Vydas Kasperavičius Šventojoje 2015 m.
Kaip žinome, gerus darbus darantys ar kažkuo nusipelnę žmonės dažnai tik po mirties gauna nuopelnus ir tai nėra teisinga. Todėl noriu papasakoti apie vieną man svarbu žmogų, kuris turėtų būti žinomas plačiau nei dabar. Tas žmogus yra mano dailės mokytojas Vydas Kasperavičius, kuris per savo gyvenimą padarė daug gerų darbų mūsų kraštui ir jo žmonėms. Šio žmogaus gyvenimas tikrai nėra nuobodus, todėl jis sudomino mane ir, tikiuosi, sudomins ir jus.
Vydas Kasperavičius gimė 1952 metų rugsėjo trečią Čižiūnuose, kaip ir jo tėvas. Gyveno ir mokėsi Vladislavoje – buvusiame grafų Odiniecų dvare. Abu tėvai buvo pradinių klasių mokytojai ir mokytojavo Vladislavoje. Vydo tėvas mokino vienoje klasėje, mama kitoje. Todėl jį ir jo brolius (Ramūną ir Kęstutį) vienais metais mokino tėvas, kitais – mama. Vydo tėvas Jonas Kasparavičius (1925-2000) buvo baigęs Aukštadvario progimnaziją, o Vilniuje – mokytojų kursus. Po Lietuvos nepriklausomybės Jonas Kasparavičius atsiėmęs tėvų žemes tapo ūkininku. Tėvas turėjo menininko gyslą ir mokėjo meistrauti gražias skulptūrėles, kryžius. Mama Stanislava (1925-2003) gimė Žikaronių kaime, Kaišiadorių rajone. Kadangi jos tėvas buvo savanoris, ji, kaip vyriausia dukra, galėjo mokytis nemokamai. Baigė Kaišiadorių gimnaziją, dainavo chore.
Vydo vyriausias brolis Ramūnas Kasparavičius gimė 1948 metais Žikaronių kaime ir buvo lietuvių poetas ir rašytojas. Ramūnas parašė nemažai romanų ir poezijos knygų. 2007 metais jo knyga ,,Visų gražiausia‘‘ buvo įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2019 metais jam buvo skirta Jotvingių premija už kūrybos rinktinę ,,Poezija“. 2022 metų pradžioje Ramūnas Kasparavičius mirė ir buvo palaidotas Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse .
Jaunesnysis Vydo brolis Kęstutis Kasparavičius gimė 1954 metais Vladislavoje. Jis yra lietuvių grafikas, knygų iliustratorius ir vaikų rašytojas. 1981 metais baigė dizainą Lietuvos dailės institute. Nuo 1988 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Vydas gerai atsimena savo senelius, išskyrus mamos tėvą Juozapą Strašunską, kurio taip ir nepamatė gyvo, nes 1946 metais jis buvo ištremtas į Sibirą, kur ir gyveno iki mirties. Senelis Jonas Kasparavičius (iš tėvo pusės) buvo kalvis. Senelės Teresė ir Marijona tvarkė namų buitį ir ūkininkavo, o senelė Marijona buvo dar ir žolininkė – gydė kaimo žmones.
Vydui vaikystė Vladislavoje yra labai reikšminga ir ypatinga. Dar anksti vaikystėje tėvai išmokė plaukioti. Vydas su broliais žvejodavo, maudydavosi, karstydavosi po medžius ir plaukiojo valtimi, kurią tėvai leisdavo imti bet kada, tik reikėjo pasakyti prieš imant. Tėvai jį ir jo brolius mokino atsargumo ir atsakomybės.
Koplytėlė Onuškio senosiose kapinaitėse. Šventoji Teresė su lelijomis. 1990 m. pastatyta Vydo tėvo Jono Kasparavičiaus. Dirbo kartu su sūnumis
1962 metais, po keturių klasių baigimo, Vydas stojo į dabar vadinamą Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ( tada – Vilniaus vidurinė meno mokykla – internatas) – muzikos skyrių, nes mama labai norėjo, jog sūnūs taptų muzikantais. Tačiau Vydui nepavyko įstoti, o 1963 metais tapo šios mokyklos dailės skyriaus mokiniu. Nuo aštuntos klasės mokėsi skulptūros. 1968 metais Vydas su kitais mokyklos-internato mokiniais atliko praktiką Vladislavoje ir iškalė ąžuolinę skulptūrą, kurią paliko Vladislavos pradinei mokyklai. Vydo diplominis darbas – iš geležies iškalta paukštė. Ją galima pamatyti albume ,,Sidabriniai rytmečiai II‘‘, kuriame pristatomi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus įdomiausi mokinių darbai.
Mokslai Vydui Kasperavičiui sekėsi gerai. Jis net turėjo pravardę – ,,vaikščiojanti enciklopedija Kasparas“, tačiau Vydas nepyko dėl tokios pravardės. Vydas labiausiai mėgo geografiją ir lietuvių kalbą. Jam, kaip ir kitiems broliams, matematika sekėsi gerai, tačiau Vydui prie širdies buvo labiau menas. Vydas nemėgo chemijos ir anglų kalbos. Kaip pats sako – ,,gaila, kad tada trūko motyvacijos mokytis anglų kalbos. Jos tuomet ir nereikėjo, ir negalėjai žinoti, jog Lietuva po kelių dešimtmečių išsivaduos iš Sovietų Sąjungos. Dabar, kai gali keliauti po pasaulį ir anglų kalba yra viena svarbiausių kalbų, deja, ją moku prastai.“
Vydas dailę mėgo nuo vaikystės, tačiau tik septintoje klasėje karštai ją pamėgo. Vydą dailėje siekti daugiau ir tobulėti labiausiai skatino mokytojas Egidijus Talmantas ir Juozas Mikėnas (Lietuvos skulptorius, modernios skulptūros pradininkas Lietuvoje). Egidijus Talmantas Vydą ir kitus mokinius Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje mokino kompozicijos. Kai Vydas dar mokėsi Vladislavoje, Juozas Mikėnas dažnai atvykdavo į Vladislavą ir skatino Vydą kurti. Į Vladislavą atvykdavo ir kitų žinomų menininkų: Vytautas Palaima, Kazys Saja, Konstantinas Bogdanas ir kiti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visi trys broliai tapo menininkais.
,,Katinas ir žuvis‘‘ 2009 m. batika
Dar būdamas Vilniaus vidurinėje meno mokykloje-internate Vydas jau žinojo, jog baigęs ją stos į Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija). Tačiau siekti tokių tikslų vos nesutrukdė šimtadienis. Klasės draugai šventei statė spektaklį, bet jis buvo uždraustas dėl valdžiai nepriimtinų idėjų. Šimtadienis neįvyko, o mokiniams buvo pagrasinta, jog kelias į Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą bus uždarytas. Dėl to Vydui teko kaip nors išsisukti iš šios situacijos ir jis nunešė prašymą studijuoti tekstilę, o ne skulptūrą.
Vydas Kasperavičius 1970 metais įstojo į Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą. Vydą studijų metais labiausiai domino batika – audinių dekoravimo technika ( plonu išlydyto vaško sluoksniu dengiama ta audinio vieta, kurios nenorima nudažyti). Trečiame kurse dalyvaudavo studentų darbų parodose. Ketvirtame kurse surengė savo personalinę parodą. Vydo diplominis darbas – batikos aplikacija ,,Trys mūzos“ – papuošė vieną instituto kabinetą.
Po studijų kelis mėnesius dirbo Panevėžio suvenyrų gamykloje ,,Tulpė“, tačiau rudenį jį iškvietė į armiją. Po armijos jis nebegrįžo į suvenyrų gamyklą, o įsidarbino Prekybos kooperatyvų sąjungoje dailininku. Po to apie dešimt metų nuo 1979 iki 1987 metų dirbo Vilniaus dailės kombinate. Likusius kelerius metus iki Lietuvos nepriklausomybės dirbo kolūkyje su tėvu, kur kartu buvo įsteigę medžio cechą, kurį pavadino ,,Medis“. Jame darė iš medžio meno dirbinius interjerui.
Vydas tais laikais sukūrė daug įvairių kūrinių. Jo didžiausi batikos darbai: batika ,,Du paukščiai“ nupirkti Lietuvos finansų ministerijos (1985), batika ,,Žolynas“ buvo nupirktas Lietuvos dailės muziejaus fondo (1983), batika ,,Paukščia“ sukurta Butrimonių paukštyno posėdžių salei. Nemažai Vydo darbų yra nupirkta privačių asmenų Trakų rajone ir už jo ribų.
„Avinėlio sapnas“ 2017 m. batika
Įkvėpimo savo kūriniams Vydas Kasperavičius ima iš gamtos motyvų. Kaip sako pats Vydas, jam visada patiko gamta, kadangi augo nuostabiame gamtos kampelyje prie Sienio ežero. Jo kūriniuose galima pamatyti įvairių maišytų gamtos ir fantastikos vaizdų. Taip pat įkvėpimo jam teikia Senovės bei Šiaurės šalių menas, kuris nuo jaunystės Vydą labai žavėjo, ir tai atsispindi jo kūriniuose.
Vydas, būdamas laisvu menininku, sukūrė daug gražių kūrinių iš medžio. Jis pajuto, jog medis jam labiau patinka nei tekstilė.
Iš medžio Vydas sukūrė kūrinių, kurie papuošė įvairius visuomeninių pastatų interjerus: 1984 metais ,,Moteris ir paukštis“– Vilniaus silikatinių plytų gamyklos kavinei, ,,Vytis gėlėse“ 1991 metais – Lentvario savivaldybės aktų salei, 1998 metais ,,Riteris“ – Respublikinės Kauno ligoninės aktų salei ir kiti.
Kaip ir kitiems jo kūriniams, Vydo medžio darbams irgi būdingi gamtos motyvai, liaudies meno ir fantastikos elementai.
Taučionių kaimo kryžius 2015 m.
Kūrybingas ir talentingas menininkas suskaičiavo, jog jis kartu su tėvu sumeistravo apie 30 medinių kryžių. Šie kryžiai dabar stovi įvairiose Trakų rajono ir tolimesnėse vietose. Jis pats padarė apie 20 kryžių. Vydo kryžiai daugiau tradiciniai, liaudiški kryžiai-saulės. Vienas iš Vydo kryžių stovi ir mano kaime – Taučionyse. Po širdies operacijos 2010 metais Vydas gegužės ir birželio mėnesiais padarė gražų kryžių, kuris susideda ir yra iš trijų dalių. Šį kryžių Vydas pastatė Kryžių kalne, taip dėkodamas Dievui po sudėtingos patirtos operacijos.
Kryžiaus pastatymas kryžių kalne 2010 m.
1990 metais įsidarbino Onuškio vidurinėje mokykloje ir dirba iki šiol. Vydas Kasperavičius niekada nemanė, kad bus dailės mokytojas. Jis iki Lietuvos nepriklausomybės buvo laisvas menininkas ir, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos, dėl iškilusių sunkumų Lietuvai, jam teko ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Vydas Kasperavičius įsidarbino Onuškio mokykloje, kad laikinai pavaduotų dailės mokytoją, tačiau taip ir neišėjo iš mokyklos.
Onuškio herbas
Vydas Kasperavičius taip pat yra ir Onuškio seniūnijos herbo autorius. 2011 metais tuometis seniūnas Juozas Okunevičius nuvyko į Lietuvos heraldikos komisiją ir pateikė prašymą sukurti seniūnijos herbą, vėliavą ir antspaudą. Po kelių mėnesių, padaręs keletą herbo eskizų, Vydas Kasperavičius, kartu su seniūnu nuvežė savo ir kelių mokinių piešinius. Kartu su komisijos nariais nutarta, jog labiausiai herbui tinka dailės mokytojo Vydo pasiūlyta idėja – sidabražolė. Pats mokytojas Vydas sakė, jog ši idėja kilo, nes Onuškio seniūnijoje yra daug pievų ir įvairių augalų bei pats žodis ,,sidabražolė‘‘ yra gražus ir lietuviškas. Be Onuškio herbo, mokytojas Vydas sukūrė ir dabartinės Onuškio Donato Malinausko gimnazijos logotipą.
Nuo 2003 metų Vydas Kasperavičius yra dailės mokytojas metodininkas. 2010 metais mokytojas Vydas apdovanotas Trakų rajono kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija ir II laipsnio diplomu už naujovių diegimą švietimo ugdymo procese ir kūrybingą bei aktyvią pedagoginę veiklą Onuškio vidurinėje mokykloje.
Kiekvienais metais, nuo 1997 metų, bent keli mokyklos abiturientai laiko mokyklinį dailės egzaminą ir išlaiko labai gerai. Vydo Kasperavičiaus mokiniai sėkmingai dalyvauja įvairiose dailės olimpiadose, konkursuose ir parodose. Kelis kartus mokiniai yra tapę nugalėtojais, o tai Vydo Kasperavičiaus įdėto darbo, pastangų ir gero tarpusavio ryšio su mokiniais rezultatas.
Angelai 2022 m. ruduo
Dirbdamas mokytoju, Vydas tapo ir drožinėja tik laisvalaikiu. Jo spalvoti angelai yra labai gražiai išdrožinėti ir kruopščiai nuspalvinti įvairiais raštais. Vydui patinka būti tarp jaunų žmonių, tai verčia stengtis nepasenti. Jam labai svarbu įdomiai ir įtraukiamai mokyti dailės. Tačiau pats Vydas sako, kad mokykla išsekina ir įtraukia tave, o tada nelieka daugiau laiko sau pačiam, menui ir kūrybai. Vydas laisvalaikiu piešia ir drožinėja, skaito knygas ir mėgsta būti gamtos apsuptyje. Vydas planuoja išėjęs į pensiją daugiau laiko skirti menui ir šeimai bei, žinoma, sau.
Taigi talentingas menininkas ir mokytojas Vydas Kasperavičius tikrai yra įdomi ir kūrybinga asmenybė. Šis žmogus Jau daugiau nei tris dešimtis metų moko Onuškio mokyklos mokinius dailės. Menininkas padėjo sukurti Onuškio herbą ir mokyklos logotipą. Jo sukurti kryžiai yra pastatyti ne tik Trakų rajone, bet ir kitose Lietuvos vietose. Vydas yra atsidavęs kūrybai, mokyklai ir mūsų krašto gražinimui. Šis žmogus kraštui skleidžia šviesą, gerumą ir džiaugsmą. Jis yra mano valsčiaus žiburys.
Dailės mokytojas Vydas Kasperavičius kartu su mokiniu Augustu
#OnuskioDonatoMalinauskogimnazija
#Jaunujugeografumokykla
Panaudota medžiaga iš monografijos „Onuškio valsčius“ (vyriausioji redaktorė sudarytoja – Žilvilė Driskiuvienė), išleista Vilniuje : VšĮ „Versmės leidykla’’, 2017 m. psl. 1490
Nuotraukos Augusto Banuškevičiaus, iš interneto ir Vydo Kasperavičiaus asmeninio archyvo
