Artūras Lepiochinas – profesionalus teatro ir kino aktorius, šviesų dailininkas
Minėdama Lietuvos karaimų metus Trakų viešoji biblioteka pakvietė į šeštąjį susitikimų ciklo „Karaimų dienos“ renginį.
Renginio svečias – Artūras Lepiochinas – profesionalus teatro ir kino aktorius, šviesų dailininkas. 2011–2015 metais studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete aktorinį meistriškumą (kurso vadovas Valentinas Masalskis). Nuo 2012 metų yra Klaipėdos jaunimo teatro aktorius. Vaidmenis taip pat kuria Pojūčių teatre ir Klaipėdos dramos teatre. Filmuojasi lietuvių ir užsienio kūrėjų filmuose. Prasidėjus karui Ukrainoje, skiria savo laiką pagalbai ukrainiečiams, ne kartą važiavo savanoriauti į Lenkijos pasienį su Ukraina.
Artūras Lepiochinas savo karaimiškų šaknų nepamiršta ir dabar, toliau aktyviai dalyvauja karaimų bendruomenės veikloje. „Be karaimų bendruomenės nebūčiau tuo, kas esu dabar, – sakė Artūras, – esu dėkingas bendruomenei už rūpinimąsi ir įdiegtas vertybes, kuriomis vadovaujuosi gyvenime. Šie metai bus nuostabiausi, nes jie – karaimų metai, džiaugiuosi, kad galėjau sudalyvauti karaimų suvažiavime“, – dalijosi mintimis svečias.
Susitikimo metu Artūras pasidalino savo darbo patirtimi teatre. Pasirenkant aktoriaus profesiją, įtakos turėjo dalyvavimas karaimų jaunimo tautinių šokių ansamblio „Sanduchač“ veikloje, kuriame jis dalyvavo nuo 7 metų. Artūras norėjo studijuoti šokį, bet nematė didelių galimybių Lietuvoje. Pusę metų studijavo šokio pedagogiką, bet vėliau nusprendė pasirinkti aktoriaus studijas. Stodamas į aktorinį nelabai žinojo, kas yra teatras. Studijas pasirinko Klaipėdoje, mat norėjo būti toliau nuo namų. „Vienas iš dalykų, lėmusių profesijos pasirinkimą, – aktoriaus specialybė leidžia įsikūnyti į įvairius personažus, suteikia galimybę tapti kitų profesijų žmonėmis, įgyvendinti savo mini svajones“, – sakė pašnekovas. Per dešimt metų teatre pavyko dalyvauti projektuose, kurie patiko, leido augti ir tobulėti. Artūras yra laisvai samdomas aktorius, kas suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę. Darbas seriale bei užsienio filme suteikė naujų patirčių. Ypatinga patirtis buvo filmuojantis seriale, kuris dar tik pasirodys. „Tai buvo visiška priešingybė teatrinei V. Masalskio mokyklai, teko sukurti du vienu metu veikiančius panašius personažus“, – pasakojo jis.
Dar viena veikla, į kurią įsitraukė Artūras, – Pojūčių teatras. Jis orientuotas į regos negalią turinčius žmones. Spektaklių metu keletui žiūrovų užrišamos akys ir jie spektaklį turi pajausti visais pojūčiais, išskyrus regėjimą. Tai žiūrovui padeda suprasti, kaip gyvena nematantis žmogus, kaip jis reaguoja į aplinką. Spektaklio metu įdomu stebėti, kaip reaguoja turintieji regos negalią ir tie, kurie jos neturi, mat elgesys labai skiriasi. Turintiems regos negalią labai svarbu, kad jie gali dalyvauti ir veikti spektaklyje.
Nuo karo Ukrainoje pradžios Artūras įsitraukė į savanorišką veiklą, teikiančią pagalbą karo pabėgėliams. Tuo metu teatre visi bandė suvokti, kas vyksta iš tikrųjų. Suderinęs reikalus teatre, Artūras išvyko savanoriauti į Lenkijos pasienį, kur tuo metu reikėjo vertėjų. Nuvykus į vietą, situacija pasirodė gana sudėtinga, nes labai trūko žmonių, galinčių susikalbėti su pabėgėliais. Į pasienį Artūras nuolat sugrįždavo tarp spektaklių ir gastrolių. Suprato, kad būti savanoriu yra be galo sunku. Teko susidurti su daug įvairių situacijų. „Labai sunku, kai sutinki vaikus ir suaugusius, kurie yra pasimetę. Būtent aktorystė tokioje situacijoje labai padėjo, nes reikėjo atsiriboti ir nesusitapatinti su esama situacija. Susikurtas savanorio personažas apsaugojo nuo emocijų pertekliaus, kuris užplūsdavo matant ir girdint žmonių istorijas. Tuo metu viskas gulė ant savanorių pečių“, – prisiminė Artūras.
Visos jo vaikystės vasaros buvo praleistos Trakuose, ir pasenti jaunasis aktorius tikisi taip pat Trakuose. Nors vaikystėje mokėsi karaimų kalbos, tačiau laisvai kalbėti negalėtų. Pagal galimybes stengiasi dalyvauti bendruomenės gyvenime ir veikloje. „Svarbiausia bendruomenėje, kad gali nebendrauti metus, bet atvažiuoji kaip į namus“, – sako Artūras.
Atsakydamas į klausimą, ar galėtų atsirasti karaimų teatras, Artūras šmaikštavo, kad jis visuomet buvo, nes kai susitinka du karaimai – tai jau teatras.
Nors laisvalaikiui pritrūksta laiko, Artūras domisi technologijomis, video technika, teatre dirba šviesų dailininku, techniku. Visi pomėgiai sukasi aplink teatrą ir kūrybą. Jaučiasi laimingu žmogumi, nes gali sau leisti daryti tai, ką nori.
Renginio pabaigoje Artūras palinkėjo bendruomenei nenustoti kurti „karaimiško teatro“, būti tokiems atviriems, kokie ir yra, nenustoti bendrauti ir mylėti vienas kitą.
Po pokalbio su A. Lepiochinu susirinkusieji žiūrėjo režisieriaus V. Puplauskio dokumentinį filmą „Karaimų godos“ apie Lietuvos karaimų gyvenimą, papročius, tradicijas.
Tai buvo paskutinis susitikimų ciklo „Karaimų dienos“, skirto Lietuvos karaimų metams paminėti, renginys. Susitikimų tikslas buvo ne tik paminėti šiuos metus, bet ir kuo išsamiau supažindinti visuomenę su Trakų krašto karaimų bendruomene, jos veikla, pasiekimais, talentingais ir žinomais žmonėmis.
Įvyko net šeši susitikimai, kuriuose dalyvavo: ambasadoriai dr. Halina Kobeckaitė ir Romualdas Kozyrovičius, aktoriai Severina Špakovska ir Artūras Lepiochinas, tarptautinių projektų fasilitatorė, savanorė Kotryna Rajeckaitė, TV žurnalistas ir vedėjas Aurelijus Bezekavičius.
Tikimės, kad šiemet sėkmingai prasidėjusios „Karaimų dienos“ įvairiomis formomis tęsis dar ne vienerius metus. Linkime karaimų bendruomenei puoselėti savo tradicijas bei kultūrą ir skleisti žinią visai Lietuvai ir pasauliui.
Irena Jocienė
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė
Organizatorių nuotraukos
