Su Luku Perminu susipažinome tuomet, kai jis atkeliavo į biblioteką atsispausdinti apie senelį parašytos savo knygos „Kostas Perminas ir bendražygiai“ juodraščio.

Į biblioteką atėjo jaunas vyras su labai šaunia misija ir degančiomis akimis. Negalėjome jo nepakalbinti, o pakalbinus nepasiūlyti šios knygos pristatyti mūsų bibliotekoje. Lukas sukluso ir net nesusimąstęs sutiko. Netrukus sutarėme, kad knygos pristatymas įvyks dar šį rudenį, vos tik pasirodys dar dažais kvepianti Luko knyga.

Tuomet, kai Lukas buvo vos 10 metų, jo senelis Kostas Perminas turėjo garažą per du aukštus. Tuo metu, kaip vaikui, jis jam atrodė labai didelis. Garaže buvo daug įdomių dalykų, tarp kurių – ir motociklai, kurių tada Lukas taip nesureikšmino, kaip ir senelio skaidrių iš kelionių žiūrėjimo per senovinę lempą. Tuomet Lukui tai buvo tarsi žaidimas, kurio turinio jis nesuvokė lygiai taip pat kaip ir nuotraukų. Tik po daug metų, kai senelis iškeliavo į amžinybę, iš močiutės Lukas gavo dėžę su visokiais senelio laimėjimais, prizais medaliais, diplomais, sagėmis. Tik tada, kai Lukas viską ištyrinėjo, peržiūrėjo nuotraukas, jis suprato, kad jo senelis Kostas buvo pats kiečiausias! Tarp senelio daiktų Lukas rado ir pradėtos senelio knygos rankraštį, kuris ir paskatino jį parašyti šią knygą. Vėliau jo tėtis Vidas taip pat dalinosi prisiminimais apie senelį. Pasakojo, kaip senelis Kostas dykumose matė iš po gelmių besiveržiančius degančius naftos ar dujų  kraterius, kaip kalnuose nerado motociklų, nes naktį užėjo stipri sniego pūga ir Jawas tiesiog užpustė.

Senelis su bendražygiais buvo išvykęs motociklais net į Altajaus kraštą, šalia Mongolijos. Taip pat keliavo ir Kaukaze bei daug kartų su motociklu yra važinėjęs po Karpatų kalnus.

Lukas ir dabar sunkiai suvokia, kaip senelis tuomet SSRS laikais sugebėjo suburti draugus ir išvažiuoti į tokias beprotiškas keliones be telefonų, GPS, WIFI, tik remdamiesi tuo metu esančiais senais popieriniais žemėlapiais ir kompasu… Ir kaip anuomet keliaudami, senelis ir jo bendražygiai motociklus galėjo puošti LIETUVOS užrašais…

Senelis taip pat buvo vienas pirmųjų sukūręs ir motociklų sporto klubą bei sugebėjęs tapti TSRS čempionu! Lukui pavyko susisiekti ir su senelio bendražygiais, nors ne visi jau yra tarp mūsų. Pavyko surasti senelio draugų, kurie dalinosi istorijomis, nuotraukomis, kurias Lukas vos spėjo užrašinėti. Jis pamatė tokių fotografijų, kad ko gero ir šiais laikais ne visi išdrįstų važiuoti tokiais maršrutais net su naujausiais motociklais.

Savo knygoje „Kostas Perminas ir bendražygiai“ Lukas Perminas rašo, kad senelio istorijos ir nuotykiai gali įkvėpti kiekvieną, nes Kostas turėjo drąsos gyventi taip, kaip norėjo, ir Luko tėčio Vido žodžiais tariant, jis jos turėjo kibirais. Jis visiems draugams atiduodavo širdį ir visus įkvėpdavo. O ši knyga yra paminklas Kostui Perminui.

Kristina Serapinienė,

Trakų viešosios bibliotekos

Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja