Ginaičio Rolando nuotr. Vilnius, Aukščiausioji Taryba
Parlamento gynėjo Seimo nario Arvydo Pociaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Laba diena, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai, gerbiama Seimo Pirmininke, premjere, atkuriamojo ir dabartinio Seimo nariai, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, žuvusiųjų artimieji, garbūs šio minėjimo dalyviai, mieli Lietuvos žmonės.
Esu dėkingas už galimybę šiandien stovėti šioje tribūnoje ir pasidalinti savo, kaip būtent tų lemtingų 1991-ųjų metų įvykių dalyvio, šių rūmų gynėjo prisiminimais bei mintimis apie tai, kas mane neramina pastaruoju metu.
1991 metų sausio mėnesį sovietinė agresija, o tiksliau bandymai nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią, prasidėjo sausio 8 dieną, kai „tarybinei liaudžiai“ bandant įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tos „tarybinės liaudies“ tarpe buvo civiliais rūbais persirengę sovietiniai kariškiai ir KGB pareigūnai, „Jedinstvos“ organizacijos nariai, kurie organizuotai bandė įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Šturmas jiems nepasisekė, nes Vilniaus „Sąjūdžio“ sukviesti žmonės juos tiesiog jėga išstūmė iš Aukščiausiosios Tarybos prieigų. Taigi, būtent sausio 8 diena buvo preliudija į visus likusius sausį besitęsusius jau sovietinės armijos pagalba bandymus nuversti Lietuvos teisėtą valdžią. Tai, kas įvyko vėliau prie Televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto mes puikiai žinome, nes kasmet apie tai kalbame, prisimename ir gedime žuvusiųjų.
Noriu perskaityti kelis epizodus iš savo knygos „Nematomuose apkasuose“. Čia, rūmuose, skambėjo tokios komandos: „Dėmesio! Visiems į vietas… Užimti savo pozicijas. Iš Šiaurės miestelio pajudėjo šarvuočių kolona. Juda Parlamento link.“
Tokias komandas girdėdavome keliskart per naktį. Dienomis būdavo ramiau, nes sovietinė armija savo „juodus darbus“ dažniausiai atlikdavo naktimis.
Laukdami Aukščiausiosios Tarybos pastato šturmo jautėme slegiančią psichologinę įtampą. Nuovargis irgi darė savo, nes miego trūkumas buvo didžiulis. Ir, apskritai, koks ten gali būti miegas sėdint ant laiptų ar gulint ant grindų. Visokiausios mintys ir natūralus mirties baimės jausmas pynėsi galvoje. Didžioji gynėjų dalis buvome dar jauni vyrai ir nė vienas iš mūsų nenorėjo žūti. Dabar, remdamasis patirtimi, galiu pasakyti, kad tokiais momentais, ypač kai artinasi mirtis, žmonės prisimena Dievą, prašo Jo pagalbos ir nori tikėti stebuklais. Drąsindamas ir ramindamas save iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų vestibiulyje prie stalelio su pašventintais kryželiais, medalikėliais ir šventųjų paveiksliukais sėdinčios moters pasiėmiau paveikslėlių su Kristaus ir Švenčiausios Marijos atvaizdais. Ta pagyvenusi moterėlė iš „Carito“ jau kelios dienos buvo kartu su mumis – Parlamento gynėjais. Daug jaunų vyrų, kurie galbūt netikėjo Dievu, taip pat pasiėmė kryželį ar medalikėlį, norėdami išsaugoti nors menkiausią viltį. Medalikėlis su Švenčiausios Marijos atvaizdu nuo to laiko mane lydėjo visą tarnybos Lietuvos kariuomenėje laiką ir tokiuose karštuosiuose taškuose kai tekdavo vykti į Afganistaną, Iraką ar Balkanus.
Į Aukščiausiosios Tarybos rūmus apraminti ir dvasiškai sustiprinti Parlamento gynėjų buvo atėję keli kunigai. Jų pasirodymas, buvimas ir laikomos mišios Aukščiausiosios Tarybos pastato viduje suteikė mums vilties. Galvojome ir tikėjomės, jeigu kunigai yra čia, tai ir Dievas turėtų būti su mumis.
Ne vienoje apie karą perskaitytoje knygoje esu radęs seną karių posakį: „Apkasuose netikinčiųjų nėra.“ Manau, tai – tiesa.
Laikui bėgant interpretacijų apie tai, kas įvyko 1991 m.
Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, demonstruoja valią ir ryžtą gintis, kovoti iki pergalės. Sudėtingu šaliai metu būtent tokie sprendimai ir yra reikalingi. Vakarų pasaulis privalo matyti būtent tą ukrainiečių tautos ir politinės valios gintis vienybę ir siekį iškovoti pergalę. Padėti privalome tiems, kurie patys kovoja, ne tik prašo, kad kiti juos apgintų.
Vykstančio karo Ukrainoje kontekste, noriu pasakyti, kad mes, kalbėdami apie Lietuvos saugumą, visų pirma turime kalbėti apie tai, kaip mes ginsimės, ar kiekvienas žinome savo vietą ir pareigas kas ką darys, jeigu prireiks ginti Lietuvą nuo agresoriaus. Turint tokius kaimynus, karui privalome ruoštis nuolat. Lietuvos piliečiai ir kariuomenės mobilizacinis rezervas turi būti ruošiamas nuolat. Privalome apmokyti savo šalies piliečius kaip ginti savo valstybę ir reikalui esant, padėti gintis kitiems – tai mus įpareigoja narystė NATO.
Mums visiems matyt teko ne kartą girdėti viešai kalbančius, netgi ir iš šios tribūnos, kad kai kurie gynėjai ar tų įvykių dalyviai ne už tokią Lietuvą kovojo. O aš Jums galiu pasakyti, kad už tokią. Jau 33-uosius nepriklausomybės metus skaičiuojančią, laisvą ir demokratinę valstybę, kuri pasiekė pačius aukščiausius strateginius tikslus tapdama NATO, ES, JT, EBPO ir kitų tarptautinių organizacijų nare.
Mūsų vaikai ir vaikaičiai gali mokytis užsienio valstybių prestižiniuose universitetuose, pagal savo sugebėjimus gali dirbti užsienio valstybių garsiausiose įmonėse ir kompanijose. Mes galime keliauti po visą pasaulį. Tiesiog dirbkime, mokykimės ir džiaukimės gyvenimu. Nepavydėkime kitiems, tiesiog dirbkime ir turėsime.
Ir pabaigai mano palinkėjimas – na, pastatykime pagaliau Vilniuje paminklą visiems, visų laikų Lietuvos žmonėms, kariams, partizanams, sukilėliams, gynusiems ir pasiaukojusiems kovose už Lietuvos Laisvę.
Išsaugokime laisvę.
