Bakaloriškių sunaikinimas

Parašyta: 2014-04-10 | Kategorija: Istorija, Lietuva, Trakai |

631

Pana­šią sa­vo žiau­ru­mu  susidorojant su  Kaniūkų kaimu bau­džia­mą­ją smur­to ak­ci­ją rau­do­nie­ji par­ti­za­nai vyk­dė per 1944 m. Ve­ly­kas: ba­lan­džio 12 d. jie Tra­kų ap­skri­ty­je, Onuš­kio vals­čiu­je vi­siš­kai su­de­gi­no Ba­ka­lo­riš­kių kai­mą (iš vi­so apie 40 so­dy­bų)1, jų me­tu te­ro­ri­za­vo ir žu­dė šio ir ki­tų kai­mų žmo­nes.

G. Zi­ma­nas 1944 m. ko­vo 3 d. laiš­ke LPJŠ Mask­vo­je vir­ši­nin­kui An­ta­nui Snieč­kui, trum­pai ap­žvel­gęs Rūd­nin­kų gi­rios rau­do­nų­jų par­ti­za­nų ko­vas su Piet­ry­čių Lie­tu­vos ap­si­gin­kla­vu­sių kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kais, įvyk­dy­tas bau­džia­mą­sias ak­ci­jas prieš Dar­ži­nin­kus, Ka­niū­kus (kai­mų pa­va­di­ni­mai ne­mi­ni­mi), ra­šė: „Lie­ka mums da­bar dar vie­nas kai­mas va­ka­ri­nia­me [Rūd­nin­kų gi­rios] pa­kraš­ty, ku­ris mums už­da­ro iš­ėji­mus į va­ka­rus. Jie [šio kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai. – R. Z.] ap­šau­do be­veik kiek­vie­ną mū­sų gru­pę, ir mes jau ne­ma­žai tu­rė­jo­me dėl jų au­kų. Mes juos jau se­niai bū­tu­me su­tvar­kę, kad ne­bū­tų taip blo­gai su šaud­me­ni­mis, bet, ti­kiuos, jog kai Jūs gau­si­te šį laiš­ką, mes jau bū­si­me juos su­tvar­kę“2.

Nė­ra abe­jo­nių, kad G. Zi­ma­nas tu­rė­jo ome­ny­je Tra­kų ap­skri­ties Onuš­kio vals­čiaus Ba­ka­lo­riš­kių kai­mą ir jo gin­kluo­tą sa­vi­sau­gą.

Su­lau­kus 1944 m. pa­va­sa­rio, G. Zi­ma­no ir vi­sų ki­tų rau­do­nų­jų par­ti­za­nų, ku­rie vei­kė Rūd­nin­kų gi­rio­je, nuo­tai­ka pa­ge­rė­jo, ypač po to, kai 1944 m. ba­lan­džio mėn. po il­gos per­trau­kos (nuo 1943 m. spa­lio), lė­mu­sios di­džiu­lį gin­klų „ba­dą“, iš so­vie­ti­nio už­nu­ga­rio (va­di­na­mo­sios „Di­džio­sios že­mės“) pra­dė­jo skrai­dy­ti lėk­tu­vai su gin­klais, šaud­me­ni­mis, žmo­nė­mis ir ki­tu kro­vi­niu. Pir­mie­ji lėk­tu­vai su gin­klais G. Zi­ma­no par­ti­za­nus lai­min­gai pa­sie­kė 1944 m. ba­lan­džio 5 d. nak­tį į 6 d.3

Ne tik gin­klai ir šaud­me­nys iš so­vie­ti­nio už­nu­ga­rio, bet ir pa­ge­rė­ju­sios gam­ti­nės są­ly­gos, svar­biau­sia, Rau­do­no­sios ar­mi­jos ar­tė­ji­mas prie Lie­tu­vos kė­lė rau­do­nų­jų partiza­nų en­tu­ziaz­mą ir „ko­vi­nę dva­sią“, pa­ga­liau at­vė­rė pla­tes­nes par­ti­za­ni­nio ka­ro ga­li­my­bes. G. Zi­ma­nas, su­lau­kęs pir­mų­jų ginklų siun­tų, karš­tai dė­ko­jo LPJŠ vir­ši­nin­kui A. Snieč­kui: 1944 m. ba­lan­džio 7 d. laiš­ke jam ža­dė­jo at­si­ly­gin­ti „ko­vi­niais dar­bais“, ap­gai­les­ta­vo, kad pas­ta­ra­sis ne­ga­lįs pa­ma­ty­ti, su ko­kiu džiaugs­mu žmo­nės su­ti­ko šią „pa­ra­mą“. G. Zi­ma­nas džiaug­da­ma­sis iro­ni­za­vo: „Par­ti­za­nai, tie žiau­rūs „ban­di­tai“, kaip vai­kai šo­ki­nė­jo iš džiaugs­mo, bu­čia­vo­si, sva­jo­jo vos ne Ber­ly­ną už­im­ti ir kt.“4

Iki Ber­ly­no dar bu­vo to­lo­kai, o Ba­ka­lo­riš­kės – vie­nas iš ap­si­gin­kla­vu­sių Piet­ry­čių Lie­tu­vos sa­vi­sau­gi­nin­kų kai­mų – ne­to­li ir su­si­do­ro­ti su juo nu­spręs­ta tuč­tuo­jau, ne­del­siant, vos tik ga­vus gin­klų, kaip su di­džiau­siu, ne­ken­čia­miau­siu prie­šu, ta­ry­tum ap­link ne­bū­tų bu­vę sovietiniams partizanams žymiai didesni pavojų kėlusių ka­ri­nių ir po­li­ci­jos įgu­lų (at­spa­ros punk­tų). Gin­klai ir šaud­me­nys iš at­skri­du­sių lėk­tu­vų „pri­im­ti“ ba­lan­džio 5-osios nak­tį į 6-ąją, o jau ba­lan­džio 6 d. LKP(b) Tra­kų ap­skri­ties pogrindinis ko­mi­te­tas ap­svars­tė rūs­čiai su­for­mu­luo­tą klau­si­mą „Apie kontr­re­vo­liu­ci­nį ban­di­tų liz­dą Ba­ka­lo­riš­kių kai­me“. Vi­są kai­mą (be jo­kių iš­ly­gų) nu­tar­ta ne­gai­les­tin­gai su­nai­kin­ti. To­kį nu­ta­ri­mą pri­ėmė Pet­ras (tik­ro­ji pa­var­dė – Mi­chai­las Afo­ni­nas), Žvir­blis (Te­ofi­lis Mon­čiuns­kas), So­ko­lo­vas (Jo­si­fas Ni­ki­ti­nas), Be­var­dis (Jo­nas Čiu­la­da) ir Paukš­tis (Jo­nas Mo­lie­jus). Nuosp­ren­dis Ba­ka­lo­riš­kių kai­mui mo­ty­vuo­tas ir su­for­mu­luo­tas taip: „At­si­žvel­giant į tai, kad ban­di­tų kontr­re­vo­liu­ci­nis liz­das Ba­ka­lo­riš­kių kai­me ne­pasiduoda mū­sų po­li­ti­niam po­vei­kiui ir to­liau žu­do mū­sų žmo­nes (ne­iš­sa­miais duo­me­ni­mis, šio kai­mo ban­di­tai nu­žu­dė apie 300 ta­ry­bi­nių žmo­nių), tarp jų drg. Ta­mu­le­vi­čių ir jo se­se­rį Aly­taus ap­skri­ty­je, pa­ves­ti bū­rių va­dui drg. Žvir­bliui gin­kluo­ta jė­ga su­nai­kin­ti kai­mą“5.

Rau­do­nų­jų par­ti­za­nų ka­ro me­tais ir vė­liau ra­šy­tuo­se šal­ti­niuo­se aps­tu me­la­gin­gų, ab­sur­diš­kai iš­pūs­tų, de­ma­go­gi­nių fak­tų ir ver­ti­ni­mų apie Pietry­čių Lie­tu­vos kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kų veik­lą, ta­čiau kal­ti­ni­mus ba­ka­lo­riš­kie­čiams apie jų nu­žu­dy­tus 300 „ta­ry­bi­nių žmo­nių“ ga­li­ma lai­ky­ti to­kios de­ma­go­gi­jos vir­šū­ne. Įdo­mu pa­žy­mė­ti, kad šie „įspū­din­gi“ duo­me­nys, iš Rūd­nin­kų gi­rios ra­di­jo siųs­tu­vu pa­siųs­ti į Mask­vą, bu­vo mi­ni­mi Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir LPJŠ svar­biau­sių in­for­ma­ci­nių ir pro­pa­gan­di­nių duo­me­nų san­trau­ko­se6, ta­čiau, ma­tyt, dėl ne­re­a­lu­mo ir ab­sur­diš­ku­mo ne­bu­vo pla­čiau nau­do­ja­mi pro­pa­gan­di­nė­je ko­vo­je su „bur­žu­a­zi­niais na­cio­na­lis­tais“.

Ko­kios bu­vo to­kios pik­tos pro­pa­gan­dos, kar­tu ir Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­de­gi­ni­mo svar­biau­sios prie­žas­tys bei mo­ty­vai? Ko­dėl iš dau­ge­lio ap­si­gin­kla­vu­sių ir ban­džiu­sių prie­šin­tis rau­do­nie­siems par­ti­za­nams Piet­ry­čių Lie­tu­vos kai­mų, esan­čių į va­ka­rus nuo Rūd­nin­kų gi­rios, Ka­niū­kų li­ki­mas iš­ti­ko bū­tent Ba­ka­lo­riš­kes?

Nors Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų veik­la so­vie­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se ne­abe­jo­ti­nai su­reikš­min­ta ir iš­pūs­ta, jau mi­nė­ti jų tei­gi­niai ir fak­tai san­ty­ki­nai, ma­tyt, at­spin­dė­jo ba­ka­lo­riš­kie­čių sa­vi­sau­gi­nin­kų veik­los ak­ty­vu­mą, įtemp­tus, be­kom­pro­mi­sius san­ty­kius su rau­do­nai­siais par­ti­za­nais; kar­tu jie at­sklei­džia žiau­raus su­si­do­ro­ji­mo su kai­mu es­mi­nes prie­žas­tis bei mo­ty­vus. Pa­žy­mė­ti­na, kad ki­taip ne­gu apie Ka­niū­kų kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kus, so­vie­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se apie Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gos veik­lą ga­li­ma ras­ti ne­ma­žai kon­kre­čių duo­me­nų ir gin­kluo­tos kon­fron­ta­ci­jos su rau­do­nai­siais par­ti­za­nais epi­zo­dų.

Juo­se Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai api­bū­di­na­mi kaip la­bai ak­ty­vūs ir veik­lūs, kai­mo sa­vi­sau­ga – kaip vie­na pir­mų­jų Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je su­sior­ga­ni­za­vu­si ir ap­si­gin­kla­vu­si. G. Zi­ma­nas A. Snieč­kui ra­šė, jog Ba­ka­lo­riš­kių kai­me yra „ge­ras bū­rys žmo­nių“, smar­kiai su­si­te­pu­sių „mū­sų krau­ju“, kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai va­ži­nė­ję po gre­ti­mus kai­mus ir ver­tę vals­tie­čius „sar­gy­bau­ti“, ne­pa­klu­su­siems gra­si­no „su­de­gi­ni­mu“, ver­tė par­duo­ti kar­vę ir pirk­ti gin­klą. Vaiz­di fra­zė apie kar­vės par­da­vi­mą ir gin­klų pir­ki­mą kar­to­ja­si ir ki­tuo­se so­vie­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se7.

Juo­zas Ole­kas tvir­ti­no, jog Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­ga (60–70 vy­rų) „te­ro­ri­za­vo“ ap­lin­ki­nius kai­mus, ne­re­a­ga­vo į so­vie­ti­nių par­ti­za­nų įspė­ji­mus, ty­čio­jo­si iš jų, or­ga­ni­za­vo pa­sa­las, net­gi de­gin­da­vo par­ti­za­nus rė­mu­sių vals­tie­čių ūkius, šau­dy­da­vo [!] jų šei­mų na­rius. Lo­giš­ka to­kių tei­gi­nių iš­va­da: so­vie­ti­niai par­ti­za­nai tie­siog bu­vo „pri­vers­ti“ už­pul­ti Ba­ka­lo­riš­kes, jiems ki­tos iš­ei­ties, al­ter­na­ty­vos gin­kluo­tos jė­gos pa­nau­do­ji­mui ir žiau­riai ko­lek­ty­vi­nei vi­so kai­mo žmo­nių baus­mei ne­bu­vo.

Įsi­sma­gi­nus pro­pa­gan­di­nia­me „ka­re“ prieš Ba­ka­lo­riš­kes, kai­mas va­din­tas Tra­kų ap­skri­ties ar net „vi­sos Lie­tu­vos“ kontr­re­vo­liu­ci­jos cen­tru8.

Kaip ma­ty­ti iš ci­tuo­to LKP(b) Tra­kų ap­skri­ties po­grin­di­nio ko­mi­te­to nu­ta­ri­mo ir ki­tų rau­do­nų­jų par­ti­za­nų do­ku­men­tų, Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai kal­tin­ti žy­maus ko­mu­nis­tų par­ti­jos vei­kė­jo To­mo Ta­mu­le­vi­čiaus nu­žu­dy­mu9. T. Ta­mu­le­vi­čius ban­dė or­ga­ni­zuo­ti so­vie­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mą Aly­taus ap­skri­ty­je, ta­čiau 1942 m. ba­lan­džio 12 d. bu­vo nu­kau­tas. Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo vy­rų vaid­muo jo žū­ties is­to­ri­jo­je nė­ra aiš­kus. Tuo me­tu gin­kluo­tų kai­mų sa­vi­sau­gų dar ne­bu­vo, gal­būt ga­li­ma kal­bė­ti apie Onuš­kio vals­čiaus pa­gal­bi­nių po­li­ci­nin­kų da­ly­va­vi­mą. Ta­čiau T. Ta­mu­le­vi­čius žu­vo ne Tra­kų ap­skri­ty­je, o Aly­taus ap­skri­ties Alo­vės vals­čiaus Meš­ku­čių kai­me. Jį lik­vi­duo­jant da­ly­va­vo lie­tu­vių vie­šo­sios, sau­gu­mo, kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos bei vo­kie­čių žan­dar­me­ri­jos pa­rei­gū­nai10, tai­gi pa­gal­bi­nių po­li­ci­nin­kų vaid­muo jo žū­ties is­to­ri­jo­je ap­skri­tai tu­rė­jo bū­ti men­kas.

Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gi­nin­kų vaid­muo nė­ra vi­siš­kai aiš­kus ir so­vie­ti­nės po­grin­di­nin­kės T. Ta­mu­le­vi­čiaus se­sers – Onos Ta­mu­le­vi­čiū­tės-Mik­lušienės žū­ties is­to­ri­jo­je. G. Zi­ma­nas 1944 m. va­sa­rio 2 d. ra­dio­gra­mo­je pra­nešdamas A. Snieč­kui apie jos žu­vi­mą tei­gė, jog ji žu­vo Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų ap­sup­ta: ban­dė su­si­sprog­din­ti gra­na­ta, bu­vo sun­kiai su­žeis­ta ir „žvė­riš­kai“ jų nu­kan­kin­ta11; ki­tais so­vie­ti­niais šal­ti­niais, ji žu­vu­si Vo­niš­kių kai­me Sta­sio No­vo­pols­kio na­me 1943 m. gruo­džio 30 d. ap­sup­ta „ap­lin­ki­nių kai­mų fa­šis­ti­nių sa­vi­sau­gos da­li­nių“12. Ta­čiau ki­ti bu­vę rau­do­nie­ji par­ti­za­nai (Juo­zas Ba­raus­kas, Vin­cas Ož­ku­tis) sa­vo at­si­mi­ni­muo­se ne­ak­cen­ta­vo Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gi­nin­kų vaid­mens šio­je is­to­ri­jo­je13. So­vie­ti­nis par­ti­za­nas Jur­gis Gri­go­nis at­si­mi­ni­muo­se ra­šė, kad Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­ga pri­da­riu­si par­ti­za­nams daug ža­los, nes truk­dė jų ju­dė­ji­mą ir pa­dė­jo hit­le­ri­nin­kams 14.

Tai­gi iš so­vie­ti­nių šal­ti­nių sun­ku su­si­da­ry­ti tik­ro­viš­ką vaiz­dą apie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gos re­a­lią veik­lą ir jos kel­tą pa­vo­jų rau­do­nie­siems par­ti­za­nams. Absurdiškus, iš­pūs­tus, su svei­ka lo­gi­ka pra­si­len­kian­čius tei­gi­nius, at­vi­rą me­lą, pra­si­ma­ny­mus ga­li­ma drą­siai va­din­ti pro­pa­gan­di­niu ka­ru prieš Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gą. Kaip ir žu­dy­nių Ka­niū­kuo­se at­ve­ju, siek­ta pa­tei­sin­ti žiau­rų su­si­do­ro­ji­mą su kai­mu jau po įvy­ku­sio fak­to.

Ta­čiau so­vie­ti­nio po­grin­džio šal­ti­niuo­se, ma­tyt, yra ir bent iš da­lies tei­sin­gų fak­tų, at­spin­din­čių Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gos ir jos pirm­ta­ko – pa­gal­bi­nės po­li­ci­jos struk­tū­rų – ak­ty­vius an­ti­par­ti­za­ni­nės ko­vos veiks­mus. Ba­ka­lo­riš­kie­čiai ne tik gy­nė sa­vo kai­mą ir tur­tą; jie, ma­tyt, vei­kė ir vi­so­je Onuš­kio vals­čiaus te­ri­to­ri­jo­je, gal net už jo ri­bų (tai bu­vo nu­ma­ty­ta Vie­ti­nės sa­vi­sau­gos bū­rių stei­gi­mo tai­syk­lė­se). Kad taip ga­lė­jo bū­ti, ga­li­ma spręs­ti iš to­kių fak­tų: rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bū­rio „Už tė­vy­nę“ dvi gru­pės 1944 m. sau­sio 2–4 d. vei­kė „ko­vos veiks­mų ra­jo­ne – Gran­do­vo–Ra­mo­niš­kių“ (ma­tyt, Gren­da­vės–Ra­moš­kų) kai­mų apy­lin­kė­se. Šie kai­mai yra to­lo­kai nuo Ba­ka­lo­riš­kių, ta­čiau mi­nė­to bū­rio „ko­vos veiks­mų“ ata­skai­to­je tei­gia­ma, jog bu­vo nu­kau­ti 4 Ba­ka­lo­riš­kių „ban­di­tai“, ke­le­tas žmo­nių su­žeis­ta, pa­im­tas tan­ko kul­kos­vai­dis, šau­tu­vas, 20 šo­vi­nių15 . Ma­tyt, šis rau­do­nų­jų par­ti­za­nų ir ba­ka­lo­riš­kie­čių gin­kluo­to kon­flik­to epi­zo­das už­fik­suo­tas lie­tu­vių po­li­ci­jos 1944 m. sau­sio 5–11 d. sa­vai­ti­nė­je įvy­kių san­trau­ko­je; jo­je ra­šo­ma, jog 1944 m. sau­sio 3 d. Onuš­kio vals­čiaus Ra­moš­kų kai­me 17 gin­kluo­tų ban­di­tų su­si­dū­rė su pa­gal­bi­nės po­li­ci­jos gru­pe. Per su­si­šau­dy­mą žu­vo po­li­ci­nin­kas Kip­ras Si­niaus­kas, 3 po­li­ci­nin­kai su­žeis­ti, vie­nas iš jų li­go­ni­nė­je mi­rė16.

Apie pa­si­ren­gi­mą bau­džia­ma­jai ope­ra­ci­jai prieš Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gą ir jos vyk­dy­mą so­vie­ti­nių par­ti­za­nų šal­ti­niuo­se tie­sio­gi­nių duo­me­nų nė­ra; apie tai ten­ka spręs­ti iš at­ski­rų de­ta­lių, frag­men­tų, užuo­mi­nų.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo puo­li­mui 1944 m. ba­lan­džio mėn. bu­vo iš anks­to ren­gia­ma­si, rau­do­nų­jų par­ti­za­nų rė­mė­jai ir agen­tū­ra at­li­ko kruopš­čią žval­gy­bą pla­nuo­ja­mos vyk­dy­ti ope­ra­ci­jos apy­lin­kė­se17. Ga­vus iš so­vie­ti­nio už­nu­ga­rio gin­klų ir šaud­me­nų, Ba­ka­lo­riš­kėms su­nai­kin­ti pa­siųs­tas pa­ly­gin­ti stip­rus, ge­rai gin­kluo­tas apie 150 rink­ti­nių vy­rų bū­rys; jo pa­grin­dą su­da­rė „Už tė­vy­nę“, „Lais­vo­sios Lie­tu­vos“, „Iš­lais­vin­to­jo“ (tai šiek tiek vė­liau, ge­gu­žės mėn., su­for­muo­tos va­di­na­mo­sios Tra­kų par­ti­za­nų bri­ga­dos bū­riai) par­ti­za­nai, dau­giau­sia bu­vę Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riš­kiai, pa­bė­gę iš vo­kie­čių ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lų, ir ka­ro be­lais­viai, tar­na­vę vo­kie­čių ka­ri­nė­se for­muo­tė­se18. Al­ber­to Ba­raus­ko ir ki­tų Mar­gi­rio bū­rio va­do­vų tei­gi­mu, su­nai­ki­nant Ba­ka­lo­riš­kes ir kai­mo sa­vi­sau­gos „įgu­lą“ da­ly­va­vo ir šio bū­rio par­ti­za­nai19. Ap­skri­tai, kaip ir vi­sas ki­tas di­des­nes ap­si­gin­kla­vu­sių kai­mų Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je puo­li­mo ir nai­ki­ni­mo ak­ci­jas, Ba­ka­lo­riš­kių bau­džia­mą­ją ope­ra­ci­ją ga­li­ma lai­ky­ti ben­dra vi­sų Rūd­nin­kų gi­rio­je vei­ku­sių rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bū­rių bau­džia­mą­ja ak­ci­ja.

Ba­ka­lo­riš­kių puo­li­mas ir rep­re­si­jos ki­tuo­se Onuš­kio vals­čiaus kai­muo­se pla­nuo­tos ir vyk­dy­tos kaip ke­lių die­nų truk­mės ak­ci­ja, jų tiks­las bu­vo ne tik įvyk­dy­ti bau­džiamą­sias (kerš­to) funk­ci­jas, bet ir pa­de­monst­ruo­ti iš­au­gu­sią sa­vo ka­ri­nę jė­gą ap­si­gin­kla­vu­sių kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kams, lie­tu­vių po­li­ci­jai, gal­būt net len­kų Ar­mi­jos kra­jo­vos par­ti­za­nams, vei­ku­siems „len­kiš­kuo­se“ Tra­kų ap­skri­ties vals­čiuo­se. Ma­tyt, sa­vo­tiš­kai mė­gin­ta mėg­džio­ti so­vie­ti­nių bal­ta­ru­sių par­ti­za­nų reng­tus rei­dus vo­kie­čių ka­riuo­me­nės užnugary­je (kai ku­rie iš jų pa­siek­da­vo Lat­vi­ją ir Ry­tų Lie­tu­vą). Ge­rai gin­kluo­to (net ir mi­nosvai­džiais), pa­ly­gin­ti di­de­lio rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bū­rio rei­das iš Rūd­nin­kų gi­rios į Onuš­kio vals­čiaus ap­si­gin­kla­vu­sius kai­mus tu­rė­jo veik­ti de­mo­ra­li­zuo­ja­mai vi­sus jų prie­šus.

Ka­ri­niu at­žvil­giu ši bau­džia­mo­ji ope­ra­ci­ja ge­ro­kai sky­rė­si nuo Ka­niū­kų už­puo­li­mo ope­ra­ci­jos. Puo­lant Ka­niū­kus, pa­sak Me­je­rio Eli­no ir Di­mit­ri­jaus Gel­per­no, rau­do­nie­ji par­ti­za­nai ėjo „miš­ke­liais ir pel­kė­mis“20, bu­vo men­kiau gin­kluo­ti, tarp bau­dė­jų bu­vo daug par­ti­za­nių mo­te­rų. Rau­do­nų­jų par­ti­za­nų, puo­lu­sių Ba­ka­lo­riš­kes, bū­rį su­da­rė vien rink­ti­niai vy­rai, tarp jų bu­vo daug įvai­raus ran­go va­dų; nė­ra duo­me­nų apie par­ti­za­nių mo­te­rų da­ly­va­vi­mą ir kt. Vi­sa tai ro­do, kad Ba­ka­lo­riš­kių puo­li­mui reng­ta­si kaip rim­tai ka­ri­nei ope­ra­ci­jai, ti­kė­ta­si sa­vi­sau­gi­nin­kų ir po­li­ci­jos pa­si­prie­ši­ni­mo.

Ka­ri­niu at­žvil­giu bau­džia­mą­ją ope­ra­ci­ją su­pla­na­vo ir jai va­do­va­vo Sergejus Ser­ge­je­vas (g. 1910 m. Sa­ra­to­vo sr.), Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­pi­to­nas, ka­ro pra­džio­je ėjęs 20-osios ar­mi­jos šta­bo ope­ra­ty­vi­nio sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas (jis bu­vo be­ne aukš­čiau­sias pa­rei­gas Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je ėjęs Rūd­nin­kų gi­rios so­vie­ti­nis par­ti­za­nas), par­ti­za­na­vo nuo 1943 m. ru­dens, pa­bė­gęs iš Kal­va­ri­jos ka­ro be­lais­vių sto­vyk­los. Ki­ti va­do­vau­jan­tys ir ak­ty­viau­si Ba­ka­lo­riš­kių puo­li­mo da­ly­viai bu­vo iš vo­kie­čių ne­lais­vės pa­bė­gę ka­ro be­lais­viai so­vie­ti­niai par­ti­za­nai Alek­san­dras Zo­lo­to­vas (vyr. lei­te­nan­tas, Tra­kų par­ti­za­nų bri­ga­dos žval­gy­bos sky­riaus vir­ši­nin­kas), Fio­do­ras Ma­cho­vas („Lais­vo­sios Lie­tu­vos“ bū­rio šta­bo vir­ši­nin­kas), Mi­chai­las Kor­nou­cho­vas, Iva­nas Lav­re­niu­kas, Se­mio­nas Ga­loč­ki­nas, Iva­nas Ku­če­ras, Di­mit­ri­jus Bo­ri­so­vas, Mi­chai­las Tel­no­vas ir dau­ge­lis ki­tų so­vie­ti­nių ka­ro be­lais­vių, ėju­sių va­do­vau­jan­čias pa­rei­gas Rūd­nin­kų gi­rios par­ti­za­nų bū­riuo­se21; vi­si jie ar­tė­jant fron­tui sku­bė­jo iš­pirk­ti sa­vo kal­tes už pa­si­da­vi­mą į ne­lais­vę vo­kie­čiams ir ki­tas tik­ras ir ta­ria­mas kal­tes „so­cia­lis­ti­nei tė­vy­nei“ ir „drau­gui Sta­li­nui“.

Ta­čiau Ba­ka­lo­riš­kių su­nai­ki­ni­mo ne­ga­li­ma pri­skir­ti vien so­vie­ti­niams par­ti­za­nams – bu­vu­siems ka­ro be­lais­viams (kaip ir ana­lo­giš­kos su­si­do­ro­ji­mo su Ka­niū­kų kai­mu ope­ra­ci­jos – žy­dų par­ti­za­nų bū­riams). Ren­kant žval­gy­bi­nius duo­me­nis, vyk­dant Ba­ka­lo­riš­kių „triuš­ki­ni­mo“ ope­ra­ci­ją ak­ty­viai da­ly­va­vo „Už tė­vy­nę“ bū­rio va­das J. Čiu­la­da22, šio bū­rio ypa­tin­go­jo sky­riaus vir­ši­nin­kas S. Ne­ve­doms­kis23, par­ti­za­nas Le­o­nas Žubikas24 ir kt.

Ba­ka­lo­riš­kių ir ki­tų Piet­ry­čių Lie­tu­vos ap­si­gin­kla­vu­sių kai­mų vy­rų prieš­prie­ša sve­ti­mam ele­men­tui, so­vie­ti­nio ir pro­so­vie­ti­nio po­grin­džio da­ly­viams bu­vo ryš­ki nuo pat ka­ro ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džios: jie ėmė per­se­kio­ti ne­spė­ju­sius pa­si­trauk­ti rau­do­nar­mie­čius, be­si­slaps­tan­čius ka­ro be­lais­vius ir 1940–1941 m. so­vie­ti­nius ak­ty­vis­tus25. Ka­ro ir oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis sve­ti­mo, prie­šiš­ko ele­men­to dau­gė­jo; stip­rė­jant ir ple­čian­tis jo veik­lai, stip­rė­jo ir tar­pu­sa­vio ne­apy­kan­ta.

Prieš­prie­šo­je so­vie­ti­niam ir pro­so­vie­ti­niam ele­men­tui Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo tra­ge­di­jo­je bu­vo ryš­kūs ir vie­ti­niai, „lie­tu­viš­ki“ as­pek­tai. Gre­ti­ma­me Dus­me­nų kai­me nuo 1937 m. vei­kė ne­le­ga­li ko­mu­nis­ti­nė kuo­pe­lė, ta­pu­si vie­nu ak­ty­viau­sių ko­mu­nis­ti­nės veik­los ži­di­nių vi­so­je Tra­kų ap­skri­ty­je. Dus­me­nų kai­mo ko­mu­nis­tai bu­vo la­bai ak­ty­vūs, „at­kū­rus“ so­vie­tų val­džią 1940 m. jie „kaip liau­dies prie­šus“ rei­ka­la­vo at­leis­ti dau­ge­lį Dus­me­nų gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­lių, pra­dė­ti ruoš­ti ūki­nin­kus „kol­cho­zi­niam gy­ve­ni­mui“, iš mak­si­ma­lis­ti­nių „re­vo­liu­ci­nių“ po­zi­ci­jų kri­ti­ka­vo Onuš­kio vals­čiaus komunis­tų par­ti­jos ko­mi­te­to dar­bą ir kt.26. Be abe­jo, Dus­me­nų ko­mu­nis­tai ak­ty­viai da­ly­va­vo vyk­dant 1941 m. trė­mi­mus ir ki­tas so­vie­ti­nes rep­re­si­jas. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais spau­do­je ra­šy­ta, kad 1940–1941 m. iš Tra­kų ap­skri­ties vals­čių la­biau­siai nu­ken­tė­jo Onuš­kio vals­čius: iš­trem­ta net 30 šei­mų ir kt.27

Liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­muo­se apie Ba­ka­lo­riš­kių tra­ge­di­ją iš­li­ko už­si­fik­sa­vu­si „įsi­ga­lė­ju­si ne­san­tai­ka“ ir prieš­prie­ša tarp Dus­me­nų ir Ba­ka­lo­riš­kių kai­mų. 1940 m. „ru­sų at­ėji­mu“ džiau­gė­si Dus­me­nų so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai, o pa­si­ro­džius vo­kie­čiams „leng­viau at­si­du­so Ba­ka­lo­riš­kės“28.

Iš­ven­gę rep­re­si­jų Dus­me­nų ko­mu­nis­tai ir so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai (Jo­nas ir Sta­sys Mo­lie­jai, Sta­sys Pa­li­šaus­kas, Vla­das ir Vy­tau­tas Za­raus­kai, Pet­ras Dul­kė, Sta­sys Kan­ta­ke­vi­čius ir kt.) vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais ta­po so­vie­ti­niais par­ti­za­nais ar jų rė­mė­jais, ėjo „par­ti­za­nų in­struk­to­rių“ pa­rei­gas, dir­bo agen­tū­ri­nį žval­gy­bi­nį dar­bą, sten­gė­si „iš­šif­ruo­ti vi­sas ko­vo­jan­čias prie­šo gru­pes, nu­sta­ty­ti prie­šiš­kus as­me­nis, sek­ti jų „už­si­mo­ji­mus“29. Kon­kre­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis tai bu­vo daž­niau­siai gin­kluo­tos kai­mų sa­vi­sau­gos veik­los se­ki­mas ir ko­va su ja. Dus­me­nų ko­mu­nis­tai at­li­ko ne­ma­žą vaid­me­nį su­nai­ki­nant Ba­ka­lo­riš­kes, vyk­dant rep­re­si­jas prieš ki­tus kai­mus, ku­rių sa­vi­sau­gi­nin­kai prie­ši­no­si rau­do­nie­siems par­ti­za­nams.

Kaip vy­ko rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bau­džia­mo­ji ope­ra­ci­ja prieš Ba­ka­lo­riš­kes ir ki­tus Onuš­kio vals­čiaus kai­mus? Tie­sio­gi­nių duo­me­nų nė­ra, apy­tik­rį vaiz­dą ten­ka „lip­dy­ti“ iš at­ski­rų de­ta­lių ir frag­men­tų. Bau­džia­ma­sis bū­rys iš ba­zių Rūd­nin­kų gi­rio­je iš­žy­gia­vo 1944 m. ba­lan­džio 9 d. (t. y. pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną). J. Ole­kas ra­šė, jog bū­rys die­nos me­tu per­ėjo Vil­niaus–Gar­di­no ge­le­žin­ke­lį; ge­le­žin­ke­lio ap­sau­ga (2 ar 3 po­li­ci­nin­kai, vie­nas iš jų gin­kluo­tas kul­kos­vai­džiu), pa­ma­čiu­si to­kį bū­rį par­ti­za­nų, „mir­ti­nai iš­sigan­do“, pa­li­ko be­to­ni­nį bun­ke­rį ir kul­kos­vai­dį, „bė­go, kiek ko­jos ne­ša“. Onuš­kio vals­čiaus po­li­ci­ja esą taip pat iš­si­slaps­tė. Jo tei­gi­mu, Ba­ka­lo­riš­kės tu­rė­jo bū­ti pul­tos su­lau­kus ry­to, kai sa­vi­sau­gi­nin­kai „su­si­rinks iš sar­gy­bų ir pa­sa­lų“, jiems ne­si­ti­kint puo­li­mo.

Ta­čiau vis dėl­to ir šis so­vie­ti­nių par­ti­za­nų rei­das ne­bu­vo toks įspū­din­gas ir ne­vy­ko taip sklan­džiai ir leng­vai, ne be pa­si­prie­ši­ni­mo, kaip jį sten­gė­si pa­vaiz­duo­ti J. Ole­kas ir ki­ti so­vie­ti­niai par­ti­za­nai30.

Bau­džia­mo­jo­je ope­ra­ci­jo­je da­ly­va­vu­sio „Už tė­vy­nę“ bū­rio ata­skai­to­je ra­šo­ma, jog rink­ti­nis bū­rys, su­da­ry­tas iš „Lais­vo­sios Lie­tu­vos“, „Už tėvynę“, „Iš­lais­vin­to­jo“ bū­rių par­ti­za­nų, žy­gio me­tu į Ba­ka­lo­riš­kes nu­ė­jo 60 km, pa­ke­liui su­nai­ki­no 4 prie­šo pa­sa­las, su­šau­dė 16 „ban­di­tų“. Pa­grin­di­nių jė­gų prie­ša­ky­je žy­gia­vęs „Iš­lais­vin­to­jo“ bū­rio ser­žan­to M. Kor­nou­cho­vo va­do­vau­ja­mas sky­rius; jis pir­ma­sis sto­da­vęs į ko­vą su prie­šo pa­sa­lo­mis ir „nu­kreip­da­vęs į sa­ve jų ug­nį“31.

Be­ne vie­nin­te­lis so­vie­ti­nių par­ti­za­nų do­ku­men­tas, šiek tiek at­sklei­džian­tis Bakaloriš­kių puo­li­mo de­ta­les, yra jo da­ly­vio so­vie­ti­nio par­ti­za­no Ste­pa­no La­za­re­vo apklau­sos proto­ko­las. Šis par­ti­za­nas puo­lant Ba­ka­lo­riš­kes bu­vo kul­kos­vai­di­nin­ko pa­dė­jė­jas, tu­rė­jo neš­ti dis­kus su šo­vi­niais, bet šių pa­rei­gų ne­at­li­ko, be va­dų lei­di­mo pa­kro­vė juos į ve­ži­mą. Kai ne­to­li Ba­ka­lo­riš­kių bū­rys pa­te­ko į prie­šo pa­sa­lą ir bu­vo ap­šau­dy­tas, S. La­za­re­vas kau­ty­nių me­tu ne­ga­lė­jo su­ras­ti dis­kų su šo­vi­niais, nes ne­ži­no­jo, į ku­rią pu­sę nu­bė­go pa­si­bai­dę ar­kliai su ve­ži­mu (dėl to ir bu­vo bū­rio ypa­tin­go­jo sky­riaus tar­do­mas)32.

Dar 1990 m. apie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­de­gi­ni­mą Tra­kų ra­jo­no laik­raš­ty­je „Gal­vė“ ra­šiu­sios žur­na­lis­tės Aust­ros Za­pols­kie­nės duo­me­ni­mis, bau­džia­ma­sis bū­rys žy­gia­vo per Sma­lius, Gruož­nin­kus, Tau­čio­nis, Spen­gli­nin­kus. Šiuo­se kai­muo­se rau­do­nie­ji bau­dė­jai ras­da­vo „kal­tų“ žmo­nių ir su jais su­si­do­ro­da­vo: Gruož­nin­kuo­se nu­šau­tas Zub­ric­kas, Tau­čio­ny­se su­de­gin­ti No­rin­ke­vi­čiaus na­mai, Spen­gli­nin­kuo­se nu­šau­tas Sil­vest­ras Bu­jus, su­de­gin­ti jo na­mai, dviem šū­viais su­žeis­tas jo pen­ke­rių me­tų sū­nus33.

Šie duo­me­nys apie rau­do­nų­jų par­ti­za­nų nu­žu­dy­tus žmo­nes, de­ja, to­li gra­žu ne­iš­sa­mūs. Tau­čio­nių kai­me jie su­šau­dė Jo­ną Se­niū­tą (g. 1892 m.; prieš su­šau­dy­da­mi jį kan­ki­no, nu­žu­dė nu­si­ve­dę už ke­lių so­dy­bų), Sta­sį Mi­ka­lo­pą, Jo­ną No­rin­ke­vi­čių (jie nu­šau­ti sa­vo so­dy­bų kie­muo­se)34. (Nė­ra aiš­kus žu­dy­nių Tau­čio­ny­se ir ki­tuo­se kai­muo­se ry­šys su bū­rio „Už tė­vy­nę“ do­ku­men­tuo­se mi­ni­mo­mis „prie­šų pa­sa­lo­mis“. Ga­li­mas daik­tas, tų kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kai ban­dė prie­šin­tis so­vie­ti­niams par­ti­za­nams.)

De­ja, rau­do­nų­jų bau­dė­jų nu­žu­dy­tų ki­tų au­kų pa­var­dės nė­ra ži­no­mos. Re­mian­tis mi­nė­ta bū­rio „Už tė­vy­nę“ ata­skai­ta, nu­žu­dy­ta 16 žmo­nių. Ne­aiš­ku, kas bu­vo nu­žu­dy­tie­ji žmo­nės. Spren­džiant iš pa­teik­tų pa­vyz­džių, ga­li­ma ma­ny­ti, kad nu­žu­dy­tie­ji bu­vo ci­vi­liai žmo­nės, kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kai ir jų šei­mų na­riai. Ne­ma­žas nu­žu­dy­tų­jų skai­čius ro­do, kad rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bau­džia­mo­ji ope­ra­ci­ja per 1944-ųjų Ve­ly­kas bu­vo nu­kreip­ta ne vien prieš Ba­ka­lo­riš­kes, bet ir prieš ki­tus Onuš­kio vals­čiaus kai­mus. Ta­čiau Ba­ka­lo­riš­kių puo­li­mas, ma­tyt, vis dėl­to bu­vo svar­biau­sias bau­džia­mo­sios ope­ra­ci­jos tiks­las ir už­da­vi­nys.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mas už­pul­tas 1944 m. ba­lan­džio 12 d. (ket­vir­to­sios Ve­ly­kų die­nos, tre­čia­die­nio) ry­tą. Apie kai­mo puo­li­mo re­zul­ta­tus LKP(b) Tra­kų ap­skri­ties po­grin­di­nio ko­mi­te­to sek­re­to­rius M. Afo­ni­nas (slap. Pet­ras) LPJŠ vir­ši­nin­kui A. Snieč­kui 1944 m. ba­lan­džio 14 d. nu­siun­tė to­kio tu­ri­nio ra­dio­gra­mą: „Ba­lan­džio 12 d. mū­sų par­ti­za­nai, va­do­vau­ja­mi kpt. Ser­ge­jaus, su­nai­ki­no, su­de­gi­no lie­tu­vių ban­di­tų cen­trą ap­skri­ty­je – Ba­ka­lo­riš­kes; nu­kau­ta 18 ban­di­tų, tro­fė­jai – 9 šau­tu­vai ir leng­va­sis kul­kos­vai­dis.

Ba­ka­lo­riš­kių ban­di­tai nu­žu­dė apie 300 ta­ry­bi­nių žmo­nių, su­šau­dė To­mo gru­pę ir jo se­se­rį. Mes nuos­to­lių ne­tu­rė­jo­me“35.

Tai­gi M. Afo­ni­no pa­siųs­ta ra­dio­gra­ma ne­in­for­ma­ty­vi, net ir iš­krei­pian­ti (siaurinanti) bau­džia­mo­sios ope­ra­ci­jos įvy­kius, rau­do­nų­jų bau­dė­jų įvyk­dy­tų rep­re­si­jų „geog­ra­fi­ją“, klaidi­nan­ti. Iš jos ga­li­ma spręs­ti, kad žmo­nės žu­dy­ti vien Ba­ka­lo­riš­kė­se, kai­me nužudyta 18 žmo­nių. Ta­čiau, kaip ma­ty­ti iš ki­tų šal­ti­nių (liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­mų), Ba­ka­lo­riš­kė­se nu­žu­dy­ti tik du šio kai­mo vy­rai: Adol­fas Rin­ke­vi­čius (g. 1888 m.) ir Alek­san­dras Ali­šaus­kas36 (g. 1894 m.). Vi­si ki­ti žmo­nės nu­žu­dy­ti ne Ba­ka­lo­riš­kė­se, o pa­ke­liui į jas, ki­tuo­se kai­muo­se.

So­vie­ti­nių par­ti­za­nų šal­ti­niuo­se pa­ti Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo nai­ki­ni­mo (de­gi­ni­mo) ak­ci­ja pla­čiau, de­ta­liau ne­at­sklei­džia­ma, iš es­mės be­veik vi­siš­kai nu­ty­li­ma, mi­ni­mi tik jos re­zul­ta­tai. J. Ole­kas pa­žy­mė­jo, kad „už­duo­tis“ bu­vo „pil­nai ir sėk­min­gai“ įvyk­dy­ta, vi­si sa­vi­sau­gi­nin­kai su­nai­kin­ti [?!]37 . J. Gri­go­nis ra­šė ci­niš­kai ir de­ma­go­giš­kai: Ba­ka­lo­riš­kių puo­li­me da­ly­va­vę net apie 500 par­ti­za­nų nak­tį ap­su­po kai­mą iš vi­sų pu­sių, jį pa­de­gė, po ke­lių va­lan­dų iš kai­mo li­ko tik „de­gė­sių krū­va“; anot jo, „taip iš­ny­ko nuo že­mės pa­vir­šiaus ga­na stam­bus kai­mas, pa­mė­gi­nęs pa­dė­ti lie­tu­vių ir vi­sų ta­ry­bi­nių tau­tų prie­šams“38.

Iš liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­mų ga­li­ma su­si­da­ry­ti maž­daug to­kį Ba­ka­lo­riš­kių de­gi­ni­mo vaiz­dą: kai­mo žmo­nes pa­ža­di­no šau­dy­mas; no­rė­da­mi pa­deg­ti kai­mą bau­dė­jai šau­dė pa­de­ga­mo­sio­mis kul­ko­mis į šiau­di­nius tro­be­sių sto­gus, žmo­nės gir­dė­jo šau­dy­mą iš „pa­tran­kos“ (gal mi­nos­vai­džio?) ar gra­na­tų spro­gi­mus. Įsi­ver­žę į kai­mą tro­be­sius pa­de­gi­nė­jo ir už­si­de­gu­sių sto­gų šiau­dų kuokš­tais. Pra­si­dė­jus šau­dy­mui kai­mo žmo­nės bė­go slėp­tis į ne­to­lie­se esan­tį Bi­laiš­kių rais­tą; jiems pa­vy­mui šau­dy­ta, ma­tyt, no­rint pa­gąs­din­ti. Rau­do­nie­ji bau­dė­jai iš pa­deg­tų tro­be­sių ne­lei­do gel­bė­ti jo­kio tur­to. Jei kas ir ban­dy­da­vo pa­grieb­ti ry­šu­lį dra­bu­žių, pa­si­sem­ti grū­dų, bau­dė­jai vis­ką at­im­da­vo ir svies­da­vo į ug­nį, ne­lei­do pa­leis­ti iš tvar­tų gy­vu­lių, iš­trū­ku­sius gy­vu­lius šau­dė.

Rau­do­nie­ji par­ti­za­nai grobs­tė de­gi­na­mo kai­mo žmo­nių tur­tą, iš­vy­ko į Rūd­nin­kų gi­rią pri­sik­ro­vę jo ve­ži­mus. (Po­ka­rio me­tais su­de­gin­to kai­mo žmo­nės at­pa­ži­no sa­vo dra­bu­žius, ku­riuos vil­kė­jo „liau­dies gy­nė­jų“ (stri­bų) šei­mų na­riai39.)

Pa­si­slė­pę rais­te ir pa­miš­kė­se žmo­nės gir­dė­jo iš de­gi­na­mo kai­mo sklin­dan­tį de­gan­čių gal­vi­jų bau­bi­mą, kiau­lių žvie­gi­mą, ma­tė, kaip dū­mais ir pe­le­nais virs­ta jų so­dy­bos – tro­bos, kluo­nai, svir­nai. Bau­dė­jams pa­si­trau­kus su­grį­žę kai­mo žmo­nės sa­vo so­dy­bų vie­to­je ra­do krū­vas de­gė­sių, kur ne kur ru­se­nan­čius sie­no­jus, smilks­tan­čius grū­dus, dra­bu­žius, tvy­ran­tį troš­kų svy­lan­čios gy­vu­lių mė­sos tvai­ką, į dan­gų be­si­stie­bian­čius vie­ni­šus ka­mi­nus, šu­li­nių svir­tis. Tas klai­kus vaiz­das vi­sam gy­ve­ni­mui įstri­go kai­mie­čių at­min­ty­je40. Tai gal šiek tiek be­let­ri­zuo­tas, bet tik­ro­viš­kas su­de­gin­tų Ba­ka­lo­riš­kių vaiz­das.

So­vie­ti­nių par­ti­za­nų („Už tė­vy­nę“ bū­rio) šal­ti­nių duo­me­ni­mis, bu­vo su­de­gin­tas vi­sas kai­mas, 38 „kie­mai“ (so­dy­bos)41. A. Za­pols­kie­nės su­rink­tais ir pa­skelb­tais duome­ni­mis, Ba­ka­lo­riš­kių kai­me bu­vo iš vi­so 45 so­dy­bos, iš jų tik 4 ne­su­de­gin­tos42. Yra ir dar ki­to­kių duo­me­nų: su­de­gin­tos 44, iš­li­ko ne­su­de­gu­sios 2 so­dy­bos43. Tai­gi su­de­gin­tas vi­sas kai­mas, iš­sky­rus vos ke­le­tą so­dy­bų, sto­vė­ju­sių ato­kiau nuo kai­mo, pa­miš­kė­je.

Grįž­da­mi į Rūd­nin­kų gi­rią so­vie­ti­niai par­ti­za­nai ba­lan­džio 13 d. Rūdiš­kių–Kle­po­čių ge­le­žin­ke­lio ruo­že už­puo­lė įren­gi­nė­ju­sius bun­ke­rį prie per­va­žos per ge­le­žin­ke­lį vo­kie­čius; 2 vo­kie­čiai bu­vo sun­kiai su­žeis­ti, pa­im­tas kul­kos­vai­dis, 3 šau­tu­vai su šo­vi­niais44 . A. Za­pols­kie­nė mi­ni žiau­rų rau­do­nų­jų par­ti­za­nų veik­los fak­tą, jų įvyk­dy­tą grįž­tant į Rūd­nin­kų gi­rią: ra­dę Gruož­nin­kų kai­me sa­vo na­muo­se pa­šar­vo­tą jų nu­šau­tą Zub­ric­ką, iš­vai­kė su­si­rin­ku­sius žmo­nes, su­de­gi­no na­mą su nu­žu­dy­to­jo pa­lai­kais45.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mas bu­vo ap­ra­šy­tas Vil­niu­je leis­ta­me laik­raš­ty­je „Nau­jo­ji Lie­tu­va“. Iš jo ryš­kė­ja kai­mo su­nai­ki­ni­mo de­ta­lės (be­je, pa­tvir­ti­nan­čios kai ku­riuos rau­do­nų­jų par­ti­za­nų šal­ti­nių tei­gi­nius apie kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų ak­ty­vu­mą). Laik­raš­ty­je ra­šy­ta:

„Mū­sų apy­lin­kė­je Ba­ka­lo­riš­kių kai­mas gar­sė­jo sa­vo nar­su­mu, lie­tu­viš­ku­mu ir drą­siais vy­rais. Ba­ka­lo­riš­kie­čiai ir pa­tys gy­nė­si nuo miš­ko ban­di­tų, ir ki­tus kai­mus or­ga­ni­za­vo muš­ti bol­še­vi­ki­nius plė­ši­kus. To­dėl ke­lis mė­ne­sius ši­ta apy­lin­kė bu­vo ra­mi nuo už­puo­li­mų ir sau­gi nuo ban­di­tų. Ta­čiau gir­dė­ti bu­vo, kad miš­ki­niai pa­bė­gė­liai py­ko ant Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo ir ren­gė­si jam ker­šy­ti.

Tas rau­do­na­sis kerš­tas įvy­ko Ve­ly­kų tre­čią [tu­rė­tų bū­ti ket­vir­tą. – R. Z.] die­ną, ka­da Ba­ka­lo­riš­kių vy­rai, iš­bu­dė­ję vi­sas šven­tes, da­bar bu­vo ra­mūs, kad ban­di­tai jų ne­puo­lė ir po šven­čių tik­rai ne­puls. Bet įvy­ko kru­vi­na ne­lai­mė. Ve­ly­kų tre­čios die­nos ry­tą ban­di­tai pra­si­ver­žė prie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo ir jį pa­de­gė. Ir ta­da su­de­gė 71 gy­ve­na­ma­sis na­mas, o vi­sų ūkio tro­be­sių apie 300. To­kia tai bu­vo ko­mu­nis­ti­nių ban­di­tų ne­apy­kan­ta ir vel­niš­kas kerš­tas Ba­ka­lo­riš­kių lie­tu­viams vy­rams.

Vi­sa apy­lin­kė su bro­liš­ka užuo­jau­ta ėmė rem­ti ir šelp­ti nu­ken­tė­ju­sį Ba­ka­lo­riš­kį, o vi­so vals­čiaus mo­kyk­los pa­da­rė di­džią rin­klia­vą ne­lai­min­giems Ba­ka­lo­riš­kių vai­kams. Į su­de­gu­sį kai­mą at­vy­ko Onuš­kio, Bi­tau­to­nių, Ži­li­nų, Ge­no­nių, Dus­me­nų mo­kyk­los ir per­da­vė Ba­ka­lo­riš­kių vai­kams žy­mius kie­kius mais­to, in­dų, rū­bų, ava­ly­nės ir kny­gų.

Ši­tos mo­kyk­los ir ypač rin­klia­vos su­ma­ny­to­jai ir or­ga­ni­za­to­riai at­li­ko di­dį pa­trio­tiš­ką ir auk­lė­jan­tį dar­bą – to­dėl Ba­ka­lo­riš­kių kai­mas jiems pa­si­liks dė­kin­gas. Dė­ko­ja šioms mo­kyk­loms ir Tra­kų mok[yk­lų] inspekcija“46.

Įdo­mių, ta­čiau prieš­ta­rin­gų, abe­jo­ti­nų, aiš­kiai ne­tiks­lių de­ta­lių apie Ba­ka­lo­riš­kių su­nai­ki­ni­mą 1989 m. pa­tei­kė kai­mo puo­li­mo da­ly­vis, bu­vęs so­vie­ti­nės Tra­kų bri­ga­dos par­ti­za­nas Ju­lius Sa­pat­ka. Jo žo­džiais, kai­mas tu­rė­jo la­bai daug gin­klų – kul­kos­vai­džių, au­to­ma­tų, į jį par­ti­za­nai „ne­ga­lė­jo pa­kliū­ti“. Rau­do­nų­jų par­ti­za­nų va­dai aiš­ki­nę, jog bu­vo gau­tas iš Mask­vos nu­ro­dy­mas nu­gin­kluo­ti kai­mą „bet ko­kiu bū­du“. Ba­ka­lo­riš­kėms pul­ti iš ke­lių par­ti­za­nų bū­rių jau­nų stip­rių vy­rų bu­vo su­da­ry­ta smo­gia­mo­ji gru­pė, da­ly­va­vę ir va­dai. Kai­mo vy­rai per re­li­gi­nę šven­tę (Ve­ly­kas) ne­ma­žai iš­gė­rė, „pa­ti stip­riau­sia sar­gy­ba – prie ka­pi­nių, gin­kluo­ta kul­kos­vai­džiu, ir ta bu­vo su­sil­pnė­ju­si“. Par­ti­za­nų žval­gy­ba ją įvei­kė be mū­šio. Kai kai­me pra­si­dė­jo mū­šis, kai­mą pa­de­gė. Ke­le­tas žmo­nių bu­vo nu­kau­ti, ke­le­tas pa­im­ti gy­vi (ki­to­je vie­to­je J. Sa­pat­ka tei­gia, jog „žu­vo daug gy­ven­to­jų“). Taip bu­vęs nu­gin­kluo­tas Ba­ka­lo­riš­kių kai­mas, ne tik nu­gin­kluo­tas, bet su­nai­kin­tas, su­de­gin­tas. J. Sa­pat­ka tvir­ti­no, kad ir par­ti­za­nai tu­rė­ję nuos­to­lių: bu­vo su­žeis­tų ir ke­le­tas už­muš­tų. Jo ver­ti­ni­mu, ba­ka­lo­riš­kie­čiai, prie­šin­da­mie­si so­vie­ti­niams par­ti­za­nams, „gy­nę sa­vo kiau­les ir duo­nos ga­ba­lą“. Ka­dan­gi ap­lin­ki­niai kai­mai bu­vo ap­si­gin­kla­vę, o ne­to­lie­se, Val­ki­nin­kuo­se, sto­vė­jo ver­mach­tas, par­ti­za­nai tu­rė­jo „grei­čiau trauk­tis“. Tą pa­čią die­ną bu­vo nu­gin­kluo­ti Tau­čio­nių, Bi­tau­to­nių kai­mai, žmo­nėms bu­vo įva­ry­ta daug bai­mės ir jie ne­si­prie­ši­no47.

Tai­gi is­to­ri­niai fak­tai, duo­me­nys, liu­di­ji­mai apie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo tra­ge­di­ją ne tik frag­men­tiš­ki, bet ir prieš­ta­rin­gi, ke­lian­tys daug klau­si­mų, į ku­riuos šian­dien jau sun­ku at­sa­ky­ti. Ko­dėl rau­do­nie­ji bau­dė­jai, ne­gai­les­tin­gai de­gin­da­mi kai­mą, prie­šin­gai ne­gu Ka­niū­kuo­se, ven­gė ma­siš­kai žu­dy­ti jo žmo­nes? Ga­li­mas daik­tas, apie Ba­ka­lo­riš­kių nai­ki­ni­mo ope­ra­ci­ją ži­no­jo LPJŠ Mask­vo­je, so­vie­ti­niams par­ti­za­nams leis­ta su­de­gin­ti kai­mą, bet po sker­dy­nių Ka­niū­kuo­se draus­ta ma­siš­kai žu­dy­ti žmo­nes, nes tai kom­pro­mi­ta­vo so­vie­ti­nį par­ti­za­ni­nį „ju­dė­ji­mą“. Apie „kon­tak­tus“ su Mask­va spren­džiant Ba­ka­lo­riš­kių li­ki­mą už­si­me­na ne tik J. Sa­pat­ka, bet ir so­vie­ti­nis par­ti­za­nas J. Gri­go­nis. Jis tei­gė, kad, nu­ta­rus Ba­ka­lo­riš­kių kai­mą nu­baus­ti, bu­vo pra­šo­ma LPJŠ lei­di­mo, ir toks lei­di­mas gau­tas po pa­kar­to­ti­nio pra­šy­mo48. Jei tai tie­sa, lei­di­mas gau­tas ne iš­kart, sun­ko­kai, ja­me ga­lė­jo bū­ti tam tik­rų su­var­žy­mų ir drau­di­mų. An­tra ver­tus, yra liu­di­ji­mų, kad rau­do­nie­ji bau­dė­jai no­rė­jo su­šau­dy­ti apie 10 kai­mo žmo­nių: jie bu­vo su­rink­ti į vie­ną so­dy­bą, su­klup­dy­ti, jiems pa­reikš­ta, kad bus su­šau­dy­ti, jei vyk­dant ak­ci­ją žus bent vie­nas so­vie­ti­nis par­ti­za­nas. Esą par­ti­za­nų va­dus nuo žmo­nių žu­dy­nių at­kal­bė­jo dus­me­niš­kiai bro­liai J. ir S. Mo­lie­jai49. Tai­gi so­vieti­nių par­ti­za­nų iš Dus­me­nų kai­mo vaid­muo Ba­ka­lo­riš­kių tra­ge­di­jo­je ne­bu­vo vi­sai vie­na­reikš­mis. Be to, J. Mo­lie­jus ba­ka­lo­riš­kie­čiui Adol­fui Pač­kaus­kui pa­da­rė iš­im­tį: lei­do iš­si­va­ry­ti gy­vu­lius, iš­si­neš­ti kai ku­riuos daik­tus, šven­tų­jų pa­veiks­lus50.

Ki­tas ne­aiš­kus klau­si­mas – ban­dė Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gi­nin­kai pa­si­prie­šin­ti rau­do­nie­siems par­ti­za­nams ar ne? Šal­ti­nių ir au­to­rių tei­gi­niai prieš­ta­rin­gi: J. Gri­go­nis mi­nė­jo kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų mė­gi­ni­mus at­si­šau­dy­ti51, A. Za­pols­kie­nė pa­žy­mė­jo, kad ke­le­tas kai­mo vy­rų, gin­kluo­tų šau­tu­vais, iš­ėjo pa­si­tik­ti so­vie­ti­nių par­ti­za­nų52. Net yra tvir­ti­ni­mų, kad už­puo­lus kai­mą dau­gu­ma jo žmo­nių bu­vo iš­ėję į baž­ny­čią53. So­vie­ti­nių šal­ti­nių tei­gi­nius apie kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų pa­si­prie­ši­ni­mą rei­kia ver­tin­ti at­sar­giai. Kaip jau mi­nė­ta, so­vie­ti­niai par­ti­za­nai sten­gė­si pa­brėž­ti ir su­reikš­min­ti Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gi­nin­kų pa­si­prie­ši­ni­mą ir jų kel­tą grės­mę; taip ban­dy­ta pa­tei­sin­ti žiau­raus su­si­do­ro­ji­mo su kai­mu prie­žas­tis ir įspū­dį.

Ki­ta ver­tus, yra liu­di­ji­mų, kad vi­si jau­nes­ni kai­mo vy­rai, pa­ju­tę pa­vo­jų, pa­si­trau­kė į miš­ką, iš jų jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo ne­bu­vo54. To­kia įvy­kių ver­si­ja, ma­tyt, yra re­a­liau­sia. Juk gy­vi li­ko ak­ty­viau­si kai­mo vy­rai, po­ka­rio me­tais ta­pę žy­miais gin­kluo­tos an­ti­so­vie­ti­nės re­zis­ten­ci­jos da­ly­viais: Jo­nas Damb­raus­kas-Siau­bas, KGB šal­ti­niuo­se va­di­na­mas Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gos or­ga­ni­za­to­riu­mi ir va­do­vu55, Vac­lo­vas Vo­ve­ris-Žai­bas (vie­nas žy­miau­sių par­ti­za­nų Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je. Po mir­ties (1949 m.) jam su­teik­tas Lais­vės Ko­vo­to­jo Kar­žy­gio gar­bės var­das), Sta­sys Va­lat­ke­vi­čius-Ni­va ir ki­ti. Rau­do­nų­jų bau­dė­jų nu­žu­dy­ti kai­mo gy­ven­to­jai A. Ali­šaus­kas ir A. Rin­ke­vi­čius bu­vo se­ny­vo am­žiaus ir var­gu ar bu­vo ak­ty­vūs sa­vi­sau­gi­nin­kai, jie ne­spė­jo pa­bėg­ti ar ban­dė gin­ti sa­vo tur­tą. Ap­skri­tai Ba­ka­lo­riš­kių už­puo­li­mas ne­ga­lė­jo bū­ti ne­ti­kė­tas: prieš tai, kaip mi­nė­ta, so­vie­ti­niai par­ti­za­nai žu­dė žmo­nes gre­ti­ma­me Tau­čio­nių kai­me, be to, yra duo­me­nų, kad iš šio kai­mo at­bė­gęs žmo­gus (Apo­cian­ka?) pra­ne­šė apie so­vie­ti­nių par­ti­za­nų siau­tė­ji­mą.

Tai­gi Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai ne­si­prie­ši­no rau­do­nie­siems bau­dė­jams; kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kai, ma­tyt, pa­si­trau­kė iš kai­mo dar prieš pa­si­ro­dant rau­do­nie­siems par­ti­za­nams, ne­sto­jo į be­vil­tiš­ką mū­šį su rink­ti­nė­mis jų pa­jė­go­mis. Kai­me pa­im­ti pa­ly­gin­ti men­ki „ka­ri­niai tro­fė­jai“: nu­gin­kluo­jant kai ku­riuos ki­tus Piet­ry­čių Lie­tu­vos kai­mus, jie bu­vo ge­ro­kai di­des­ni. Tai ro­do, kad so­vie­ti­nių par­ti­za­nų tvir­ti­ni­mai apie iš­skir­ti­nę, ypa­tin­gą šio kai­mo sa­vi­sau­gi­nin­kų jė­gą, ku­ri ga­lė­jo, pa­sak G. Zi­ma­no, „už­da­ry­ti iš­ėji­mus į va­ka­rus“, Ba­ka­lo­riš­kių, kaip „kontr­re­vo­liu­ci­jos cen­tro“, vaid­me­nį vi­so­je Tra­kų ap­skri­ty­je bu­vo pro­pa­gan­di­nis mi­tas.

Jei­gu yra tiks­lūs iš įvai­rių šal­ti­nių pa­teik­ti skai­čiai apie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mo mas­tą (su­de­gin­ta apie 40 so­dy­bų, apie 300 ūkio tro­be­sių ir kt.), jei ap­skri­tai ga­li­ma ly­gin­ti nu­ken­tė­ju­sių Lie­tu­vos kai­mų tra­ge­di­jas, Ba­ka­lo­riš­kes ga­li­ma lai­ky­ti vie­nu di­džiau­siu ka­ro me­tais tiek na­cis­ti­nių bau­dė­jų, tiek rau­do­nų­jų par­ti­za­nų su­de­gin­tu kai­mu: na­cis­ti­niai bau­dė­jai Pir­čiu­piuo­se iki pa­ma­tų su­de­gi­no 27 so­dy­bas56, Mi­liū­nų kai­me (Ro­kiš­kio aps.) 1943 m. ru­de­nį – 67 so­dy­bas (64 ru­sų ir 3 lie­tu­vių ūki­nin­kų gy­ve­na­muo­sius pa­sta­tus ir ki­tus tro­be­sius)57. Ba­ka­lo­riš­kė­se pa­da­ry­ti ma­te­ria­li­niai nuos­to­liai bu­vo di­des­ni ne­gu so­vie­ti­nių par­ti­za­nų 1944 m. sau­sio 29 d. su­de­gin­ta­me Ka­niū­kų kai­me (Ei­šiš­kių aps., Ja­šiū­nų vls.)58.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mą (su­de­gi­ni­mą) 1944 m. ba­lan­džio 12 d., žmo­nių žu­dy­nes šios bau­džia­mo­sios ope­ra­ci­jos me­tu ga­li­ma ver­tin­ti kaip vie­ną di­džiau­sių rau­do­nų­jų par­ti­za­nų įvyk­dy­tų nu­si­kal­ti­mų Lie­tu­vo­je. Žmo­niš­ku­mo at­žvil­giu šį nu­sikal­ti­mą pa­ryš­ki­na jo įvyk­dy­mo lai­kas – 1944-ųjų Ve­ly­kos. Ve­ly­kos (Dzū­ki­jo­je jos švęs­tos 3–4 die­nas) – vie­na di­džiau­sių ir se­niau­sių baž­ny­ti­nių šven­čių, sim­bo­li­zuo­jan­ti pri­si­kė­li­mą, at­si­nau­ji­ni­mą, krikš­čio­niš­ką­sias ver­ty­bes ir lū­kes­čius. De­ja, Ba­ka­lo­riš­kių ir ki­tų Onuš­kio vals­čiaus kai­mų žmo­nėms jos at­ne­šė su­nai­ki­ni­mą, mir­tį, pa­že­mi­ni­mą, nevil­tį.

Rau­do­nų­jų par­ti­za­nų šal­ti­niai net ir po žiau­raus su­si­do­ro­ji­mo su kai­mu dvel­kė ne­apy­kan­ta „kla­si­niam prie­šui“, ku­riuo ta­po be­veik vi­sas su­nai­kin­tas di­de­lis dzū­kų kai­mas, vi­si jo žmo­nės. So­vie­ti­nių par­ti­za­nų Tra­kų bri­ga­dos va­do­vy­bės iš­kil­min­ga­me svei­ki­ni­me par­ti­za­nams 1944 m. ge­gu­žės 1-osios – „tarp­tau­ti­nės dar­bo žmo­nių šven­tės“ pro­ga ci­niš­kai gir­ta­si ir trium­fuo­ta: „<…> su­triuš­ki­no­me, nu­šla­vė­me nuo že­mės pa­vir­šiaus ap­skri­ties kontr­re­vo­liu­ci­nį ban­di­tų, lie­tu­vių liau­dies prie­šų cen­trą Ba­ka­lo­riš­kes … Mū­sų bū­rių par­ti­za­nai ir par­ti­za­nės, ko­vo­to­jai už Ta­ry­bi­nės že­mės lais­vę at­ei­ty­je dar la­biau pri­va­lo triuš­kin­ti ne­ken­čia­mus fa­šis­ti­nius už­ka­riau­to­jus, vy­da­mi juos iš šven­to­sios mū­sų ta­ry­bi­nės Tė­vy­nės že­mės“59.

1944 m. pa­va­sa­rį LKP(b) Tra­kų ap­skri­ties po­grin­di­nis ko­mi­te­tas SSSR „vy­riau­sy­bi­niams“ ap­do­va­no­ji­mams, or­di­nams ir me­da­liams pri­sta­tė daug so­vie­ti­nių par­ti­za­nų. Pri­sta­tant juos tarp ki­tų „ko­vi­nių nuo­pel­nų“ mi­nė­tas ir „ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas triuš­ki­nant Ba­ka­lo­riš­kių ban­di­tus“60.

So­viet­me­čiu nuo pat po­ka­rio me­tų Par­ti­jos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas prie LKP CK ren­gė moks­li­nes eks­pe­di­ci­jas re­vo­liu­ci­nio ir par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo vie­toms ir įvy­kiams nu­sta­ty­ti. 1953 m. bu­vo pa­ra­šy­tas ak­tas ir apie so­vie­ti­nių par­ti­za­nų 1944 m. įvyk­dy­tą „ko­vi­nę ope­ra­ci­ją“ Ba­ka­lo­riš­kė­se. Ak­tą pa­si­ra­šė bu­vę so­vie­ti­niai par­ti­za­nai M. Afo­ni­nas, T. Mon­čiuns­kas, J. Ni­ki­ti­nas, Kon­stan­ti­nas Iz­ve­ko­vas, įvar­dy­ti kaip kai­mo puo­li­mo ak­ci­jos „or­ga­ni­za­to­riai ir da­ly­viai“. Ja­me kon­sta­tuo­ta, jog Ba­ka­lo­riš­kė­se bu­vo su­nai­kin­ta 17 „fa­šis­ti­nės sa­vi­sau­gos da­ly­vių“, ki­ti sa­vi­sau­gi­nin­kai esą bu­vo pri­vers­ti „ka­pi­tu­liuo­ti“ ir ati­duo­ti gin­klus. Po Ba­ka­lo­riš­kių su­nai­ki­ni­mo pra­ėjus sep­ty­ne­riems me­tams, rau­do­nų­jų par­ti­za­nų va­dai įspū­din­gai pa­di­di­no iš ba­ka­lo­riš­kie­čių at­im­tos gin­kluo­tės skai­čius: 10 kul­kos­vai­džių, 20 au­to­ma­tų, 20 pis­to­le­tų, dau­giau kaip 100 šau­tu­vų, di­de­lis kie­kis gra­na­tų ir šaud­me­nų. Už­tat kai­mui pa­da­ry­ti ma­te­ria­li­niai nuos­to­liai taip pat „įspū­din­gai“ su­ma­žin­ti, nu­ty­lė­ti: esą su­de­gin­ti „ak­ty­ves­nių fa­šis­tų na­mai“61. Tai­gi bu­vę so­vie­ti­nio par­ti­za­ni­nio „ju­dė­ji­mo“ vei­kė­jai nuo pat po­ka­rio me­tų są­mo­nin­gai pra­dė­jo klas­to­ti sa­vo veik­los fak­tus.

Su Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mu (kaip ir po Ka­niū­kų žu­dy­nių), ma­tyt, ga­li­ma sie­ti vo­kie­čių įvyk­dy­tas at­sa­ko­mą­sias bau­džia­mą­sias rep­re­si­nes ak­ci­jas; jų vaiz­das ir re­zul­ta­tai la­bai pa­na­šūs. 1944 m. ba­lan­džio 13 d. iš pa­būk­lų ap­šau­dy­ta Tra­kų bri­ga­dos bū­rių ba­zė Rūd­nin­kų gi­rio­je, su­nai­kin­ta „Lais­vo­sios Lie­tu­vos“ bū­rio že­mi­nė, mir­ti­nai su­žeis­tas „Iš­lais­vin­to­jo“ bū­rio par­ti­za­nas Pa­ve­las Bur­mist­ro­vas62. Vo­kie­čių mo­to­ri­zuo­tas apie 80 vy­rų bū­rys ba­lan­džio 14 d. puo­lė rau­do­nų­jų par­ti­za­nų ba­zių te­ri­to­ri­ją. In­klė­riš­kių kai­me įvy­ko mū­šis, rau­do­nie­siems par­ti­za­nams iš da­lies pa­vy­ko ap­si­gin­ti (tai ro­do 1944 m. pa­va­sa­rį iš­au­gu­sią jų jė­gą): vo­kie­čių bau­džia­ma­sis bū­rys, nors ir re­mia­mas ar­ti­le­ri­jos ug­ni­mi, bu­vo pri­vers­tas trauk­tis. Kaip tei­gia­ma rau­do­nų­jų par­ti­za­nų šal­ti­niuo­se, vo­kie­čiai bau­džia­mo­sios ak­ci­jos me­tu In­klė­riš­kė­se su­šau­dė 15 mo­te­rų ir vai­kų, tarp jų ir so­vie­ti­nio par­ti­za­no An­ta­no Gib­ne­rio šei­mą, nu­žu­dė ke­le­tą Pa­gra­žu­pių kai­mo gy­ven­to­jų63.

Iš kai ku­rių vo­kiš­kų šal­ti­nių ga­li­ma spręs­ti, jog 1944 m. ba­lan­džio pa­bai­go­je vo­kie­čiai pla­na­vo pla­taus mas­to Rūd­nin­kų gi­rios puo­li­mą ir va­ly­mą, ja­me tu­rė­jo da­ly­vau­ti for­muo­ja­mos Lie­tu­vos vie­ti­nės rink­ti­nės trys ba­ta­lio­nai, ar­ti­le­ri­ja ir avia­ci­ja. Ta­čiau rau­do­nų­jų par­ti­za­nų ba­zės ir tel­ki­mo­si vie­tos ne­bu­vo pul­tos, vo­kie­čiai su­ren­gė tik ke­lias ne­di­de­les an­ti­par­ti­za­ni­nes ak­ci­jas (ap­šau­dė kai­mus, ku­riuo­se pa­si­ro­dy­da­vo par­ti­za­nai, ir kt.)64.

Siek­da­mi iš­veng­ti Rūd­nin­kų gi­rios blo­ka­dos ir su­si­dū­ri­mų su vokiečiais, rau­do­nų­jų par­ti­za­nų bū­riai 1944 m. ba­lan­džio 14-osios nak­tį į 15-ąją Rū­diš­kių apy­lin­kė­se ne­sėk­min­gai ban­dė per­ei­ti Vil­niaus–Gar­di­no ge­le­žin­ke­lį: jų žval­gy­ba pa­te­ko į mi­nų lau­ką (vo­kie­čiai sau­gu­mo su­me­ti­mais kai kur bu­vo už­mi­na­vę pri­ei­gas prie ge­le­žin­ke­lio). Kaip kon­sta­tuo­ta M. Afoni­no 1944 m. ba­lan­džio 18 d. ra­dio­gra­mo­je A. Snieč­kui, par­ti­za­nams už­ėjus ant mi­nų, įvy­ko 6 spro­gi­mai, „par­ti­za­nams Mi­šai, Gri­šai [Voi­ce­vui], Ko­liai ir To­liai nu­trauk­tos ko­jos, Lio­va [Svirs­kis] ne­te­ko akies“65 (ki­tos tik­ro­sios par­ti­za­nų pa­var­dės ne­nu­sta­ty­tos). Rau­do­nų­jų par­ti­za­nų va­do­vy­bė gre­siant pa­vo­jui ke­ti­no iš Rūd­nin­kų gi­rios pa­si­trauk­ti į va­ka­rus, iš pra­džių į Aly­taus ap­skri­ties miš­kus, kur vei­kė Ri­mo­nio (Vy­tau­to Sa­ka­laus­ko) gru­pė, vė­liau į Sei­nų ap­skri­ties Kap­čia­mies­čio apy­lin­kes, Au­gus­ta­vo miš­kų pa­kraš­tį66.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mą ka­ri­niu at­žvil­giu nu­lė­mė 1944 m. pa­va­sa­rį pra­dė­ju­si kis­ti rau­do­nų­jų par­ti­za­nų nau­dai jė­gų pu­siau­svy­ra tarp jų ir gin­kluo­tos kai­mų sa­vi­sau­gos, lie­tu­vių po­li­ci­jos pa­jė­gų. Rau­do­nie­ji par­ti­za­nai pra­dė­jo gau­ti ka­ri­nę ma­te­ria­li­nę pa­gal­bą iš so­vie­ti­nio už­nu­ga­rio. An­tra ver­tus, ėmė krik­ti su jais ko­vo­ju­sios an­ti­par­ti­za­ni­nių jė­gų struk­tū­ros.

Vie­na­reikš­miš­kai sun­ku at­sa­ky­ti, kaip Ba­ka­lo­riš­kių tra­ge­di­ja pa­vei­kė to­les­nį kai­mų sa­vi­sau­gos funk­cio­na­vi­mą. J. Ole­kas ra­šė, jog su­triuš­ki­nus Ba­ka­lo­riš­kių sa­vi­sau­gi­nin­kus daug „ma­žes­nių“ sa­vi­sau­gos gru­pių „pa­čios su­by­rė­jo“ ir nu­sto­jo „te­ro­ri­za­vu­sios žmo­nes“67. Ta­čiau yra ne­ma­žai duo­me­nų, ro­dan­čių, kad ba­ka­lo­riš­kie­čiai, kaip ir su­de­gin­to Ka­niū­kų kai­mo gy­ven­to­jai, ne­at­si­sa­kė ko­vos su rau­do­nai­siais par­ti­za­nais. Piet­ry­čių Lie­tu­vos gin­kluo­tų kai­mų sa­vi­sau­gi­nin­kų ryž­tą ir ga­li­my­bes prie­šin­tis su­stip­ri­no 1944 m. ba­lan­džio mėn. čia pra­si­dė­jęs Lie­tu­vos vie­ti­nės rink­ti­nės da­li­nių dis­lo­ka­vi­mas. Tra­kuo­se bu­vo dis­lo­kuo­tas vie­nas pir­mų­jų su­for­muo­tų Vie­ti­nės rink­ti­nės ba­ta­lio­nų (303-ia­sis). Kar­tu su ki­tų kai­mų vy­rais ba­ka­lo­riš­kie­čiai pa­dė­jo Vie­ti­nės rink­ti­nės ka­riams vyk­dy­ti an­ti­par­ti­za­ni­nes ak­ci­jas, da­ly­va­vo rau­do­nų­jų par­ti­za­nų gau­dy­nė­se. 1944 m. ba­lan­džio pa­bai­go­je Vo­niš­kių kai­me (Onuš­kio vls.) žu­vo 9 so­vie­ti­niai par­ti­za­nai (tarp jų Rau­do­no­sios ar­mi­jos Ge­ne­ra­li­nio šta­bo spe­cia­lio­sios gru­pės 7 par­ti­za­nai)68. Ge­gu­žės mėn. Onuš­kio vals­čiaus Ža­lio­sios kai­me žu­vo 6 so­vie­ti­niai par­ti­za­nai; jų kū­nai bu­vo at­vež­ti į Onuš­kį ir su­gul­dy­ti mies­te­lio tur­ga­vie­tė­je, vė­liau pa­lai­do­ti smė­lio kar­je­re prie ke­lio į Tau­čio­nių kai­mą69. (Nė­ra duo­me­nų, kad iš žu­vu­sių­jų pa­lai­kų bū­tų ty­čio­ta­si.)

Ma­tyt, Ba­ka­lo­riš­kių ir ki­tų kai­mų vy­rai vei­kė kar­tu ir su 1944 m. ge­gu­žės pa­bai­go­je Onuš­kio apy­lin­kė­se dis­lo­kuo­to 253-io­jo lie­tu­vių sa­vi­sau­gos ba­ta­lio­no ka­riais.

Vie­ti­nė gin­kluo­ta sa­vi­sau­ga, „kai­mų sar­gy­bos“, vei­ku­sios iki pat na­cių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos, ta­po an­ti­so­vie­ti­nės gin­kluo­tos re­zis­ten­ci­jos or­ga­ni­za­ci­nė­mis struk­tū­ro­mis. Akty­vūs sa­vi­sau­gi­nin­kai, na­cių oku­pa­ci­jos me­tais įsi­trau­kę į gin­kluo­tą kon­flik­tą su so­vie­ti­niais par­ti­za­nais, be­veik ne­tu­rė­jo ki­tos iš­ei­ties, tik slaps­ty­tis, iš­ei­ti į miš­ką, sto­ti į gin­kluo­tą ko­vą.

Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo su­nai­ki­ni­mas, bru­ta­lus kraš­tu­ti­nės gin­kluo­tos prie­var­tos ak­tas il­gai da­rė po­vei­kį so­vie­tų val­džios ir Onuš­kio apy­lin­kių par­ti­za­nų san­ty­kiams, stip­ri­no ne­apy­kan­tą jai, kė­lė kerš­to jaus­mus. Iš dau­ge­lio tai iliust­ruo­jan­čių fak­tų ga­li­ma pa­mi­nė­ti 1944 m. vė­ly­vą ru­de­nį par­ti­za­nų įvyk­dy­tą an­ti­so­vie­ti­nio te­ro­ro ak­tą, ku­rį ga­li­ma va­din­ti žiau­raus sim­bo­li­nio kerš­to už su­de­gin­tą kai­mą ak­tu: per su­si­rė­mi­mą prie Ba­ka­lo­riš­kių kai­mo pa­gau­tas NKVD ka­riuo­me­nės ka­rei­vis bu­vo pri­riš­tas prie ve­ži­mo su šie­nu, api­pil­tas ben­zi­nu ir pa­deg­tas70. 1945 m. rug­pjū­čio 4-osios nak­tį į 5-ąją Onuš­kio vals­čiu­je įvyk­dy­ta pir­mo­ji iki tol Lie­tu­vo­je ne­re­gė­to mas­to masinė rep­re­si­nė ak­ci­ja prieš par­ti­nį ir so­vie­ti­nį ak­ty­vą; jos au­ko­mis ta­po 31 žmo­gus, 9 nu­žu­dy­tie­ji gy­ve­no Dus­me­ny­se71. Onuš­kio vals­čius 1944–1945 m. iš tik­rų­jų bu­vo vie­nas di­džiau­sių „kontr­re­vo­liu­ci­jos cen­trų“ (t.y. antisovietinio pasipriešinimo centrų) Tra­kų ap­skri­ty­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ta­čiau tai nau­jo is­to­ri­nio lai­ko­tar­pio ir at­ski­ro ty­ri­mo pro­ble­ma­ti­ka.

 

Straipsnis paskelbtas kn. Lietuva Antrajame pasauliniame kare: sudarytojai A. Anušauskas,Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007, p.489-506.

 

P.S.

`G. Zimanas  apie kovos su kaimų savisaugininkais „objektyvų būtinumą“

G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Bakaloriškių kaimo savisaugininkus, kurie verčia kitus kaimus „sargybauti“, reikalauja parduoti „paskutinę karvę“ ir pirkti šautuvą bei šovinius. Mes, žinoma, labai nenorime kariauti su gyventojais, tačiau tokius kaimus mes negalime palikti ramybėje, nes jie gali mums sudaryti tokią padėtį, kad mes nosies niekur neiškišime. Jei mes nevažiuosime ir nieko neimsime, valstiečiai gali pradėti manyti, kad pakanka apsiginkluoti ir „sargybauti, ir partizanai neatvažiuos. Todėl mes turime kovoti su tokiais (apsiginklavusiais) kaimais.

G. Zimanas apžvelgė Rūdninkų girios sovietinių partizanų kovos su apsiginklavusias kaimais, įvykdytų kolektyvinių represinių akcijų  istoriją. Vieną kaimą, esantį į pietus nuo mūsų mes „deginome dar iš rudens“. Šis kaimas (tai buvo Daržininkai-R.Z.) dabar kiek apsiramino, bet dar bruzda. Kitas kaimas pietryčių pakraštyje taip pat buvo labai aktyvus ir ypač „įkyrėjo – jis uždarė mums  visą rajoną. (Be abejo, G. Zimanas turėjo omenyje Kaniūkų kaimą.) Jo žodžiais, šį kaimą mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, aukų neturėjome, o savisaugininkų „keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių“. Nuo to laiko visame ano kaimo pakraštyje „savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Lieka mums dabar dar vienas kaimas vakariniame /Rūdninkų girios/ pakraštyje. Jis uždaro išėjimą į vakarus, kaimo savisaugininkai apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę. (G. Zimanas turėjo galvoje Bakaloriškių kaimą). Mes jau seniai būtume juos sutvarkę, jei nebūtų tokia bloga padėtis su šaudmenimis72.

 

 

Dėl sovietinių (raudonųjų) partizanų agresyvios veiklos ir nuo 1943 m. rudens Pietryčių Lietuvoje susikūrusių kaimų savisaugų, (vadinamosios vietinės savisaugos (savigynos), ginkluoto pasipriešinimo   padėtis  čia jau vokiečių okupacijos metais pradėjo darytis išskirtine. Ten, kur veikė sovietiniai partizanai ir ginkluoti savisaugininkai, tarp jų įsiliepsnojo ginkluotas konfliktas, formavosi įtampos, priešiškumo, neapykantos židiniai, jie veikė žmonių  sąmonę, turėjo įtakos jų tolesnės veiklos motyvams,  turėjo ilgalaikių psichologinių padarinių, kurie vėliau, pokario metais  kaip papildomas veiksnys komplikavo  santykius su   sovietine valdžia. Tokie židiniai formavosi visoje Pietryčių  Lietuvoje, ir ypač Trakų ir Alytaus apskričių Onuškio, Daugų, Aukštadvario, Valkininkų, Merkinės ir kt. valsčiuose, kur vokiečių okupacijos metais buvo aktyviausi savisaugininkų kaimai, ėjo nematoma  fronto linija tarp Rūdninkų girioje susikoncentravusių sovietinių partizanų ir apsiginklavusių savisaugininkų kaimų. Kova prieš sovietų valdžiai  “atstovaujaujančius “ sovietinius partizanus buvo papildomas motyvas sovietinėms pokario represijoms.

Sovietinių partizanų susidorojimas su Bakaloriškėmis organizaciniu atžvilgiu nesugniuždė gausių kaimų savisaugų, nepaveikė jų pasipriešinimo  ryžto. Tik galutinai pradėjus krikti lietuvių policijos struktūroms, ypač vokiečiams nuginklavus Pietryčių Lietuvoje dislokuotus Lietuvos Vietinės rinktinės dalinius, sovietiniams partizanams pavyko nuginkluoti daugelį savisaugininkų kaimų. Kaip matyti iš sovietinių partizanų šaltinių, Onuškio valsčiuje  1944 m. gegužės 21 d. nuginkluoti Damanionių ir Kalėnų kaimų savisaugininkai, iš jų atimti 36 šautuvai, 3 automatiniai šautuvai ir sunkusis kulkosvaidis, gegužės 23 d. – Jurevičių, Dusmenų, Burbonių, Diržamenių, Genionių ir Bytautonių kaimai, atimti 32 šautuvai ir  kulkosvaidis. 1944 m. pavasarį iki gegužės pabaigos  iš savisaugininkų atimta daugiau kaip 200 šautuvų. Be abejo, sovietiniams partizanams pavyko  nuginkluoti toli gražu ne visus kaimus, atimti tik nedidelę dalį savisaugininkų ginklų. Jų ginklus stengėsi perimti ir lenkų partizanai73.

Onuškio valsčiuje 1944 m. rudenį susiformavo Jono Matukevičiaus–Vilko vadovaujamas apie 40 partizanų būrys, ypač aktyviai veikęs Bakaloriškių, Žilinėlių, Kaniūkų kaimų apylinkėse1, taip pat pradėjo veikti mažesni būriai, vadovaujami, Jono Dambrausko–Siaubo, Edmundo Siniausko–Liūto ir kt. būriai bei grupės.  Besiorganizuojančios partizanų struktūros vadintos įvairiai, taip pat ir Bakaloriškių junginiu74.

 

 

(Endnotes)

1          Dainavos apygardos partizanų takais, Vilnius, 1977, p. 8; H. Rimkus, “Lietuvos partizanų Dainavos apygardos “Geležinio vilko” tėvūnija”, Dainava: Dzūkų kultūros žurnalas, 2001, Nr. 1, p. 25.

10256MTF2444MTF8068

Rimantas ZIZAS, Vilnius


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite