6-asis Lenkijos orientalistų suvažiavimas Vilniaus universitete 1937 m. III-asis iš kairės prof. T.Kowalskis, 5-asis iš kairės akademikas A.Zajączkowskis. Nuotrauka iš M.E.Zajączkowskos-Lopatto archyvo
Prof. T. Kowalskis su prof. A. Zajaczkowskiu
Puslapis iš knygos pakerėti Orientu su A. Zajaczkowskiu
Šiais laikais, kai dauguma žmonių įvairiuose pasaulio kraštuose bendrauja elektroninėje erdvėje arba telefonų žinutėmis, su liūdesiu svarstau, kuo gi remsis būsimosios kartos, norėdamos detaliau sužinoti apie protėvių tarpusavio ryšius, įvykius ir įvairius istorinius faktus. Tokios mintys ateina į galvą ypač tada, kai spaudoje pasirodo laiškais paremti tyrimai, pasakojimai, atradimai ar patys laiškai, kuriuos skaitant ryškėja spalvotas praeities paveikslas ir jame veikiančios gyvos autentiškos asmenybės – dirbančios, skubančios, kartais nesutariančios, pasibarančios ar kliuvančios už kokių smulkmenų, paskui atgailaujančios ar ieškančios būdų susitaikyti ir sutaikyti kitus, bet niekada nepamirštančios vardan ko viskas daroma – dėl tarnystės tautai, Tėvynei, dorai, pareigai…
Prieš mane dvi gana didelės apimties knygos, išleistos 2013 metais Lenkijoje. Viena vadinasi „Urzeszeni Orientem“ (Pakerėti Orientu), o kita – tęstinis Lenkijos karaimų sąjungos leidinys „Almanach Karaimski“ (Karaimų almanachas). Pirmojoje knygoje, kurios leidimą finansavo Varšuvos universiteto Orientalistikos institutas, spausdinami garsaus Lenkijos orientalisto, iš Trakų kilusio karaimo akademiko Ananiaszo Zajączkowskio (1903-1970) 162 laiškai jo buvusiam mokytojui ir įkvėpėjui, taip pat garsiam Lenkijos orientalistui, tyrinėjusiam Trakų karaimų kalbą, Krokuvos universiteto profesoriui Tadeuszui Kowalskiui (1889-1948), rašyti 1925-1948 m.m. nuo jųdviejų pažinties pradžios iki T.Kowalskio mirties. Antrojoje knygoje, kurią išleido Lenkijos karaimų sąjungos leidykla „Bitik“ (Knyga), atspausdinti 58 akademiko A. Zajączkowskio laiškai to meto vyriausiajam karaimų bendruomenės dvasininkui ir pasaulietiniam vadovui prof. Hadži Seraja Chanui Šapšalui (1873-1961), rašyti 1928-1948 m.m., ir 18 jo laiškų Lucko karaimų visuomenės veikėjui Aleksandrui Mardkowiczui (1875-1944), rašyti 1933-1939 m.m.
Laiškų T. Kowalskiui originalai saugomi Lenkijos Mokslų akademijos archyvuose Varšuvoje ir Krokuvoje, A. Mardkowiczui – privačiame archyve. Apie A. Zajączkowskio laiškus S. Šapšalui, saugomus Vilniaus Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve, 1993 m. yra rašęs istorikas Romualdas Firkovičius (Žr. Kipčiakų tiurkų Orientas Lietuvoje. Istorija ir tyrimų perspektyva. Vilnius, 1994, psl. 63-69). Straipsnis labai išsamus, ir laiškai jame suskirstyti chronologiškai bei aptartas jų turinys, vis dėlto tai rašinys apie laiškus, kurie, anot autoriaus, „susiję su karaimų bendruomenei labai rūpimu leidybiniu darbu ir apskritai karaimotyra“. Dabar mes turime galimybę skaityti pačius laiškus, kuriuos spaudai parengė profesoriaus A. Zajączkowskio duktė Emilia Maria Zajączkowska-Lopatto. Ji taip pat parašė ir didelį įvadinį straipsnį (Karaimų almanachas, psl.5-18) apie tėvo mokslinį palikimą bei išlikusią korespondenciją, kai kurias ją sąlygojusias aplinkybes bei jos istorinę vertę. Knygoje „Pakerėti Orientu“ spausdinamas Varšuvos universiteto profesoriaus tiurkologo Tadeuszo Majdos straipsnis apie jo mokytojo A. Zajączkowskio korespondenciją. Jis taip pat yra šio leidinio redaktorius.
„Karaimų almanache“ randame išsamų istoriko dr. Mariuszo Paweleco straipsnį apie vyriausiąjį karaimų bendruomenės dvasininką ir pasaulietinį vadovą S. Šapšalą bei jo veiklą, ypač tą jos tarpsnį ir aspektą, kurie susiję su spausdinamais laiškais. Knygoje taip pat turime galimybę plačiau susipažinti su mažai Lietuvoje žinomu Lucko karaimų bendruomenės pirmininko, žurnalo „Karaj awazy“ (Karaimų balsas) leidėjo, rašytojo ir visuomenės veikėjo, notaro Aleksandro Mardkowiczaus asmenybe. Apie jį čia rašo Varšuvos universiteto tiurkologė, Lucko-Haličo karaimų kultūros paveldo tyrinėtoja Anna Sulimowicz. Pristatydama A. Mardkowiczaus veiklą, autorė ne tik aptaria prof. A. Zajączkowskio ir Lucko notaro laiškų turinį, bet, pabrėžia, kad A.Zajączkowskis, nepaisydamas jųdviejų išsilavinimo skirtumo, labai dėmesingai, kaip lygus lygiam atsakinėjo į visus klausimus, diskutavo su korespondentu. Išplėsdama temą, autorė nagrinėja ir A.Mardkowiczaus laiškus prof. T.Kowalskiui, kurie, kad ir cituojami tik iš dalies, rodo, kaip visi čia minimi asmenys buvo susiję, kaip kartu aptarinėjo ne tik jiems asmeniškai, bet bendruomenei rūpimus klausimus (pvz., ketinimą leisti Lucke naują žurnalą „Karaj Awazy ( Karaimų balsas) .
Kadangi visi keturi minimose knygose skelbiamos korespondencijos dalyviai yra labai nusipelnę Lietuvos ir Lenkijos karaimų istorijos, kalbos ir kultūros plėtotei bei tyrimams, jų laiškai, apimantys itin aktyvią jų pačių ir karaimų bendruomenės veiklą tarpukariu, yra nepaprastai vertingi. Jie sudaro tą neįkainojamą autentišką medžiagą, kuri leidžia atskleisti ne tik kilnius šių asmenybių veiklos motyvus, bet ir sunkumus, su kuriais jiems teko susidurti, glaudžius jų visų ryšius, kartais kylančius nesutarimus ir elegantišką sugebėjimą juos įveikti, pasitelkiant profesionalias žinias, toleranciją, pagarbą vienų kitiems bei dorovės principus. Laiškai spausdinami be kupiūrų, todėl galima atsekti ir pastebėti daug įdomių smulkmenų, jautrų dėmesį ir darbui, ir šeimyniškių gyvenimui. Laiškai dvelkia giliu humaniškumu, paprastumu, žmogiška šiluma ir gilia pagarba vienų kitiems..
Skaitydamas profesoriaus A.Zajączkowskio laiškus negali atsistebėti jo sugebėjimu kiekvienu atveju atrasti tikslų žodį, parodyti gilią pagarbą ir net pritinkamą konkrečiu atveju nuolankumą korespondentui, pabrėžti jo didumą ir ypatingus nuopelnus tautai ir jos kultūrai, tuo pačiu nenusižengiant griežtiems savo paties principams bei atsakomybės jausmui. Laiškai, ypač S.Šapšalui, parašyti prisilaikant gražių rytietiško stiliaus tradicijų, o visi apskritai – puikūs epistoliarinio žanro pavyzdžiai, jau nekalbant apie dalykiškumą ir turiningumą. Stebina ir tai, kad A.Zajączkowskis sugebėdavo rašyti savo korespondentams iš kiekvieno miesto, kuriame gyveno, mokėsi ar dalyvavo konferencijoje. Laiškai keliavo iš Trakų , Vilniaus, Varšuvos, Stambulo, Krokuvos, Wroclawo, Berlyno ir kt.
Laiškuose aptariamos temos rodo, kuo gyveno tuo metu ne tik šie mokslo vyrai, bet ir visa karaimų bendruomenė Vilniuje, Trakuose ir Lucke.
Milžiniškas darbas, kurį atliko Emilia Maria Zajączkowska – Lopatto, praleidusi kelias vasaras Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve rinkdama tėvo laiškus, vertas didžiulės pagarbos ir padėkos. Juk laiškus reikėjo nukopijuoti, sugrupuoti, perskaityti, vėliau kompiuterizuoti, parašyti paaiškinimus, komentarus, kad jie būtų suprantami šios dienos skaitytojui, nebeatpažįstančiam minimų laiškuose pavardžių bei faktų. Žinoma, labai gaila, kad II pasaulinio karo verpetuose pražuvo prof. A.Zajączkowskio korespondentų atsakymai jam. Tačiau skrupulingi jo atsakymai, reakcija į korespondentų išreikštas mintis, leidžia atkurti gana pilną visų keturių korespondentų asmenybių vaizdą, suvokti jų interesus, darbus ir įvertinti nuopelnus.
Svarbiausia, kas matyti skaitant laiškus – visos keturios asmenybės, kad ir labai skirtingos, buvo be galo pasišventusios karaimų tautos, jos kalbos ir kultūros išsaugojimo tikslui, todėl be vargo rado bendrą kalbą, laikė savo šventa pareiga dirbti ne sau ir savo ambicijoms, o bendruomenės ir tautos labui. Tai gražus pavyzdys mums visiems šiandien.
Dr. Halina Kobeckaitė
