(Vertėjo žodis)

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos skaitytojas iki šiol turėjo nedaug galimybių susipažinti su šiuolaikinio Azerbaidžano visuomeninės politinės minties tendencijomis. Žinoma, šiais laikais gauti informaciją apie bet kurį pasaulio kampelį – jokia problema. Tačiau autentiškos žinios ir išsami analizė vis dar išlieka neprilygstama vertybė, juo labiau, kai ji pateikiama lietuvių kalba. Šia prasme Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos akademiko Ramizo Mehdijevo knyga „Azerbaidžano praeities netektys ir ateities vizija“[1],  – nedažnai pasitaikantis reiškinys.

Šioje knygoje – du kūriniai, išleisti Baku 2000 ir 2012 metais: istorinė apybraiža „Azerbaidžaniečių genocido realijos“ ir sociologinis politinis esė „XXI amžiaus Azerbaidžano idėja kūrybinių  žmonių nacijos kontekste“.

Pirmoji apybraiža skirta nesenai dramatiškai Azerbaidžano praeičiai, tuo tarpu antrojoje svarstoma, kaip netolimoje ateityje galima sukurti dar labiau klestinčią Azerbaidžano valstybę ir brandžią visuomenę. Abiem atvejais veikaluose išsakytos mintys nėra svetimos ir Lietuvai.

Apybraižoje „Azerbaidžaniečių genocido realijos“  skaitytojas ras stebėtinų sąsajų ir paralelių tarp dramatiškų sausio įvykių Baku ir Vilniuje. 1990 metų sausį iš sovietinio kalėjimo besivaduojančiam ir savo teritorinį vientisumą ginančiam Azerbaidžanui vienam iš pirmųjų tarp „broliškų“ respublikų teko agonijoje besiblaškančios imperijos smūgis.

 Baku skerdynės tapo tarsi įžanga į 1991 metų sausio 13-osios tragediją Vilniuje ir viena  paskutiniųjų imperijos konvulsijų. Kartą paragavusi kraujo, sovietinė imperija nebegalėjo sustoti – kovai prieš tautų laisvės siekį tegalėjo priešpastatyti tik neapykantą ir brutalią jėgą, kadaise traiškiusią tankų vikšrais Budapešto, Prahos, Tbilisio žmonių ateities viltis. Juo labiau, kad 1990 sausį, tuoj po SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vizito Vilniuje, Kremliui pavyko prievarta ir smurtu laikinai pristabdyti Azerbaidžano kelią į nepriklausomybę. Melu, klasta ir informacine blokada Kremlius sugebėjo įtikinti Vakarų demokratijas, kad daugiau nei 50 tūkstančių sovietų kariauna į Baku buvo įvesta siekiant ginti rusus ir užkirsti kelią čia gyvenančių armėnų pogromams.

Kad tai buvo akivaizdus melas, liudija net 1990 metų sausio 20 dienos Visaliaudinio Armėnijos Judėjimo pareiškimas, kuriame tuomet skelbta:  „Tai buvo padaryta, siekiant ne apsaugoti armėnų tautybės žmones respublikoje, o įveikti susidariusią rimtą situaciją, gresiančią Tarybų valdžios gyvavimui. Mūsų nuomone, šie įvykiai turi būti įvertinti kaip suverenių Azerbaidžano respublikos teisių pažeidimas…“.[2]

Tačiau M. Gorbačiovo užkerėti Vakarai tuomet vis dar tikėjo Kremliaus propagandistais ir kovoje už nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą Azerbaidžanas liko vienui vienas. Tenka apgailestauti, kad ir Lietuvoje tuo metu ir vėliau vyravo įsitikinimas, jog Karabacho judėjimas, kaip ir Lietuvos Sąjūdis siekia tautos atgimimo, visuomenės demokratizavimo ir šalies nepriklausomybės. Tačiau iš tikrųjų Karabacho armėnų separatistų organizacija buvo sukurta tik tam, kad, prisidengdamas M. Gorbačiovo pertvarkos politika ir tautų apsisprendimo teise, atplėštų kaimyninio Azerbaidžano teritorijos dalį ir prijungtų ją prie Armėnijos.  (Kaip žinoma, Sąjūdis, kitaip nei Karabacho judėjimas, nekėlė sau tikslo atplėšti Lenkijoje, Gudijoje ar Rusijoje esančias lietuviškas salas ir prijungti jas prie Lietuvos.)

 Sausio įvykiai Baku ir Vilniuje yra tarsi klonuotos žudynės. Šiuose įvykiuose be galo daug panašumų: ir Baku, ir Vilniuje regėjome barikadas, nes Maskva pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo panaudojo sunkiąją ginkluotę prieš beginklius žmones. Aiškiai buvo matomi iš vieno centro valdomi kruvinųjų įvykių bendri scenarijai, Lietuvoje nacionalinius interesus buvo išdavę burokevičiai ir jermolavičiai, o Azerbaidžane – vezirovai ir mutalibovai.

  Agresijos esmė, ideologinės paralelės ir dirbtinai sugalvotos motyvacijos taip pat buvo panašios savo turiniu: tuomet Vilniuje buvo sukurtas “TSRS piliečių gynimo komitetas” ir interfrontininkų “Jedinstvos” organizacijos, kurios primygtinai reikalavo sovietinės kariuomenės įvedimo, o į Baku kariauna buvo įvesta, prisidengiant siekiais gintis tėvynainius rusus ir užkirsti kelią armėnų pogromams.

Buvo karinių operacijų ir kiti bendri veiksmai, tik nesikeitė imperijos mirties angelo naikinantis žvilgsnis, netilo skausmais ir kančiomis pripildyti mūsų Motinų Tėvynių  pagalbos šauksmai ir mūsų tautų balsai, kuriuos slopino vakarų pasaulio tarsi samanomis apaugęs akmens kurtumas bei abejingumas.

Taip, turėjome skaudžių netekčių, tačiau daugiau nei per dvidešimt metų gerai suvokiame, kad sausio 20-oji ir sausio 13-oji yra Azerbaidžano ir Lietuvos pergalės diena. Tada beginkliai Azerbaidžano ir Lietuvos žmonės Baku ir Vilniuje sa­vo dva­sios tvir­ty­be, tie­sos ir lais­vės troš­ki­mu įrodė pasauliui, jog yra pasiryžę ginti Laisvę ir kurti savo Nepriklausomas valstybes. Todėl, tariant tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais, lietuviai kiekvieną sausį pasilenkia prie savo geriausiųjų žuvusiųjų dukrų ir sūnų ir dar kartą užkloja juos amžina laisve. Jei nebūtų Vilniaus ir Baku sausio įvykių, šių pergalių, gal nebūtų subyrėjusi ir sovietų imperija. Ir šiandien Europa ir pasaulis atrodytų kitaip.

R. Mehdijevo apybraiža „Azerbaidžaniečių genocido realijos“  leidžia giliau pažvelgti į Baku juodąjį sausį. Autorius žingsnis po žingsnio atskleidžia jų ištakas bei prielaidas, kol galiausiai įvardina ne tik šio nusikaltimo žmonijai bei žmoniškumui vykdytojus, bet ir jo užsakovus. Besigilindamas į tragedijos priežastis bei pasekmes, R. Mehdijevas ištiria jos istorinį, religinį, kaukazietišką, tautinį ir geopolitinį aspektą, taip pat tiksliai nurodo Baku sausio įvykių sąsajas su Karabacho problema bei jų vietą tarp kitų istorijos realijų. Tekstą vainikuoja skirsnis „Kruvino sausio istorinės pamokos“, kuris skamba tarsi requiem nekaltoms susidorojimo aukoms ir priesakas ateitiems kartoms.

Nepaisant  akivaizdžių Lietuvos ir Azerbaidžano naujausios istorijos paralelių, Lietuvos žmonės vis dar nedaug žino apie tolimą, tačiau draugišką lietuviams tautą tuomet ištikusį skausmą. Todėl manau, kad R. Mehdijevo knyga leis jiems geriau suprasti azerbaidžaniečių tautos istorinį likimą, tikrąsias praeities ir dabarties dramatiškų įvykių priežastis ir tebesitęsiančių Azerbaidžano žemėje konfliktų  esmę bei turinį.

Kitame veikale – socialiniame politiniame esė „XXI amžiaus Azerbaidžano idėja kūrybinių žmonių nacijos kontekste“  akademikas ieško atsakymo į klausimą:  „Kur link turėtų plėtotis šalies visuomenė?“  Siekdamas atsakyti į šį klausimą, R.Mehdijevas paliečia gausybę ribinių temų, kas atsispindi esė skyrių pavadinimuose – „Modernizacija ir inovatyvi ekonomika“, „Kūrybinė klasė – visuomenės varančioji jėga“, „Nacionalinio kreatyvaus elito formavimas“, „Nacionalinis tapatumas“, „Vieninga pilietinė nacija“ ir kt.

Formuodamas pagrindinę šio savo veikalo mintį, R. Mehdijevas ne tik remiasi žinomais pasaulio mąstytojais, bet ir polemizuoja su kai kuriais jų teiginiais. Išprusęs Lietuvos skaitytojas suras čia ir gerai jam pažįstamų, ir naujų vardų – D. Harrisonas, D. Bellas, E. Toffleris, S. P. Hantingtonas, R. Florida, J. Volkovas, A. Okarąs ir kitus. Galima teigti, kad ir paties akademiko R. Mehdijevo, ir jo minimų mąstytojų minčių sintezė įgalino jį suformuluoti tai, ką jis pavadino XXI amžiaus azerbaidžanybės idėjos esme bei jos pagrindiniu turiniu.

Nekvestionuodamas liberalios vakarietiškos demokratijos bei pilietinės visuomenės idėjos, R. Mehdijevas Azerbaidžanui vis dėlto siūlo specifinį trečiąjį kelią. Jo požiūriu inovatyviai šalies modernizacijai būtina nacionalinė idėja, stiprus lyderis ir kūrybinių žmonių klasė. Pasak autoriaus, esminis skiriamasis tokių žmonių bruožas – dėmesys dvasinėms vertybėms ir kūrybinis potencialas. Akademikas tvirtina, kad kūrybiškumas nėra ir negali būti kurio nors vieno visuomenės sluoksnio privilegija – tokį potencialą turi ir gali atskleisti visi – nuo žemiausių visuomenės sluoksnių iki inteligentijos, kadangi visos visuomenės grupės gali ir turi rasti sau vietos kūrimo procese. „Kūrybiniai žmonės turi gebėti mąstyti kūrybiškai, generuoti naujas idėjas ir originalius sprendimus, įsisavinti naujas technologijas“, – rašo R. Mehdijevas. O tokiems žmonėms reikia atviros erdvės, palankios aplinkos, leidžiančios generuoti naujas idėjas. Todėl, pasak jo, šalies gamtiniai ištekliai turi tarnauti ne tik ekonomikos plėtrai, bet ir intelektualiniam bei moksliniam potencialui kūrti.

Šiandien Azerbaidžane kalbama, kad minėtoje apybraižoje siūlomam modernizavimo projektui praktiškai nėra alternatyvų. R. Mehdijevo idėjos čia suprantamos ne tik kaip labai įdomi, aktuali ir perspektyvi politinių ir socialinių mokslų minties išraiška, bet ir kaip tam tikros šalies politinės  praktikos gairės. Žiūrint iš filosofo pozicijų, jas labai gerai atspindi Aristotelio žodžiai. Mokinių paklaustas, kaip pasiekti sėkmės, šis antikos mąstytojas atsakė: „Vytis tuos, kurie priekyje, o ne laukti tų, kurie eina iš paskos“.

Žinoma, šiandieninė Lietuva, kaip liberali vakarietiška valstybė, yra pasirinkusi kiek kitokį šalies ir visuomenės plėtros modelį ir kiek kitokias vertybes. Tačiau, turint galvoje, kad kūrybinės klasės idėjos nebuvo svetimos nei 1968-ųjų Paryžiaus Lotynų kvartale, o vėliau sklandė tarp Amerikos intelektualų, galima tikėtis, kad kai kurios R. Mehdijevo išsakytos mintys suteiks peno įdomiems apmąstymams bei įžvalgoms.

Manau, kad leidinyje pateikti lietuvių autorių – LMA akademikų Antano Tylos ir Antano Buračo, jauno politologo daktaro Lauryno Kasčiūno vertingi atsiliepimai bei recenzijos, jų komentarai, analizė ir apibendrinimai apie R. Mehdijevo kūrinius dar labiau priartina prie lietuvių skaitytojų. O profesoriaus Vytauto Landsbergio analitinis straipsnis „Azerbaidžano tragedija“, parašytas dar 2010 metais, minint Baku sausio įvykių dvidešimtmetį, tiksliai ir logiškai vainikuoja iki šiol apie šią tragediją rašiusių lietuvių autorių įžvalgas, taip pat daugeliu atveju idėjiškai bei politiškai sutampa su R. Mehdijevo apybraižos „Azerbaidžaniečių genocido realijos“ turiniu. Nuoširdžiai dėkoju recenzentams ir straipsnio autoriui, maloniai sutikusiam paskelbti jį ir šioje knygoje.

Viliuosi, kad knygos vertimo į lietuvių kalba koncepcija atitinka dabartinės ES politikos – Europa be sienų – gaires,  įsilieja į Lietuvos ir Azerbaidžano įvairiapusio bendravimo politikos strategiją, išryškina Azerbaidžano etnokultūros politikos sąsajas su Europos ir pasaulio valstybių kultūros vystymo tendencijomis bei sąveikos procesais.

Belieka tikėtis, kad pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti R. Mehdijevo veikalai padės gilinti azerbaidžaniečių istorijos, etnokultūros ir tautinio mentaliteto pažinimą Lietuvoje, stiprins lietuvių ir azerbaidžaniečių visuomeninius-politinius ryšius, dar labiau dvasiškai suartins šias dvi tautas, skatins jų tarpusavio supratimą bei praturtins šimtmetines bendravimo tradicijas.

Linkėčiau, kad ši akademiko R. Mehdijevo knyga užimtų jai priderančią vietą palaipsniui besiformuojančioje lietuviškoje azerbaidžanistikos knygų lentynoje, o lietuvių skaitytojas geranoriškai įvertintų pažintį su šio vyresnės kartos azerbaidžaniečių mokslininko ir intelektualo kūryba.

Vilnius – Baku, 2014 m. lapkričio 08 d.

Mahiras GAMZAJEVAS,

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas