Šeštadienį Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo iškilmingame Juozo Lukšos-Daumanto 70-ųjų žūties metinių minėjime.
„Žinome, kad už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą žuvo apie 20 tūkstančių partizanų, kurie savo garbės reikalu laikė ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau šiandien tariame su pagarba ir padidžiavimu: nė vienas jų nėra tik vienas iš tų tūkstančių; kiekvienas iš jų yra ir vienintelis“, – pagerbdamas partizanų vado atminimą sakė šalies vadovas.
Pasak Prezidento, savo darbais J. Lukša-Daumantas į mus šiandien prabyla kaip nepajudinamų vertybių patriotas, kuris, atėjus apsisprendimo metui, pasirinko kartu su gimtąja Lietuva „per dienų tamsumas“ eiti į Laisvę.
„Mūsų pareiga – susitelkti ir toliau ieškoti tiek J. Lukšos-Daumanto, tiek kitų dar neatrastų ir tinkamai nepagerbtų laisvės kovotojų palaikų. Drąsa ir pagarba Tėvynei negali būti ir nebus užmiršti“, – renginyje sakė šalies vadovas.
Prezidentas taip pat padėkojo tėvams ir mokytojams, kurie jaunimui skiepija patriotizmo ir pilietiškumo idėjas, taip pat Lietuvos kariuomenei, šauliams, mokslininkams, muziejininkams ir daugybei žmonių už tai, kad J. Lukšos-Daumanto atminimas tebėra gyvas, o jo ginti idealai išlieka jiems vertybiniais orientyrais.
Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas); išduotas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės.
Partizanų majoras (1951 m.), majoras (1998 m., po mirties), Laisvės kovos karžygys (1950 m.), karys savanoris (1997 m., po mirties).
Prezidento kalba
Gerbiamieji,
šiandien minime 70-ąsias Juozo Lukšos, vieno ryškiausių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę, žūties metines. Būtent šioje vietoje Didvyris krito išduotas, tačiau nepasidavęs, iki galo ištikimas Partizano priesaikai.
Savo darbais Juozas Lukša-Daumantas į mus šiandien prabyla kaip nepajudinamų vertybių patriotas. Vienas iš tų kovotojų, kurie, atėjus apsisprendimo metui, pasirinko kartu su gimtąja Lietuva „per dienų tamsumas“ eiti į Laisvę.
Ryžtingai ir pasiaukojamai. Kilniai ir išdidžiai.
Todėl kaskart, kai susiduriame su iššūkiais, kai eilinį kartą su nerimu žvalgomės į Rytus, spėliodami, ką mums gali atnešti rytojus, kai kaupiame jėgas, tikėdamiesi, kad jų neprireiks žūtbūtinei kovai, mes galime atsiremti į Laisvės kovos karžygio Daumanto gyvenimo istoriją. Semtis iš jos įkvėpimo. Atpažinti, priimti ir patys toliau skleisti šio nemaraus simbolio šviesą.
Kilnią misiją – puoselėti Juozo Lukšos atminimą – dar tamsiais okupacijos metais pradėjo jo bendražygiai, šioje vietoje palikdami pagarbos ženklus. Šiandien galiu tik pasidžiaugti regėdamas, kaip kruopščiai vietos bendruomenė čia tiesia atminimo takus. Tragiškos žūties vieta, įprasminta gyvomis tradicijomis, tampa gaivinančiu pasididžiavimo savo šalimi ir jos narsiais žmonėmis šaltiniu.
Rugsėjo 1-ąją lankiausi Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje ir dar kartą įsitikinau, kad šio partizano idealizmas gyvas. Pilietiškumas ir patriotiškumas jauniems žmonėms nėra tik žodžiai. Tai jų gyvenimo vertybiniai orientyrai.
Esu nuoširdžiai dėkingas tėvams ir mokytojams, kurie skiepija šias vertybes. Ačiū tariu Lietuvos kariuomenei, šauliams, mokslininkams, muziejininkams ir daugybei žmonių už tai, kad Lukšos-Daumanto atminimas tebėra gyvas.
Šiandien po pietų toje vietoje, kur Juozas Lukša su bendražygiais kirto Lietuvos-Lenkijos sieną, bus atidengtas ir šio žygdarbio atminimo ženklas. Tokiu būdu dar kartą sau ir visiems pasakysime, kad drąsa ir pagarba savo Tėvynei negali būti ir nebus užmiršti. Partizanai paklojo nemarią auką mūsų kelyje į Nepriklausomybę, todėl gerbti jų atminimą – mūsų kilni pareiga!
Gerbiamieji,
mes visi žinome skaičius. Žinome, kad už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą žuvo apie 20 tūkstančių partizanų, kurie savo garbės reikalu laikė ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau šiandien tariame su pagarba ir padidžiavimu: nė vienas jų nėra tik vienas iš tų tūkstančių; kiekvienas iš jų yra ir vienintelis.
Mūsų pareiga – susitelkti ir toliau ieškoti palaikų tų laisvės kovotojų, kurių priešams nepakako nužudyti, kurie buvo niekinami ir slepiami net po mirties, kaip gėdinga brutalaus okupacinio režimo paslaptis. Turime ieškoti ne tik Juozo Lukšos, bet ir jo bendražygių, kurių darbai savaip svarbūs ir nepakartojami.
Savo laiškuose mylimajai Nijolei Bražėnaitei J. Lukša dažnai užsimena ne tik apie judviejų „ypatingą draugystės pagrindą“, bet ir apie draugus, iš kurių pasipriešinimo kova jau „pareikalavo nemirtingos mirties“. Būtent juos mūsų didvyris prisiminė ir pas juos veržėsi, kai atėjo metas kilnią partizanų kovos prasmę iškelti aukščiau už asmeninės laimės tikslus.
Ir net tada, kai Juozas Lukša šiuose miškuose ėjo į paskutinį savo gyvenime susitikimą, iki paskutinės akimirkos jis pasitikėjo ir kvietė: „Čia aš – tavo draugas Juozas!“
Būtent tokį Lukšą-Daumantą kviečiu prisiminti ir branginti. Ir toliau puoselėkime jo atminimą. Ginkime ir saugokime jį taip, kaip Laivės kovos karžygys saugojo ir gynė Lietuvą!
