Balandžio 26 d. Lentvario biblioteką aplankė gausus būrys Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos gimnazistų kartu su juos lydinčia lietuvių kalbos mokytoja Dalia Agintiene. Jaunuoliai atvyko į susitikimą su profesoriumi, lietuvių kultūros istoriku, Mažosios Lietuvos knygų, spaudos ir kultūros tyrėju, bibliofilu, edukologu Domu Kaunu.
Domas Kaunas dar vaikystėje su tėvais persikėlė į Klaipėdos kraštą. Baigęs Priekulės vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. Nuo 1975 m. dėstė Vilniaus universitete, 1990–1991 m. buvo šio universiteto Knygotyros ir bibliografijos katedros vedėjas, 1991–2000 m. Komunikacijos fakulteto Knygotyros katedros, 2000–2003 m. Komunikacijos fakulteto Dokumentinės komunikacijos instituto Knygotyros katedros vedėjas, 2002–2007 m. fakulteto dekanas, 2003–2012 m. fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius; nuo 1993 m. – profesorius. Domas Kaunas – M. Mažvydo bibliofilų klubo pirmininkas (žr. https://www.mle.lt/straipsniai/domas-kaunas).
Susitikimo metu profesorius skaitė pranešimą „Ievos Simonaitytės asmenybės ir kūrybos kaitos pakopos“. Bėgant laikui rašytojos asmenybės įvaizdis ir kūrybos pripažinimas dinamiškai kito, todėl siekdamas nustatyti eigos tarpsnius ir įtakos veiksnius profesorius rėmėsi rašytojos tapatumo su švedų rašytoja Selma Lagerliof lyginamuoju principu. Gretinimas vyko pagal 5 kriterijus:
- Socialinės epochos panašumą;
- Dvasiškumą;
- Kūrybos įvertinimą;
- Gamtinės aplinkos įtaką;
- Pomėgius.
Ievos Simonaitytės gyvenimas – kova už egzistenciją, išlikimą, galimybę liudyti, kas buvo ir kaip buvo. Ji buvo ne tik rašytoja ir savitos lietuvių literatūros tradicijos tesėja, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros gyvybingumo saugotoja bei gaivintoja, jos įprasmintoja sparčiai besikeičiančioje, prieštaringoje, dažniausiai nepalankioje aplinkoje.
Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė, pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: Aš esu Etmės Evė. Nuo tų dienų luoša, iki gyvenimo pabaigos suvaržyta judėjimo negalių, trečdalį gyvenimo praleido ligoninėse, labai dažnai – gipse. Kartais kęsdavo nepakeliamus skausmus. Nepaisydama negalių, I. Simonaitytė nepasidavė lemčiai, ištvermingai pakėlė nelaimes ir sunkumus. O jos kūryba labai gausi. Ji iš viso 1935–1971 m. knygomis paskelbė penkiolika romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų lietuvių kalba, kurios nuo 1938 m. buvo verstos į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas (žr. https://www.zurnalasmetai.lt/?p=2387).
Selma Ottilia Lovisa Lagerliof – viena žymiausių švedų rašytojų, romanistė, novelistė. 1909 m. gruodžio 10 d. jai suteikta Nobelio literatūros premija. Ji – Švedijos akademijos narė. Dėl dažnų negalavimų vaikystę praleido namuose, buvo silpnos sveikatos. Pirmosiomis jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Būsimai rašytojai nepaprastą knygos pasaulį atvėrė namų biblioteka ir vietovės aplinka. 1885 m. S. Lagerliof baigė mokytojų seminariją Stokholme. Dirbo mokytoja Landskrūnoje 1885–1895 m. Vėliau pradėjo domėtis rašymu ir jam visiškai atsidėjo. 1904 m. jai skiriamas švedų akademijos aukso medalis, o 1909 m. gruodžio 10 d. – Nobelio literatūros premija (žr. https://www.rasyk.lt/rasytojai/selma-lagerliof.html).
Į susitikimą prof. D. Kaunas atvyko ne tuščiomis. Gimnazistams parodyti jis atvežė Mažosios Lietuvos vėliavą ir Klaipėdos krašto tautiško kostiumo atributą – delmoną, kuris buvo pagamintas pagal autentišką, eksponuojamą Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos muziejuje. Susitikimo metu jį sutiko užsirišti ir visiems pademonstruoti pati lietuvių kalbos mokytoja Dalia Agintienė. Taip pat renginio metu susirinkusieji turėjo galimybę ne tik išvysti, bet ir savo rankomis pavartyti pačios Ievos Simonaitytės mamos giesmyną, kurį taipogi atsivežė prof. D. Kaunas. Pranešejas pasakojo, kad anuomet Mažojoje Lietuvoje visos moterys į bažnyčią nešiojosi giesmyną, įsidėjusios į puošnų, dažnai mamos ar močiutės rankomis siūtą delmoną.
Baigęs skaityti pranešimą, profesorius visus gimnazistus paragino studijuoti Vilniaus universitete, kuris yra žinomas visame pasaulyje, o bibliotekai padovanojo vieną naujausių savo knygų „Aš esu Etmės Evė“.
Kristina Serapinienė,
Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vedėja
