Šiais metais kovo 1 d. švęsime žiemos išvarymo bei pavasario prisišaukimo šventę – Užgavėnes. Skleisime žinią, kad nekantriai laukiame šilumos ir saulės, ir skatinsime, kad kartu su žiema iškeliautų visos negerovės.
Užgavėnės yra dinamiškos, jos neturi pastovaus laiko, todėl vienais metais Užgavėnių nuotaika būna jau pavasariška, kitais – vis dar žiemiška. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe ir Užgavėnių data priklauso nuo to, kada bus Šv. Velykos.
Senovėje ši šventė būdavo švenčiama nuo ketvirtadienio iki antradienio. Įvairios šios šventės variacijos nuo senovės žinomos visoms Europos tautoms. Šventė žavi kūrybingumu ir liaudiško humoro grožiu. Svarbi šios dienos tradicija – persirengimas įvairiais personažais. Juozas Kudirka savo knygoje „Užgavėnės“ mini, kad dar 1444 m. vyskupų cirkuliaruose buvo surašytos Užgavėnių persirengėlių taisyklės. Užgavėnės – tai spalvingų eisenų, žaidimų ir sočių vaišių metas. Tad švenčiant Užgavėnes privalu pavaišinti kiekvieną į namus užėjusį žmogų.
Šią dieną neretai paruošiama daug mėsos patiekalų, visi jie turi būti suvalgomi, nes iškart po Užgavėnių prasideda Gavėnia – pasninko metas, trunkantis 40 dienų. Rašytinuose šaltiniuose randame, kad pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas yra Šiupinys. Toliau eina kiunkė (šutienė), virta mėsa, šaltiena ir įvairūs lakštiniai. Anksčiau populiarų šiupinį šiomis dienomis pakeitė spurgų, žagarėlių ir blynų kepimo tradicija. Dažniau kepami buvo miltiniai blynai, kiek rečiau kepdavo tarkuotų bulvių blynus. Per šias Užgavėnes palepinkite savo artimuosius ne tik gardžiais blynais bet ir kitais tradiciniais patiekalais.
Šaltiena (drebutiena, košeliena)
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų ir galvos. Patiekalo pavadinimas nurodo jo gaminimo technologiją ir valgymo būdą, nes šaltiena valgoma tik šalta. Istorinėje gastronomijoje mėsa laikyta vertingiausiu produktu, tad visos papjauto gyvulio dalys buvo suvalgomos.
Šaltiena yra vienas tų tradicinių patiekalų, kurie skirti kiaulės galvos, kojų ir kitų mėsos liekanų suvartojimui. Tačiau šaltienos gamintos ne vien iš kiaulienos. Tradicinė lietuviška kaimiška kiaulienos šaltiena, kaip ir dauguma tradicinių kaimo patiekalų, vėlai pateko į receptų knygas. Čia pateikiame mūsų dienoms pritaikytą receptą, užrašytą Vincentinos Zavadzkos. Receptas įdomus, šiek tiek skiriasi nuo įprastos mums šaltienos recepto.
Receptas
Reikės: pusės kiaulės galvos, 4 kiaulės kojos, 2 vidutinio dydžio morkos, 2 vidutiniai svogūnai, 100 g petražolių lapelių, 1 lapinis salieras, 1 poras, 50 ml alaus ar vyno acto, keli griežinėliai citrinos, keli rauginti agurkai, druskos, lauro lapų, kvepiančiųjų ir juodųjų pipirų, gvazdikėlių pagal skonį.
Gaminimas
Pusę kiaulės galvos ir kojas virti su daržovėmis, druska ir prieskoniais apie 2 valandas. Verdant nuolat nugraibyti putas. Esant reikalui viralą papildyti vandeniu, kad neprisviltų. Išvirus mėsą, atskirti nuo kaulų ir supjaustyti smulkiais gabalėliais. Sultinį perkošti, sumaišyti su actu, pavirinti ir vėl perkošti. Į dubenį įpilti sultinio ir ataušinti, kad sustingtų, tada sudėlioti citrinos griežinėlius, griežinėliais pjaustytus raugintus agurkus ir supjaustytą mėsą. Užpilti likusiu sultiniu ir vėl ataušinti, kad sustingtų.
Druskos pipirų ir kitų gyvenimo prieskonių pagal skonį…
Jolanta Veličkienė, Maisto technologė, technologijų edukologė
Amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ maitinimo paslaugų profesijų mokytoja
