Trakų viešoji biblioteka tęsia susitikimų ciklą „Pasivaikščiojimai po Dzūkijos kraštą“, skirtą Dzūkijos (Dainavos) metams. Jo metu po šį regioną keliavome kartu su Trakų folkloro ansambliu „Radasta“ (vadovės Rasa Zakarė ir Marytė Morkūnienė).
Šis kolektyvas žinomas ne tik Trakų krašto žmonėms. Jis – respublikinių dainų švenčių dalyvis, ne kartą viešėjo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Ansamblis dažniausiai atlieka autentiškas dzūkų dainas. Jo programą daugiausia sudaro Trakų krašte užrašytos dainos, taip pat dainos, kurias patys ansambliečiai išmoko iš savo tėvų ar senelių. Tad nenuostabu, kad tarp ansamblio narių yra daug dzūkų.
Susitikimą pradėjome daina „Gegutė“, nes vadovės Rasos Zakarės žodžiais tariant, joks koncertas nepraeina be „Gegutės“, o toji atskrido iš Taučionių kaimo, mama su kaimyne giedojo, o ji ją užrašė.
„Dzūkai visą laiką dainavo, – pasakojo Rasa, – ar sirgo, ar šventes šventė, dainos visada juos lydėjo ir tebelydi. Dzūkai turi daug kalendorinių dainų, skirtų kiekvienai šventei, nes be dainos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Dainos padėjo nudirbti darbus taip, kaip reik, nes, jei nedainuos, tai nuo tų darbų sudurnavos“.
Ansamblio dalyvė Irena Šapokaitė papasakojo apie savo vaikystę, praleistą Varėnos krašte tarp dviejų upių – Varėnės ir Merkio, o ta vieta, kur Varėnė įteka į Merkį, vadinosi Čeikelė. Tai ten prabėgdavo linksmai leidžiamas vasaros laikas, maudynės. Yra atmintyje išlikusios gražios pievos, ryškiausi atsiminimai apie moterų austų drobių velėjimą ir džiovinimą prie Varėnės upės.
Pranas Marčinskas dalijosi prisiminimais apie savo gimtąjį kaimą Puvočius – Dzūkijos nacionalinio parko perlą. Kaimas, žinomas nuo senų laikų, teikdavo maistą Merkinės kunigaikščiams – karpius, kuriuos jau tais laikais augino, žvėrieną. Pirmoji Puvočius išgarsino tautosakininkė, kraštotyrininkė Rožė Sabaliauskienė – viena žymiausių lietuvių dainuojamosios tautosakos ir etnografinės medžiagos pateikėja. Pranas papasakojo apie jos veiklą, nuveiktus darbus. Prisiminė etnografinį ansamblį „Puvočių močiūtės“, kuris ne tik garsino Puvočius, bet ir savo dainomis džiugino užsienio svečius.
Juozas Okunevičius prisiminė savo vaikystės žvejybą. Augo jis Samninkų kaimę prie Samio ežero. Tuo metu buvo kolūkių pradžia, mokėdavo už darbą grūdais, tai tas ežeras žmonėms buvo pragyvenimo šaltinis. Žiemos metu Juozas su tėvu megzdavo sietkas, bučius, bet žvejoti žiemą jis neturėjo kantrybės. Vasarą vyrai žvejoti plaukdavo su luotais, žuvis dėdavo karmon. Tris dienas pažvejoja, o paskui veža į Vilnių parduoti. Papasakojo Juozas apie cykų vakarą ir vaikystės atsiminimose išlikusią naktinę žvejybą su lauželiais ant ežero.
Savo eiles dzūkiškai skaitė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė.
Jadvyga Trukšinienė pasidalijo prisiminimais apie savo vasaras, praleistas pas tetą. Pasakojo apie bulvių tarkavimą, blynų kepimą ant lapų, kindziukų darymą, duonos kepimą, dzūkiškas bandas.
Vadovė Rasa pasidalijo savo tetos prisiminimais apie prosenelę, kuri buvo pribuvėja. Išeidavo bobutė ir negrįždavo savaitę, kol gimdavo vaikelis. Pribuvėjos darydavo visus darbus, kad tik mažylis lengvai gimtų. Be to, bobutė dar ir krikštydavo, buvo krikštynų dalyvė, o tada su pilnomis kišenėmis, saldainiais, sausainiais pareidavo namo ir vaišindavo vaikus.
Susitikimo metu dainos keitė pasakojimus, o pasakojimai – dainas.
Dainingas ir gražus dzūkų kraštas, ne tik savo gamta, bet ir žmonėmis.
Irena Jocienė,
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė
