Tyrinėjant jau nykstančias vietoves Trakų rajone, kurių amžininkų lieka vis mažiau ir mažiau, o istorinius faktus, deja, randame tik archyviniuose dokumentuose, išlikusiuose Lietuvos ir užsienio archyvuose, dėmesį traukia asmenybės, vietovės, dvelkiančios praeities istorija – visa, kas neatrasta ar seniai užmiršta.
Žvelgdami į Trakų regione kadaise buvusius nuniokotų ir užmirštų dvarų griuvėsius, apie kuriuos daugelis žmonių nežino ir net neprisimena, turime galimybę sužinoti iškilių žmonių, savo šeimos, išnykusių istorinių vietovių istoriją ir atminimą, taigi – ir savo tautos istoriją.
Kareivonių dvaro kapinės. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
Bevartant archyvinius dokumentus, Onuškio, Valkininkų, Pivašiūnų, Daugų, Varėnos ir Žilinų bažnytinių metrikų knygas, krinta į akis Kareivų (bajorų Koreivų) pavardės, o valdžiusių Kareivonių dvarą – Kareivas ir Pamarnackus, apie jame tarnavusius kaip ir apie patį dvarą informacijos išlikę labai mažai.
19 a. pradžioje įkurto paskutinių buvusio Kareivonių dvaro savininkų, puoselėjusių lietuvybę, nebeliko seniai, tik šalia esančiose nedidelėse ir atokiose nuo kelio Kareivonių kapinėse išlikusios kelios antkapinės plokštės mena jose atgulusių amžino poilsio palaidojimo vietas.
Verta paminėti keletą istorinių faktų apie Kareivonių dvarą ir kapavietę, randamų nuo 19 a. pradžios tyrinėjant archyvuose išlikusius dokumentus, kuriuose paminėta informacija skaitytojams, ieškantiems ir tyrinėjantiems savo giminės šaknis, galėtų būti labai aktuali.
Pagal 1817 m. parapijiečių duomenis, Onuškio parapijoje esantį Kareivonių dvarą valdė bajorai Juozapas Kareiva (30), Juozapo Kareivos įpėdinis, kilimo nuo Lydos pavieto, karininkas (leitenanto laipsnis), gyvenęs Onuškyje su žmona Karolina Pamarnackaite (30), teisėja, kilimo nuo Vilniaus, tais pačiais metais jiems gimęs Jeronimas Placidas. Kartu gyveno Juozapo seserys – Leonora (16) ir Ona (9), dvare tarnavo virėja Viktorija (30), šeimininkė Ona Glavinska (50) bei jos vaikai Adomas (15) ir Rozalija (11), ūkvedys Jonas (60) iš Bičiūnų k. ir liokajus Jonas (30) iš Vilniaus miesto.
Įdomu tai, kad šis parapijiečių surašymas buvo atliekamas tam, kad būtų papildomai įvertinta, kiek yra tuo metu vietovėje užsikrėtusių raupais ir ar parapijiečiai turi numatę savo palaidojimo vietą kapinėse ar laidojimui skirtose vietose užkrečiamųjų ligų atveju.
Jeronimo Placido Kareivos kapas. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
1876 m. surašymo duomenimis, Kareivonių dvare minimas Jeronimas Kareiva, 1871 m. tapęs našliu po savo žmonos Jadvygos Pamarnackaitės mirties (miršta gimdydama), su savo vaikais, sūnumis – Juozapu (14), Vaclovu (11), dukterimis – Liudvika (21), Konstancija (19), Elena (17), Jadvyga (16), Stefanija (10) bei Marija (5). Dvare tarnaujančiais – Motiejumi Prokopu (56), Jokūbu Gudoniu (19), Želniu (60), Marijona Markūnaite (23), Juzefa Narkūnaite (28), Eleonora Dujenaite (17), Ieva Prokopoviene (45) ir jos sūnumis Martynu (10) ir Vincentu (6).
1909 m. surašymo duomenimis, Onuškio parapijoje esančiame Kareivonių dvare gyvenęs Vaclovas Kareiva (44), Felikso Lekavičiaus (40) šeima: žmona Teofilė (34), sūnus Juozapas (7), duktė Teofilė (11), Adomo Čeglio (50) šeima: žmona Ieva (45), sūnūs Jeronimas (17), Juozapas (13), Vladislovas (3), dukterys Viktorija (12), Marijona (9) bei Mykolo Vasiliausko (32) šeima: žmona Viktorija (32), sūnus Mykolas (4), dukterys Marijona (6), Elena (2).
Tuo pačiu būtų galima minėti daugybę pavardžių, tačiau mums aktualūs dvarą valdžiusių savininkų likimai.
Bajoras Jeronimas Kareiva, perleidęs Kareivonių dvarą sūnui Vaclovui, miršta sulaukęs garbaus amžiaus Zakorių dvare, esančiame Valkininkų parapijoje, 1902 metais (dab. Varėnos r.), palaidojamas Kareivonių kapinėse. Jeronimas po mirties palieka sūnus Juozapą Jeronimą, Vaclovą, Liudviką, dukteris Mariją Kareivienę, Stefaniją Kazimierą Bankauskienę, Jadvygą Černauckienę, Liudviką Juzefą Vasiliauskienę, Konstanciją Vasiliauskienę, mirusią 1936 m., kurios, kaip ir netekėjusios Jeronimo dukters Elenos Karolinos, Zakorių dvare 1929 m. mirusios nuo tuberkuliozės, paminklus randame Kareivonių kapinėse. Sūnus Vaclovas Kareiva (62), nevedęs, tikras lietuvybės patriotas, žemės reformos metu išparceliavus jo nuosavybe turėtą žemę, miršta nuo širdies ligos, Pavardaunyse (dab. Varėnos r.) 1925 m., praėjus savaitei po mirties, Kūčių išvakarėse palaidojamas Kareivonių kapinėse. 76 metų sūnus Juozapas miršta taip pat nuo širdies ligos kaip ir Vaclovas Alytaus mieste 1931 m., palikdamas žmoną Janiną, sūnus Vladą, Enriką, Stasį ir dukterį Marijoną, tačiau pervežamas ir palaidojamas Kareivonių kapinėse kaip ir vėliau jam brangi žmona Janina 1956 m.
Paskutinis iš Kareivų giminės – Algirdas Mečislovas Kareiva, Žilinų parapijiečių Vladislavo Kareivos ir Marijonos Trečiokaitės sūnus, miršta nuo plaučių uždegimo Kareivonių dvare 1939 m., palaidojamas Kareivonių kapinėse.
Pagal 1925 m. Žilinų parapijiečių surašymą Kareivonyse gyveno Česlavas Kareiva, 57 m., nevedęs, ūkininkas, valdantis 200 ha žemės, kalbantis lietuviškai, jo likimo ir palaidojimo vieta nežinoma kaip ir likusių čia nepaminėtų Kareivų giminės palikuonių.
Kareivonių dvaro kapinės. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
Karo negandos ir plintančios ligos neaplenkė Kareivonių dvaro ir vietovės I pasaulinio karo metu, kapinėse paminklas stovi tik vienam iš Vilniaus miestelėnų Bernardo ir Ievos Dailydaitės Kareivų palikuonių – sūnui Vaclovui, mirusiam nuo pavojingo kraujo užkrėtimo 1917 m. rugsėjo 7 d. Onuškio miestelyje, jų dukteriai Teklei, taip pat mirusiai nuo pavojingo kraujo užkrėtimo 1917 m. rugsėjo 5 d. Onuškio miestelyje, atminimo paminklo nėra kaip ir paties kapo.
Tragiška karo realybė palietė ir dvaro tarnus – nuo raupų 1917–1918 m. mirė Silvestras Vansevičius, Teresė Šatevičiūtė, nuo kraujo užkrėtimo – Adomas Sudvojus, jie palaidoti Kareivonių kapinėse, tačiau pačių kauburėlių neišlikę. 1919 m. dvare mirusio Mykolo Vasiliausko sūnus Mykolas, Trakų miestelėnas, mirė nuo šiltinės, palaidotas Žilinų kapuose.
Žvelgiant į skaldytais akmenimis apjuostose Kareivonių kapinėse bajorų Kareivų ir jų palikuonių palaidojimo vietose tebestovinčius įspūdingus granito akmens paminklus, unikalu pajusti, o dar labiau suvokti tokią stiprią trauką šeimai ir gimtajai vietai, kad visa Jeronimo ir Jadvygos Kareivų šeima, išsibarsčiusi toliausiai nuo Kareivonių dvaro, sugrįžtų į amžino poilsio vietą būtent Kareivonių kapinėse!
Na, o į išlikusius ir krintančius į akis pokario metais išlikusius kauburėlius ir metalinius kryžius su pritvirtinta, bet nublukusia informacine lentele apie kapinėse amžino poilsio atgulusius asmenis, liūdna, bet jau ir nebesužinosime, kas buvo tie asmenys ir kaip jie susiję su Kareivomis.
O Žilinų kapinėse ieškant sąsajų su garsia Kareivų gimine ir atsitiktinai sutikus p. Albiną, kurios vaikystė prabėgo Kareivonyse, o jos močiutė buvo ištekėjusi už straipsnyje minimo Vladislavo Kareivos, tragiškai žuvusio tremtyje, apėmė neapsakomas jausmas ir suvokimas, kad buvo atrasta, ko ir buvo ieškota, netikėtai surasti žmonės praturtino šią istoriją realiais faktais ir aplinkybėmis.
Išsaugant užmirštą istoriją ateities kartoms, galima pasidžiaugti išlikusių istorinių šaltinių – archyvinių dokumentų, bažnyčių metrikinių įrašų duomenų vis didėjančiu prieinamumu, tokiu būdu skatinant domėtis ir nepamiršti Lietuvoje gyvenusių garsių ir svarbių jai istorinių asmenybių, unikalių ir išlikusių vietovių įamžinimo ir įprasminimo, besidomint, atrandant ir dalijantis neįkainojama informacija.
Justinas JANICKAS, TRAKAI
Žilinų RKB, 1924–1940 mirties metrikų knyga, LVIA F. 1811 ap. 1 b. 2,
LVIA F. 1676 ap. 1 b. 42 |
|
Onuškio RKB, 1914–1940 mirties metrikų knyga, LVIA F. 1774 ap. 1 b. 3
Trakų pavieto revizinių surašymų knyga LVIA F.515 ap.15 b. 305 Merkinės dekanato mirties aktų nuorašų knyga LVIA F604 ap. 28 b. 126 |