Ant Aukštupėnų piliakalnio. Pro medžius galima matyti Kupiškio marias. Vandos Paškevičienės nuotr.
Yra toks posakis: “Kai angelai keliauja, saulė šviečia“. Angelai ne angelai, bet ir šį kartą saulės apšviesti spalio peizažai sodresni ir maloniai džiugina Trakų senjorus, išsiruošusius artimiau pažinti gimtinę, pamaloninti save bendravimu. Žinoma, ne visi galėjo išsiruošti kelionėn ir liko namie. O ką patyrė ekskursantai?
Nušienautos pakelės, dirbami laukai, prabėgančios pro šalį tvarkingos kaimų ir miestelių sodybos – toks šiandieninės Lietuvos „provincijos“ peizažas džiugino keliaujančius.
Ačiū, Tėvyne, už tavo spalvas,
Į širdį įlietas darnias ir savas.
Taip pat už darbštumą Tavo žmonių,
Gal ne garsiausių, bet įžymių.
Pakeliui – Adomynės dvaras kaime – tradicinio liaudiško klasicizmo stiliaus, medinis, pastatytas XVIII a., įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą -pirmoji vietovė, su kuria susipažįstame Kupiškio krašte. Dvaras restauruojamas, pritaikomas turizmui. Stebina įdomios rytų stiliaus sienų ir lubų freskos, nesunaikintos įstabaus ornamento parketo grindys. Taip pat išlikusios koklinės krosnys, duonkepė, filinginės durys su metaliniais apkaustais. Dvarą garsina tik čia kepamos Lietuvos kulinarinio paveldo „Pagrabinės“ bandelės – sertifikuotas maisto paveldas, kaip patogus maistas gausiai susirinkdavusiems į šermenis dalyviams pamaitinti. Dvarą nuo jaukaus parko skiria rankomis kastas vandens telkinys su plaustuku, kuriuo savo jėgomis galima patekti į Meilės alėją su puošniais medžio drožiniais bei suoliukais. Dvaro ansambliui priklauso ir šimtametė Adomynės Švč. M. Marijos vardo bažnyčia šiltu jaukiu, lentelėmis iškaltu, vidumi,
Kupiškio vardas radosi pagal Kupos upę (tarmiškai „kūpėti“ – smarkiai bėgti, kunkuliuot).
Kupiškis – švarus tvarkingas miestas. Prie erdvios išpuoselėtos Lauryno Stokos Gucevičiaus aikštės stovi keletas XVIII– XIX amžiaus pastatų, kai kurie iš jų mena išgarsėjusį etnografinį vaidinimą „Kupiškėnų vestuves“; aikštėje puikuojasi šiuolaikinis inovatyvus, grojantis, fontanas.
Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia, Ji 60×43 m ploto, 20 m aukščio, 3 navų yra viena didžiausių Lietuvoje; kaip teigė vadovė – trečia po Vilniaus ir Kauno katedrų. Bažnyčioje yra išlikę nemažai religinio meno vertybių, tarp jų medinė „Jėzaus Nukryžiuotojo“ skulptūra (1884 m.); akis malonina trys neogotikos altoriai.
Kupiškio Marios miesto šiauriniame pakraštyje radosi 1980-1984 m., užtvenkus Lėvens upę 111 km nuo jos žiočių. Skelbiama tvenkinio paskirtis – aplinkinių teritorijų drėkinimas – iš tikrųjų buvo priedanga apeiti Maskvos draudimą įrengti poilsiui ir rekreacijai skirtus tvenkinius. Didžiausioje 9 ha Uošvės liežuvio saloje yra dendroparkas su poilsio zona, dviračių takais, į salą nutiesti 2 tiltai. Marios miesto pašonėje, todėl rekreaciniais patogumais lengvai naudojasi ir senjorai.
Čia pat, prie Lėvens, stūkso Aukštupėnų piliakalnis. Jo papėdėje trykšta Akmenytės šaltinis ir, virtęs upeliuku, linksmai šokinėdamas per akmenukus, nubėga į Lėvenį. Pasigėrime juo ir kopiame į viršų, o ten sužinome – jau XIII a. čia stovėjusi medinė pilis (sugriauta 1240 m). Tada su bičiuliu Tadu, kaip ekskursijos atstovai, simboliškai surūkome vadovės įteiktas taikos pypkes ir iškratome pelenus ant piliakalnio žemės, tuo palinkėdami jai ir visiems mums taikos.
Komaro dvare su dvaro šeimininke Nijole. Vandos Paškevičienės nuotr.
Komarų dvaro Palėvenėje istoriją nuotaikingai su meile papasakojo paskutinio jo savininko Bogdano Komaro anūkė ir dabartinė jo valdytoja, kilnios sielos aristokratė, Lietuvos patriotė Nijolė Milaknienė. Negalėdama gauti paramos iš fondų, ji kartu su šeima pasiaukojamai dirba, atkurdami sau ir lankytojams buvusį dvaro žavesį – dar 1941 metais stipriai bombų apgriautus rūmus ir vėliau nuniokotą jo teritoriją. O dabar ant vieno vis dar žaizdotų bokštų išdidžiai plevėsuoja istorinė Lietuvos valstybės raudona vėliava su Vyčiu.
Valgis kelionėje taip pat visada svarbu bendram įspūdžiui: šįkart pietaujame jaukiai įrengtame restorane, kur mus aptarnauja žvalus jaunimas – sukasi tarp stalų tarsi vijurkai.
Gyvybės medis. Vandos Paškevičienės nuotr.
Ne,viską, kas vertinga pamatyti Kupiškyje, aplankėme – jo muziejus, nepasivaikščiojome jo 8 tiltais ir kt. Paskutinę valandą buvo atsakytas apsilankymas garsioje Palevenės baroko-rokoko stilių bažnyčioje. Tikimės – sugrįšime.
Namo važiavome su pakilia nuotaika, per vieną dieną patyrę tiek daug teigiamų įspūdžių „provincijoje“.
Vytautas Januškevičius
