Trakų viešojoje bibliotekoje liepos mėnesį vyko lietuviško kino vakarai. Tris ketvirtadienius žiūrovai turėjo galimybę prisiminti ir pasižiūrėti trijų lietuvių režisierių – Raimondo Vabalo, Raimundo Banionio ir Donato Ulvydo – filmus. Du iš šių filmų jau įrašyti į Lietuvos kino aukso fondą – režisierių R. Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“ ir R. Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“.
Šiais metais minime legendinio „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines, tad šis režisieriaus R. Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“ (1983) buvo ypač įdomus ir aktualus.
1983 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas istorinis meninis filmas atkuria 1933 m. įvykusį legendinį lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu „Lituanica“. Filmas buvo skirtas paminėti S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinio skrydžio 50-osioms metinėms. Jame detaliai atkuriama chronologinė įvykių seka ruošiantis neeiliniam skrydžiui, o taip pat atskleidžiamas labai nelengvas šio sumanymo realizavimas. Steponą Darių filme įamžinęs Remigijus Sabulis teigia, „Kas prisimena tą gūdų sovietinį laikotarpį – puikiai supras, kad a. a. režisieriaus R. Vabalo misija buvo beveik neįmanoma. Tuo metu kiekvieną kino kūrėjų darbą kontroliavo „Goskino“ (SSRS valstybinis kinematografijos komitetas), tačiau režisierius R. Vabalas, būdamas gudraus ir šmaikštaus proto, sugebėjo įrodyti, kad šis filmas reikalingas ne tik Lietuvai, bet ir „plačiajai tėvynei“, remdamasis scenarijaus versija, kad lietuvių lakūnų lėktuvą „Lituanica“ pašovė tuo metu į valdžią Vokietijoje atėję hitlerininkai. Maskva davė leidimą.“ Aktorius prisimena, kad žmonės Lietuvoje į šį filmą ėjo tūkstančiais: „Jiems S. Darius ir S. Girėnas buvo kaip šventieji, kurie išgarsino Lietuvą ir tapo didvyriais. Jų paveikslai kabėjo kaimų trobose, moterys ausdavo kilimus su lakūnų ir „Lituanica“ atvaizdais. Tai buvo savotiškas pasipriešinimas prieš okupaciją ir sovietinę valdžią.“
Šis kūrinys iki šiol laikomas vienu geriausių Lietuvoje sukurtų istorinių patriotinių filmų.
Lietuvos istorijai svarbų laikotarpį ir to meto įvykius pasakoja R. Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990). Filmas, pasirodęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, pasakoja apie ne visai tolimą laikotarpį – aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvą, kai jaunimo tarpe vystėsi kontrkultūrinis hipių judėjimas ir revoliucinės nuotaikos. Režisieriaus R. Banionio teigimu, „Tai filmas apie individualybės laisvę, apie tą tikrąją dėl kurios vykdomos revoliucijos. Apie laisvę būti savimi, kalbėti tai, ką galvoji, o galvoti tai, ką nori ir klausytis muzikos, kokios nori.“ Filmas buvo kuriamas neramiais Lietuvai ekonominės blokados laikais, tad kūrėjai nebuvo tikri, kad filmas išvys dienos šviesą. Pasirodžius filmui, juo susidomėjo ir užsienio kino festivaliai.
1991 metais filmas buvo įtrauktas į Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ programą, taip pat rodytas Upsalos kino festivalyje (Švedija), Kalifornijoje, kino festivalyje apie hipių judėjimą.
Filme atgyja 1972 m. Kaunas. Jaunuoliai klausosi Liuksemburgo radijo muzikos, pasiskolina automobilį ir išvažiuoja į Palangą, į lietuviškąjį Vudstoką, kur juos išvaiko milicija. Grįžę sužino apie Romo Kalantos susideginimą Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro – įvykiai, kurie sukrėtė visą šalį. Filmo pabaigoje rodoma pro asfaltą išsiveržusi upė kaip laisvės troškimas, kurio niekas nebegali sustabdyti.
Trečiasis filmas – „Ir visi jų vyrai“ (2019), nukelia mus jau į nūdienos pasaulį. Režisierius Donatas Ulvydas savo juostoje pasakoja apie amžiną kaip pasaulis temą – moterų ir vyrų santykius. „Esu tikras, kad žiūrovai nori ne tik nematytų sprendimų, bet ir gerų dramų apie tai, kas amžina, nori dar kartą patirti tam tikras emocijas“, – sako D. Ulvydas. Ne vieną „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą pelnęs režisierius savo juostoje atskleidžia įvairaus amžiaus žmonėms aktualių temų. Filmui būdingas daugiasluoksniškumas. Jame yra ir dramos, ir melodramos, ir psichologijos. „Tik po visų išvardytų dalykų, jis yra ir komedija. Noriu, kad žiūrovai ir pasijuoktų, ir ašarą nušluostytų, ir turėtų, ką išsinešti – tam tikrus apmąstymus, pamokymus“, – teigia režisierius.
Filmai, sukurti įvairiais laikotarpiais – 1983, 1990, 2019 metais, atskleidė to laikmečio lietuviško kino ir gyvenimo aktualijas, leido susipažinti su trijų kartų režisierių darbais, įvertinti, kaip keitėsi Lietuvos kinas, pamatyti geriausių, žinomiausių vyresniosios ir tuomet dar jaunesniosios kartos Lietuvos kino aktorių žvaigždžių plejadą, susipažinti su jų sukurtais darbais.
Trakų viešoji biblioteka tikisi, kad ir ateityje Lietuvos kinas džiugins žiūrovus.
Irena Jocienė
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė
