Socialinių mokslų daktaras, psichologas prof. Mykolas Simas Poškus

Prasidėjus mokslo metams tėvai nerimauja: ar jų mokyklinio amžiaus vaikų laikas prie ekranų skirtas mokslams ir asmeniniam tobulėjimui, o gal tai – jau priklausomybė? Ir ką daryti, jei ir patys tėvai negali atsitraukti nuo telefonų ar kompiuterių ekranuose stebimo turinio? Socialinių mokslų daktaras, psichologas prof. Mykolas Simas Poškus panašiais atvejais pataria vengti žodžio „priklausomybė“. Jis kviečia labiau rūpintis tuo, kokiam turiniui naudojame internetą ar ekranus, o dar labai svarbu – ar sveiki yra tėvų ir vaikų santykiai.

„Priklausyti“ galime ir nuo patogios sofos

„Priklausomybė nuo ekrano ar interneto, ar nuo kompiuterių, yra tokia pati, kaip priklausomybė nuo patogios sofos ar smagaus automobilio – mes renkamės tokius dalykus ir veiklas, kurios mums patinka. Vadinti to priklausomybe veikiausiai nederėtų, nes tai ne tik sumenkina išties priklausomų asmenų patyrimą, bet ir išpučia didelį burbulą ten, kur jo nėra. Kitu atveju turėtume pradėti šnekėti, kad lietuviai turi priklausomybę nuo krepšinio“, – sako prof. dr. M. S. Poškus.

Socialinių mokslų daktaro teigimu, visuomenė visais laikais rasdavo dėl ko jaudintis. Kai išpopuliarėjo laikraščiai, žmonės nerimavo dėl to, kad visi yra susvetimėję, nosis įkišę tik į laikraščius, dar vėliau – kad įnikę į televizorius, paskui – kompiuterius, dar vėliau – į išmaniuosius telefonus.

„Veikiausiai problemiškas yra ne įrankis, kuriuo perduodama informacija, bet pačios informacijos kokybė. Jei vaikas naudojasi išmaniuoju telefonu tam, kad klausytųsi garso knygos ar skaitytų naujienas – nėra rimtos priežasties tokio elgesio riboti. Reikėtų sunerimti, kai vaikas užsiima beprasme veikla, kuri suteikia greitus apdovanojimus – tarkime, žaidžia įvairius žaidimus, kuriuose reikia sujungti tris vienodus objektus ir panašiai. Tokiu atveju reikėtų pasistengti, kad ir patys neužsiimtume tokiais niekais – tiek savo pačių gyvenime, tiek ir rodant pavyzdį vaikams, įrenginius naudotume produktyviai“, – aiškina psichologas.

Ypač svarbus tėvų pavyzdys

Pasak prof. dr. M. S. Poškaus, psichologai nuolat atlieka tyrimus, kuriuose vertinama tiek vaikų elgesio įtaka jų tėvams, tiek tėvų elgesio įtaka vaikams. Galima drąsiai sakyti, kad visi artimi mums žmonės mums daro įtaką, esame linkę atkartoti jų elgesį. Ypač tada, jei toks elgesys yra socialiai pageidaujamas ir suprantamas, kaip „tinkamas“ ar moralus. Tikriausiai nėra naujiena, kad norėdami padėti savo vaikams atsikratyti netinkamo elgesio, kad ir koks jis būtų, turėtume rodyti gerą pavyzdį ir savo vaikus apsupti žmonėmis, kurie taip pat rodo šį pavyzdį. Skirtinguose raidos perioduose tėvų vaidmuo formuojant vaiko elgesį keičiasi, tačiau geras pavyzdys, ypač parodant pageidaujamos elgsenos naudą, visada veikia teigiamai.

„Vienintelis būdas atbaidyti nuo vienos įdomios veiklos yra pasiūlyti kitą veiklą, kuri būtų tiek pat įdomi ar net įdomesnė. Tad pravartu ieškoti ir vaikams pasiūlyti tokį turinį, kuris juos ugdytų ir būtų bendrai naudingas. Tarkime, informatyvios tinklalaidės, paskaitų įrašai, garso knygos, klasikiniai filmai, kokybiški žaidimai. Beje, kompiuteriniai žaidimai nėra kažkoks blogis, nuo kurio reikėtų bėgti. Tai yra lygiai tokia pati meno forma, kaip literatūra, dailė, muzika ar kinas. Dažnai kompiuteriniai žaidimai jungia visas šias sritis“, – pastebi psichologas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad, lygiai kaip ir įprasti meno kūriniai, taip ir kompiuteriniai žaidimai, dažnai yra beverčiai. Tad geras patarimas tėvams yra patiems susipažinti su nauju kokybišku turiniu ir tuomet vaikams padėti jį atrasti.

Sveikas santykis šeimoje – tvarios ateities pagrindas

Ir vis dėlto – kaip tėvai galėtų taktiškai ir strategiškai įvertinti, kiek vaikas prie ekrano būna dėl mokslo, svarbios komunikacijos, o kiek – tik švaisto laiką? Kokia turėtų būti tėvų elgsena?

„Daugumoje išmaniųjų telefonų visa veikla ir laikas praleistas naudojantis visomis programomis yra ir taip registruojamas, tad paprasčiausia būtų tiesiog peržvelgti šiuos duomenis. Bet, žinoma, tai būtų ganėtinai grubus lindimas į vaiko privatumą. Paprasčiausia būtų tiesiog paklausti vaiko ir su juo turėti tokį santykį, kad vaikas nematytų reikalo slapukauti. Įprastai, jei vaikai sutaria su tėvais ir juos gerbia, vaikų manipuliacijos nebus itin žalingos ar baisesnės nei tos manipuliacijos, kurias tėvai atlieka su vaikais. Pirmiausia reikėtų orientuotis į sveiką santykį šeimoje“, – pabrėžia profesorius.

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovė Laura Jurevičienė atkreipia dėmesį, kad tėvai vaikams turėtų tapti pavyzdžiu, kaip vertinami patys išmanieji prietaisai ir elektronikos įranga. Deja, dažnai net ir suaugusieji nesusimąsto, kad telefonas ir kompiuteris yra ypatingi daiktai, kuriems pagaminti reikia tiek ilgamečio mokslininkų ir inžinierių įdirbio, tiek daugybės Žemės išteklių, kurių dalis yra ir sunkiai išgaunami, ir riboti.

„Būtų gerai, kad vaikai nuo pat mažens žinotų, kaip svarbu tausoti elektroninius žaislus, o vėliau ir tokius išmaniuosius prietaisus kaip telefonas ar kompiuteris. Elektronikos įrangos gyvavimo ciklo didinimas, taisymas, perdavimas į antras rankas, panaudotų prietaisų įsigijimas ir galiausiai atsakingas elektronikos atliekų rūšiavimas, tvarkymas ir perdirbimas šiandien turėtų tapti kasdienės vartojimo kultūros dalimi, o tinkamos elgsenos pavyzdžių vaikai pirmiausia mokosi iš savo tėvų“, – aiškina L. Jurevičienė.

Ji primena tėvams, kad Lietuvoje yra sukurtas puikus elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempų atliekų surinkimo tinklas. Tėvai galėtų kartu su vaikais susirasti tokioms atliekoms skirtus konteinerius prekybos centruose ar bibliotekose ir jais pasinaudoti, papasakoti vaikams, kam tai reikalinga.

„Jaunus žmones dažnai užkrečia nesavanaudiškos idėjos, jie linkę daryti gerus darbus, o jei juos darys kartu su tėvais, galėsime tikėtis geresnės, tvaresnės ateities“, – sako EPA atstovė.