Ne tik ištiesti ranką, bet ir paliesti širdį. Padėti pamiršti vienatvę, liūdesį ir kūno sopulius. Slaugant sunkius ligonius ar senolius, svarbūs ne tik fizinio kūno, bet ir dvasios poreikiai. Juos ligoniai išsako sielovados specialistams. Tokių žmonių komanda dirba slaugos ligoninėje „Addere Care“. Viena jų – dvasinė asistentė Jolanta Emilija Zinkuvienė, kuri, norėdama labiau padėti ligoniams, baigė ir čia pat, prie ligoninės veikiančią akredituotą slaugytojų padėjėjų mokyklą.
Slaugos ligoninės dvasinė asistentė Jolanta Emilija Zinkuvienė (viduryje) su pacientėmis
Praveria palatos ir širdies duris
„Gydytojai ir slaugytojai skuba. O mes, atidarę palatos duris, praveriame ir tas mažas žmogaus širdies dureles. Tada tarsi sustabdome laiką. Išklausome, drauge leidžiamės prisiminimų takais ar paprasčiausiai tyliai pasimeldžiame“, – savo kasdienybės akimirkomis dalijosi sielovados specialistė, dar vadinama dvasine asistente, 62 metų J. E. Zinkuvienė. Ji į darbą Trakuose atvyksta net iš Kauno. Sielovados paslaugos – slaugos ligoninės „Addere Care“ išskirtinumas.
Ne visi dvasinės asistentės lankomi pacientai vos susipažinę nori bendrauti – kartais tai padaryti trukdo liga, dėl kurios sunku kalbėti ar žmogus greitai pavargsta. Tačiau neretai ligonis ar senolis nenori atsiverti, nes mano, kad su sielovados specialiste teks kalbėti vien tik apie religiją.
„Dievo nebuvo, kai pokariu sušaudė mano šeimą“, – laiko nenumalšinamą dvasios skausmą išduoda vienintelė senolio frazė. Tačiau Jolantai to užtenka pokalbiui užmegzti.
Svarbi pokalbio dalis – paliesti tikėjimo klausimus, suprasti ir tenkinti dvasinius žmogaus poreikius: palydėti į šv. Mišias, kartu jas švęsti, pakviesti kunigą sakramentams – Atgailos, Ligonio patepimo – visa, kas tikinčiajam yra tiesiog gyvybiškai svarbu. Mirtis – didysis slėpinys, todėl neatsiejama tarnystės dalimi Jolanta vadina žmogaus palydėjimą į dangiškojo Tėvo namus.
Dvasinės asistentė Jolanta Emilija Zinkuvienė (kairėje)
„Skaitome Šventąjį Raštą, paminime šventuosius pagal liturginį kalendorių, taip pat švenčiame visiems mielas, tradicines katalikiškas šventes. Kalbamės apie viską, kas žmogui svarbu – ką jis skaito, ką jis mėgsta ar ko nemėgsta, kokia jo šeima, kuo jis dirbo. Žmogus atsiveria pamažu. Tikrai neskirstome, čia dvasiniai poreikiai, o čia jau nebe. Juk tai visas gyvas žmogus, tai jam rūpi, tai jam skauda“, – pasakojo Jolanta, suprantanti, kad vienam dvasingumas – tai gyvas santykis su Dievu, o kitam – pabuvimas gamtoje ar domėjimasis kokia nors filosofija, kūryba.
Slaugos ligoninėje sielovados specialistė Jolanta sutinka daug meniškos prigimties pacientų, kuriems padeda neapleisti kūrybos.
Dailininkei ji parūpino molbertą ir akvarelės dažų – ši nuoširdžiais savo kūrybos piešiniais apdovanojo visą skyriaus personalą.
Kita Jolantos paraginta pacientė kūrė eiles ir rašė dainoms žodžius. „Per kūrybą galėjau geriau suprasti, kaip tie žmonės jaučiasi, o kūryba, tikiu, atitraukė juos nuo liūdnų minčių ir įprasmino dienas slaugos ligoninėje“, – dalijosi patirtimi Jolanta, pastebėjusi, kad su vienais pacientais lengviau kalbėtis prie arbatos puodelio, o kiti mieliau kalba išvežti į lauką, kur gali pasidžiaugti gamta.
Iki šiol ji žavisi prisiminusi karaimų kilmės slaugos ligoninės gyventoją, kuri per šventes pasipuošdavo savo tautiniais rūbais, taip išreikšdama pagarbą savo protėviams, ir pasakodavo apie karaimų tautos tradicijas.
Tačiau vien tik kalbėtis Jolantai negana – ji nori padėti daugiau.
Įgijo ir slaugytojos padėjėjos profesiją
Jaunystėje J. E. Zinkuvienė įgijo statybų inžinierės profesiją. Dvasiniu keliu moteris pasuko vėliau, užauginusi vaikus. Ji baigė sielovados rūpybos studijas Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje ir prisijungė prie tuomet dar tik kuriamos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Trakuose kolektyvo.
Matydama, kaip kambariai vienas po kito pildėsi gyventojais, daug savanoriavimo patirties turinti moteris suprato, kad vien pokalbiais su ligoniais ji neapsiribos. Todėl, gavusi pasiūlymą įgyti dar ir slaugos žinių, – iš karto tam pasiryžo.
Dvasinės asistentė Jolanta Emilija Zinkuvienė
„Žinios, kurias įgijau slaugytojo padėjėjo profesinėse studijose, leidžia man patenkinti daugiau slaugomų žmonių poreikių. Juk ir anksčiau, tiesiog bendraudama su žmonėmis, padėdavau jiems susišukuoti ar pavalgyti, išveždavau į kiemą pakvėpuoti grynu oru, pervilkdavau patalynę, kol jie maudomi, tačiau žinių stoka neleido, pavyzdžiui, žmogaus pasodinti ar įvertinti lašinės lašėjimo greičio. Nežinant ir negalint įvertinti žmogaus sveikatos būklės, gali ne padėti, o pakenkti“, – sako moteris, šį rudenį įgijusi dar vieną – slaugytojos padėjėjos specialybę.
Baigusi mokslus, Jolanta komandoje drauge su slaugytoja jau gali ne tik rūpintis pacientais, bet ir vesti slaugos dokumentaciją, naudotis ir rūpintis įrengimais, inventoriumi, specialiomis slaugos priemonėmis.
Ar vyresniame amžiuje mokytis naujų dalykų nėra sudėtinga? Jolanta tvirtina, kad tai netgi paprasčiau nei tikėjosi, nes studijuoja čia pat, kur ir dirba – čia ji atlieka praktiką, o nuotolinėms paskaitoms, kurias gali išklausyti patogiu metu, visada gali surasti laiko, tereikia tik noro.
„Slaugos žinios reikalingos kiekvienam iš mūsų, nes visuomenė sparčiai sensta, o slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų rankų, empatijos ir kantrybės neatstos jokie robotai ir dirbtinis intelektas. Niekada negali žinoti, kada jų gali prireikti ir slaugant savo artimuosius“, – sako J.E. Zinkuvienė.
Atliepti kuo daugiau žmogaus poreikių
Slaugos ligoninės „Addere Care“ direktorė Kristina Judinė sako, kad mintis įsteigti slaugytojų padėjėjų mokyklą kilo iš didelio noro ir poreikio kelti slaugos kultūrą Lietuvoje.
„Mes norime, kad mūsų ligoninėje dirbtų kvalifikuoti specialistai, kurie ne tik mylėtų žmones, bet ir turėtų specifinių žinių bei įgūdžių, galinčių palengvinti darbą slaugančiajam ir padėti slaugomam žmogui. Vadovaujamės skandinaviška slaugos filosofija, kur vienodai svarbu žmogaus kūnas, jo dvasiniai, psichologiniai bei socialiniai poreikiai. Padėjėjus siekiame paruošti taip, kad jie galėtų tuos poreikius atliepti. Todėl studijų programą praturtinome sielovados specialistų vedamais užsiėmimais, pavyzdžiui, apie tai, kaip bendrauti su žmogumi, kaip jam padėti pasiruošti išėjimui, kaip elgtis mirties valandą. Dėmesio skiriame ir menų terapijoms“, – sako K. Judinė.
Keletą metų ligoninė mokė ir finansavo šias studijas tik savo darbuotojams, tačiau dabar studijuoti kviečia visus, norinčius įgyti kvalifikaciją ir dirbti šį prasmingą darbą.
„Šiuo metu slaugos situaciją Lietuvoje prilyginčiau šiems Šv. Rašto žodžiams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Todėl norime kuo daugiau žmonių sudominti šia specialybe, paruošti juos dvasiškai ir psichologiškai bei duoti įrankius šį darbą atlikti gerai“, – sako „Addere Care“ slaugytojų padėjėjų mokyklos steigėja K. Judinė.
Slaugos ligoninės „Addere Care“ direktorė Kristina Judinė
Mokytis šioje mokykloje gali visi norintys žmonės, turintys vidurinį išsilavinimą. Tiems, kurie įsidarbina „Addere Care“ ligoninėje, šiuos mokslus kompensuoja darbdavys. Studijas šioje akredituotoje padėjėjų mokykloje žmonėms kompensuoja ir Užimtumo tarnyba.
Studijos vyksta pameistrystės principu: 70 proc. praktika, 30 proc. – teorija. Mokymų bazė yra ligoninėje Trakuose, kur vyksta praktikos užsiėmimai. Studijų programos trukmė – 6 mėnesiai. Mokymai vyksta mišriu būdu – teorija gali būti dėstoma per nuotolį, o praktika – gyvai. Mokymai vyksta aprūpinant visomis reikiamomis priemonėmis.
Pranešimo autorių nuotraukos
