Galimi sunkumai pasiekti artimiausią gydymo įstaigą neturi lemti žmonių sprendimo nesikreipti į gydytoją ar ieškoti pagalbos didmiesčiuose. Dėl to neatsiejama sveikatos sistemos reformos dalis – pacientų pavėžėjimo paslaugų pertvarka, kad jomis sėkmingai galėtų pasinaudoti daugiau pacientų. Juolab, kad pavėžėjimo sistema didele dalimi integruotų jau turimus pajėgumus. Taigi, ateities pacientų pavėžėjimas bus organizuojamas pagal mišrų metodą – panaudojant bendrai tiek savivaldybių, tiek valstybės išteklius.
Pasak sveikatos apsaugos ministro patarėjos Kristinos Auruškevičienės, svarbiausias pokytis, kurio siekiama pradėta sveikatos sistemos reforma – kad gyventojams spręsti savo sveikatos problemas būtų greičiau ir patogiau. Planuojama dvigubai padidinti ambulatorinių ir dienos sveikatos priežiūros paslaugų apimtis, kad mažų savivaldybių gyventojai arčiau namų – savo ar gretimose savivaldybėse – galėtų išspręsti apie 80 proc. visų sveikatos problemų. Be to, bus plečiama sveikatos priežiūros paslaugų pasiūla. Tai reiškia, kad reikės užtikrinti, jog gyventojai galėtų tinkamai jomis pasinaudoti.
Tam būtina užtikrinti nuoseklią pacientų pavėžėjimo į gydymo įstaigas paslaugą. Šiuo metu savivaldybių teikiama pavėžėjimo paslauga yra ne sveikatos priežiūros, o socialinė paslauga. Ji fragmentuota, skirta daugiausia judėjimo negalią turintiems pacientams, trūkumų turi ir pacientų pervežimas iš vienos gydymo įstaigos į kitą, todėl esama padėtis netenkina suplanuotos reformos keliamų lūkesčių.
„Situacija iš esmės pagerėtų, šalyje sukūrus vieningą pacientų, kuriems nereikalinga skubi pagalba, pavėžėjimo sistemą, į ją įjungiant jau teikiamas paslaugas, papildžius trūkstamais komponentais ir aiškiai nustačius, kaip ji veikia“, – sako K. Auruškevičienė.
Tuomet pavėžėjimo paslauga galėtų pasinaudoti daugiau gyventojų, pavyzdžiui, žmonės, dėl sveikatos būklės į gydymo įstaigą negalintys vykti nuosavu ar viešuoju transportu: turintys judėjimo problemų, psichikos, regos, kalbos ar kt. sveikatos sutrikimų, patiriantys gydymo šalutinį poveikį, taip pat tie, kuriems reguliariai atliekamos dializės, vėžio gydymas ir pan. Ši paslauga būtų taikoma ir tėvams, į gydymo įstaigą vežantiems vaiką, socialiai remtiniems asmenims ar tiems, kurie iš gydymo įstaigos naktį negali grįžti namo, nes nevažiuoja visuomeninis transportas.
Numatyta, kad kone pusė (45–50 proc.) pavėžėjimo atvejų sudarytų pacientų transportavimas planinėms ambulatorinėms ir dienos paslaugoms. Pavėžėjimas hemodializės paslaugoms sudarytų trečdalį (30–35 proc.) atvejų. Likusi dalis paslaugų būtų suteikta, pervežant pacientus iš vienos įstaigos į kitą tolesniam gydymui bei jų parvežimui namo.
Siekiant užtikrinti racionalų valstybės išteklių panaudojimą, pacientai šia paslauga galėtų naudotis, gaudami iš PSDF finansuojamas paslaugas ir turėdami gydytojo siuntimą, pažymą apie gydymą ar vizito į gydymo įstaigą patvirtinimą.
Skiriame didelį dėmesį, kad pavėžėjimo sistema didele dalimi integruotų jau turimus išteklius – paslaugų užsakymui ir koordinavimui būtų skirtas trumpasis numeris 1808, pacientų registracija vizitams pas gydytojus vyktų per jau veikiančią išankstinę pacientų registracijos (IPR) elektroninę sistemą, siuntimams būtų panaudota e. sveikatos sistema ir pan.
Planuojama pritraukti ir šiuo metu savivaldybėse dirbančius specialistus, teikiančius transporto paslaugas pagal Socialinių paslaugų katalogą, taip pat pervežimo paslaugas teikiančius asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistus. Kad pavėžėjimo sistema būtų kuo efektyvesnė, planuojama jos modelį išbandyti, keliose savivaldybėse įgyvendinant bandomąjį projektą. Pirmam jo etapui įgyvendinti numatyta skirti 9 mln. eurų.
