B. Sabatauskaitė, E. Laurinaitis. Organizatorių nuotr.

Vyrų ir moterų lygybė – neginčijamai vienas iš pamatinių siekių išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, kuriam pasiekti reikalingi tiek politiniai, tiek ir visuomenės pokyčiai. Harvardo universiteto profesorė Claudia Goldin visą savo karjerą skyrė ne tik kliūčių, su kuriomis susiduria moterys, įvardijimui, bet ir būdų, kaip skatinti lyčių lygybę, paieškai. Būtent už šias pastangas 2023 m. ji tapo Nobelio ekonomikos premijos laureate. „Lietuvoje pokyčius taip pat matome, šiuolaikinėse šeimose keičiasi vyrų ir moterų vaidmenys, darbų pasidalinimas bei sprendimų priėmimas, bet patirtys ir stereotipai, atėję iš sovietmečio, vis dar gajūs ir egzistuoja mūsų kasdienybėje”, – teigia Britų tarybos Lietuvoje organizuotoje diskusijoje dalyvavusi lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė.

„Antroji pamaina“

Tarpukario Lietuvoje reta vaikus auginanti motina dirbo visą dieną už šeimos ribų, o sovietmečiu moterys ir vyrai privalėjo įsidarbinti ir atlikti socialiai aktyvaus piliečio vaidmenį. Sovietiniais laikais deklaruojama pseudolygybė – moterų emancipacija – buvo naudojama kaip propagandos produktas, o iš tiesų moterys privalėjo dirbti tiek namuose, tiek ir už jų ribų. „Taip atsirado sąvoka „antroji pamaina”, kuomet baigus darbus dar tekdavo rūpintis namais bei artimaisiais. Vyrai buvo skatinami išeiti iš namų erdvės ir susirasti kitas veiklas, pavyzdžiui, žvejybą. Vyrai buitimi bei vaikų auginimu užsiimdavo nedažnai, o moterims tekdavo ieškoti būdų, kaip suspėti nudirbti darbus tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Verta paminėti ir tai, kad už tą patį valstybinį darbą moterys gaudavo žemesnes algas nei vyrai“, pastebi B. Sabatauskaitė.

Nors šiandienos Lietuvos visuomenėje situacija keičiasi, nelygiavertis vyrų ir moterų darbo užmokestis – vis dar opi problema. Lyčių lygybės instituto EIGE duomenimis, Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai aktyviai įsitraukia į darbo rinką, tačiau statistiškai moterys uždirba 11 proc. mažiau. Tyrimo duomenys taip pat indikuoja, jog ir moterys ir vyrai Lietuvoje vienodai aktyviai leidžia laisvalaikį, tačiau moterims vis dar tenka daugiau įsipareigojimų namuose bei kyla daugiau iššūkių, derinant darbo ir šeimos vaidmenis.

Šeima – „draugiškas darbo kolektyvas”

„Romantinė meilė sovietmečiu buvo niekinama, šeima buvo traktuojama tarsi „draugiškas darbo kolektyvas”, kurio pagrindinis tikslas – auginti vaikus. Realiame gyvenime, daugelis šeiminių problemų, tokių kaip smurtas artimoje aplinkoje, alkoholizmas, gyvenimas kartu tik dėl ekonominių tikslų buvo tarsi pašluojamos po kilimu, apie jas buvo nekalbama, aplinkiniai sakydavo, jog nedera nešti nešvarių skalbinių į viešumą. Įsisenėjusi nuostata, kad moteris tampa visaverte, tik tuomet, kai susilaukia vaikų, deja, vis dar išlieka mūsų visuomenėje“, – teigia B. Sabatauskaitė.

Dažnai piešiamas tobulos šeimos portretas „vyras, žmona bei du vaikai” yra atėjęs iš sovietinės ideologijos, teigia psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: „Sovietinė propaganda buvo įsikibusi vieno šeimos vaizdinio – tėtis, mama, du vaikai, dažniausiai – mergaitė ir berniukas. Toks buvo propagandos kuriamas tobulos šeimos modelis, kitoks viešojoje ideologijoje tiesiog neegzistavo”, teigia psichoterapeutas. „Dar vienas propagandos kuriamas „idealios šeimos“ modelis buvo: vyras – šeimos galva ir išlaikytojas, o moteris – ne tik dirbanti valstybinį darbą, bet ir atsakingą už namų židinio kūrenimą, namų ruošą bei rūpinimąsi vaikais bei artimaisiais. Šis modelis skatino tradicinių vyrų ir moterų vaidmenų išlikimą ir daro įtaką šiandienos šeimų struktūrai iki šiol”.

Visuomenė keičiasi

Vis tik, kaip pastebi E. Laurinaitis, dabartinė visuomenė sparčiai keičiasi, jaunoji karta į tradicinius lyčių vaidmenis žiūri skeptiškai. Ypač, anot psichoterapeuto, pokyčiai jaučiami rolių, atsakomybių šeimoje pasiskirstyme, kadangi ne tik vyras tapo šeimos išlaikytoju. „Pasikeitė pasirinkimo laisvės lygmuo, žmonės jaučiasi laisviau priimdami sprendimus. Anksčiau supratimas buvo toks, kad kas duoną parneša, tas ir šeimoje sprendimus priiminėja. Šiais laikais duoną į namus parneša ne tik vyras, taigi sprendimus irgi priima ne tik jis. Nebereikia vienos šeimos galvos, skirtingi šeimos nariai gali būti atsakingi už skirtingas sritis.“

Psichoterapeutas pastebi, jog patriarchalinės vertybės Lietuvos visuomenėje po truputį nyksta: „Vykstant pokyčiams, svarbiausia – pagarba. Požiūriams, vertybėms, šeimos modeliams kintant nereikia kovoti dėl jėgos ar įtakos šeimoje, svarbu kalbėtis ir mokėti susitarti – tai yra pagrindinė vertybė“, teigia E. Laurinaitis.

B. Sabatauskaitė taip pat pastebi vis sparčiau vykstančius pokyčius tiek visuomenėje, tiek politikoje, tiesa, lygių galimybių kontrolierė pabrėžia ilgalaikės vizijos trūkumą: „Trūksta visuminio požiūrio politiniu lygmeniu lyčių lygybės klausimais, trūksta aiškumo, kuria kryptimi judame siekdami užtikrinti smurto artimoje aplinkoje prevenciją. Taip pat turime stiprinti asmeninio gyvenimo ir darbo derinimo balanso galimybes bei nustoti kalbėti, jog šeimos židinio priežiūra – išimtinai moterų prerogatyva, nes šiuolaikinėje visuomenėje daugėja vyrų, norinčių labiau įsitraukti į buities darbus bei vaikų auginimą. Valstybė deklaruoja lyčių lygybę, bet kol kas nenumato aiškių priemonių problemoms spręsti“, teigia B. Sabatauskaitė.

Priemonės, kuriomis siekiama stiprinti lyčių lygybę – įvairios

Prisidėti prie lyčių lygybės klausimų ir pokyčių visuomenėje siekia ir įvairios kultūrinės, švietimo bei nevyriausybinės organizacijos. Britų taryba Lietuvoje, vykdydama kultūrinius, pilietinius ir edukacinius projektus į savo veiklas įtraukė ir programas, skirtas lyčių lygybei stiprinti. „Britų taryba inicijuoja įvairius projektus bei mokymus lyčių lygybės, emocinės sveikatos temomis. Tikimės, jog visos šios programos prisidės prie teigiamų pokyčių, skatins darniai besivystančią visuomenę, kurioje visi turėtų lygias galimybes dalyvauti tiek šeimos, tiek ir visuomeniniame gyvenime“, – teigia Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskaitė. „Šiuolaikiniai trisdešimtmečiai yra gimę nepriklausomoje Lietuvoje, jų tėvai – sovietmečio kartos atstovai, o seneliai –  prieškario. Taigi vienos šeimos skirtingos kartos turi skirtingus požiūrius į šeimos struktūras bei lyčių lygybę. Bet auga ir visiškai nauja karta, kuriai neberūpi prietarai, kuri nebepalaiko žalingų lyčių vaidmenų stereotipų, kuriems sovietmečio reliktai – svetimi ir kuriems lyčių lygybė – vertybė“, pastebi O. M. Vyšniauskaitė.