas karaimų kalba, išspausdintas Turkijoje. Tiurkologas prof. Timūras Kodžaoglu (Timur Kocaoglu), pasinaudojęs mūsų buvimu Ankaroje, drauge su M. Firkovičiumi ėmė rengti karaimų kalbos pasikalbėjimus, kurie vėliau transformavosi į platesnį tekstą ir išvydo dienos šviesą 2006 m. Vokietijoje kartu su karaimų kalbos gramatika anglų kalba knygoje „Karay. The Trakai Dialect“ (Karaimai. Trakų dialektas), išleistoje pasaulio kalbų serijoje. M .Firkovičius, deja, šių knygų pasirodymo nebesulaukė.
Dirbant Turkijoje, teko bendrauti ir su kitomis ten įvairiais istoriniais laikotarpiais atsidūrusiomis tiurkų bendruomenėmis, ypač su Krymo totoriais, kurie susibūrę į organizacijas įvairiuose Turkijos miestuose. Labai įsimintinas buvo susitikimas su Bursos Krymo totorių bendruomene, nes jos kelias į Turkiją yra toks pat kaip ir Krymo karaimų, gyvenančių Stambule (pirmoji banga po Krymo prijungimo prie Rusijos 18-ajame amžiuje , antroji banga po1917 m.). 1989 m. viešint JAV, man atsitiktinai buvo tekę susipažinti su Krymo totoriumi Hakanu Kirimli. Nuo tada jis mums siuntė į Vilnių žurnalą Krymo totorių kalba „Emel“ (Lūkestis). Nuo 1997m. jis irgi gyveno Ankaroje ir profesoriavo Bilkento universitete. Susiradęs mane ambasadoje, supažindino su tėvu ir su Ankaros totorių bendruomene, kuriai šis pirmininkavo. Stambule teko taip pat susipažinti su totorių bibliofilu, kuris savo kolekcijoje turėjo Turkijoje išleistų S. Šapšalo knygų.
2010 m. pavasarį du Turkijos universitetai – Biledžiko ir Sakarijos – surengė karaimų kultūrai aptarti skirtą tarptautinę konferenciją, kurioje Lietuvos karaimams atstovavo ir joje karaimų kalba skaitė pranešimą Lietuvos karaimų bendruomenės vyriausiasis dvasininkas a. a. Markas Lavrinovičius. (Deja, daugiau medžiagos apie tai negavau, nes, anot velionio šeimos, jo archyvas dar neatidarytas).
Tais pačiais 2010 m. man teko dalyvauti Pasaulio tiurkų forume, kurį buvo surengęs Turkijos Azijos strateginių tyrimų centras Stambule. Į jį buvo kviesti visų tiurkų valstybių, tautų ir tiurkiškų diasporų (pvz., turkai, gyvenantys Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV; azerai, gyvenantys Irane, Estijoje, JAV ir pan.) atstovai, jie svarstė labai įvairiapusiško bendradarbiavimo aspektus.
Prieš mėnesį gavau neseniai išleistą Pasaulio tiurkų forumo dalyvių pasisakymų knygą (680 puslapių). Tai leido mintimis vėl sugrįžti prie Stambule prieš dvejus metus vykusių susitikimų ir tapo savotiška dingstimi parašyti šį straipsnį. Daugeliui forumo dalyvių karaimų vardas buvo naujiena (mat jame dalyvavo labai skirtingų profesijų žmonės), todėl susilaukiau įvairių kraštų žurnalistų klausimų. Tai buvo tikrai įsimintinos akimirkos, o, išklausęs mano pasisakymo turkų kalba, buvęs Kazachstano parlamento narys, astronautas prof. Dr. Toktaras Aubakirovas pažymėjo, kad pateikti karaimų veiklos pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, jog visos tiurkų tautos, nepriklausomai nuo jų gausumo, gali daug pasiekti ir yra svarbios bendroje šeimoje, o jų nariai kaip lojalūs tų valstybių, kuriose gyvena, piliečiai vaisingai gali dirbti įvairiose srityse ir net atstovauti savo valstybėms.
Forumo medžiagos redaktoriai pavadino mano pasisakymą „Karaimų kalba – gyvas gintaro inkliuzas“. Jie rėmėsi mano pasakytais žodžiais: „Man didelė garbė atstovauti čia mažiausiai tiurkų tautai pasaulyje – karaimams. Nuo seniausių laikų mes priklausome tiurkų pasauliui kaip kipčiakų palikuonys. Prisimenu, kai mes drauge su a. a. vyru Mykolu Firkovičiumi 1997 m. Ankaroje atvykome aplankyti Turkų kalbos instituto direktoriaus, jis, pasiklausęs mūsų gimtosios kalbos, nustebęs pasakė: „Jūs kalbate kaip turkai 11-ame amžiuje“. Panašiai yra pasakęs ir gerai žinomas Lenkijos tiurkologas prof. T. Kovalskis: „Per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi mažas inkliuzas gintare“. Nors šis palyginimas labai gražus, noriu jums pasakyti, kad mes nesame sustingę inkliuzai. Mes esame gyvi ir su pasididžiavimu konstatuojame, kad, būdami labai negausūs ir visada gyvendami tarp ne tiurkiškų tautų, sutardami su jomis, būdami lojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvenome, sugebėjome per ilgus amžius išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę, tradicijas ir papročius, suvokimą, kad esame drauge ir tiurkų pasaulio nariai.“
Malonu pažymėti, kad šių metų vasarą Trakuose vykusią 10-ąją tarptautinę karaimų kalbos mokyklą, kurią kasmet rengia Lietuvos karaimų kultūros bendrija, pirmą kartą parėmė Turkijos Vyriausybės direktoratas užsienio turkams ir giminingoms tautoms remti. Tai dar vienas puikus karaimų buvimo tiurkų kultūros erdvėje pavyzdys. Kaip jau buvo ne kartą rašyta „Trakų žemėje“, šiais metais mokyklos atidaryme dalyvavo Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Akinas Alganas ir Alanijos meras Hasanas Sipahioglu.
Dar maloniau, kad šį ryšį su tiurkiškuoju pasauliu suvokia ir noriai palaiko ir jaunoji karaimų karta. Su Trakų miestu besigiminiuojančio Turkijos miesto Alanijos festivalyje prieš kelerius metus dalyvavo ir karaimų jaunimo šokių ansamblis „Sanduhač“ ,vadovaujamas Jelenos Špakovskajos. Jie drauge su vyru Jurijumi savo karaimų patiekalų restorane „Kybynlar“ ne kartą yra svetingai priėmę ir garbingus Turkijos svečius, kurie tiek oficialių, tiek neoficialių vizitų metu aplanko Trakus ir susitinka su Trakų karaimų bendruomene.
Tiurkų kultūros erdvėje ne mažiau aktyviai dalyvauja ir Trakų bei Vilniaus karaimų giminaičiai bei palikuonys, gyvenantys šiuo metu Lenkijoje. Bet tai jau būtų kito straipsnio tema.
Leidinio „Pasaulio tiurkų forumas“
viršelis
Halina Kobeckaitė ir Mykolas Firkovičius su Bursos (Turkija) totorių žurnalo „Kalgay“ (Vadas) redakcine kolegija
Dr. Halina KOBECKAITĖ
